Tarp šių metų Lietuvos mokslo premijos laureatų yra VU Taikomųjų mokslų instituto vyriausioji mokslo darbuotoja habil. dr. Živilė Lukšienė.Šis prestižinis apdovanojimas jai ir Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro mokslininkui prof. habil. dr. Pranui Viškeliui buvo suteiktas už darbų ciklą „Vaisių ir daržovių kokybės bei saugos tyrimai: inovatyvių technologijų kūrimas (1997 – 2011)“. Šiandien mes kalbiname Ž. Lukšienę apie jos mokslinį darbą bei bandome išsiaiškinti, kokiomis inovatyviomis technologijomis mūsų šalies mokslininkai gali nustebinti ne tik Lietuvos, bet ir viso pasaulio maisto pramonę.

Koks buvo jausmas, kai sužinojote, jog jums paskirta Lietuvos mokslo premija? Ar žinojote, kad jūsų darbų ciklas yra nominuotas premijai?

Žinoma, tai buvo labai malonus jausmas. Sako, kad ne kiekvienam mokslininkui pasiseka būti įvertintam, todėl manau, kad čia yra ir mano gyvenimo sėkmė. Be jokios abejonės, tai yra ir tiesiog didelis džiaugsmas.

Sakyčiau, kad tai nebuvo visai netikėtas dalykas. Mes jau turėjome nemažą įdirbį bei tarptautinį pripažinimą ir tikėjomės, kad ir čia – Lietuvoje – tas pripažinimas ankščiau ar vėliau ateis.

Kaip galėtumėte apibūdinti jūsų atlikto darbų ciklo esmę?

Mūsų darbų tikslas buvo modernių, tausojančių aplinką bei nekenkiančių žmogui antibakterinių technologijų kūrimas. Nežiūrint į tai, kad daugiau negu prieš 80 metų Alexanderis Flemingas atrado antibiotikus, kova su mikroorganizmais tęsiasi. Tai yra labai įnirtinga kova. Jeigu paimtume vieną siaurą sferą – tik tai su maistu susijusias infekcines ligas – tai Jungtinėse Amerikos Valstijose sveikatos ekspertai yra paskaičiavę, kad per metus šios ligos atneša valstybei 80 mlrd. JAV dolerių nuostolį. Iš tikrųjų, yra didelė prabanga mokėti tokias sumas už mikroorganizmų įsikišimą į žmogaus gyvenimą.

Kita sfera, kurioje mikroorganizmai daro daug žalos, yra susijusi su derliaus saugojimo klausimais. Pasaulyje, priklausomai nuo valstybės išsivystymo lygio, nuo 10 iki 40 proc. užauginto derliaus sunaikina pelėsiniai grybai. Turint galvoje, kad globali maisto problema egzistuoja ir ateityje ji tik augs, tokie nuostoliai irgi yra nepriimtini.

Taigi, naujos efektyvios antibakterinės technologijos iš tikrųjų buvo laukiamos. Sakyčiau, kad mūsų sukurtos technologijos buvo sutiktos pasaulyje su džiaugsmu, jos buvo priimtos labai lengvai ir greitai.

Kas jus paskatino nagrinėti šitą mokslinę problemą?

Šis darbas galėtų būti pavadintas tęstiniu. Apie 1990 metus mūsų mokslo korifėjai – akademikas Algis Petras Piskarskas ir mūsų dabar jau buvęs rektorius akademikas Benediktas Juodka subūrė jaunų mokslininkų kolektyvą tam, kad mes plėtotume fotodinaminę terapiją vėžio gydymui. Aš irgi patekau į tų jaunų mokslininkų kolektyvą. Esu labai dėkinga savo vadovams, kurie mane įtraukė į šitą mokslinį kolektyvą.

Iš esmės, fotodinaminės terapijos pagrindą sudaro toks fenomenas kaip fotosensibilizacija. Šiame darbe aš tą patį reiškinį perkėliau į kitą sferą ir panaudojau kovoje ne su vėžiu, bet kovoje su mikroorganizmais. Galbūt būtent tai ir leido pasiekti aukštą naujumo ir inovatyvumo lygį, nes aš atėjau į maisto mokslą iš visiškai kitokios srities ir pritaikiau metodus, kuriuos maisto mokslo specialistai nežinojo ir netaikė.

Išsamų interviu skaitykite artimiausiame „Universitas Vilnensis“ laikraštyje.