Lietuvos mokslo premiją fizinių mokslų srityje Fundamentinių ir taikomųjų mokslinių tyrimų sekcijoje pelnė – prof. Vytauto Balevičiaus ir prof. Valdo Šablinsko darbų ciklas „Krizinių reiškinių ir struktūrinių virsmų ekstremaliose terpėse spektrometrija (1997-2011)“.  Taip  įvertintas Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto  mokslininkų 15 metų bendras darbas. Pokalbyje abu laureatai tvirtino, kad juos suvedė „teisingas“ bendradarbiavimas, o kokie bus  bendro tyrimo rezultatai, nei vienas nežinojo, juo labiau – ar bus jie įvertinti. Susižavėjimas mokslinio tyrimo objektu, darbas komandoje, galimybė stažuotis užsienyje ir dirbti savo fakulteto laboratorijose su modernia eksperimentine įranga – tai tik dalis mokslininkų išvardintų sudėtinių ilgo darbo dalių, kurio rezultatus šiandien įvertino ir jais žavisi Lietuva.

Kaip susikūrė Jūsų, dviejų mokslininkų, komanda? Kaip pradėjote savo darbą? Ar žinojote, kas iš jo bus? Kaip gimė bendra idėja ir domėjimosi objektas?

V.Š. Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo daugiau nei prieš 35 metus, man būnant Vilniaus universiteto Fizikos fakulteto pirmakursiu. Tais laikai gerai besimokantiems studentams buvo suteikiama galimybe įsidarbinti laborantais fakultete. Tuomet dar asistentas V. Balevičius kartu su Prof. L. Kimčiu buvo mano pirmaisiais mokytojais, o vėliau ir kandidatinės disertacijos vadovais. Manau, kad nuo pat pradžių ir vėliau aspirantūroje mūsų bendradarbiavimas buvo visais aspektais „teisingas“, nes, mano nuomone, moksle labai svarbu kai vadovas su savo doktorantu tampa ne tik darbiniais partneriais, bet ir draugais, tik tada mokslinėje komandoje susidaro kūrybiniam darbui palankus psichologinis klimatas. Beje, tokius santykius aš visada stengiausi ir tebesistengiu palaikyti su savo buvusiais ir dabartiniais doktorantais.

Klausiate ar žinojau, kokie bus mūsų bendro darbo rezultatai. Aišku, kad ne. Nei vienas mokslininkas nežino, kokie bus jo mokslinio darbo rezultatai. Tame ir yra šios profesijos žavesys (ir intriga). Fiziko, kaip ir bet kokio kitokio mokslininko,  veiklos varomoji jėga yra žingeidumas, t. y. noras kiek galima tiksliau nustatyti objektyvius sąryšius ir vyksmus mus supančiame materialiame pasaulyje. 

Darbo idėja gimė natūraliai iš mūsų bendro susižavėjimo mokslinio tyrimo įrankiu, kurį mes naudojome visuose savo darbuose – t. y. ŠVIESA. Argi ne nuostabu? – paveikti tiriamą objektą šviesos (ar kitokios elektromagnetinės spinduliuotės) pluošteliu ir analizuojant atsaką, t.y. pro objektą prasklidusios, jo išsklaidytos arba nuo jo atsispindėjusios šviesos spektrinę sudėtį, nustatyti, iš kokių molekulių sudarytas objektas, kokios yra molekulių erdvinės struktūros, kaip jos juda, tarpusavyje sąveikauja ir panašiai!

Deja, ne visada tiriama objekto savybė pakankamai stipriai pasireiškia spektruose, todėl reikia sukurti tokias eksperimento sąlygas, kad tą spektrinį efektą būtų galima kažkaip sustiprinti ar išskirti iš kitų efektų.

Mes su kolega šiame darbų cikle pasiūlėme tiriamas medžiagas patalpinti į specifines ekstremalias terpes, kuriose spektriniai efektai, susiję su molekulių struktūra ir sąveikomis, yra išryškinami. Vienas iš tokių ekstremalių terpių pavyzdys yra stipriai atšaldytų idealiųjų dujų kietosios terpės, kitas – skysta aplinka sudaryta ne iš molekulių, o jonų, t.y. iš molekulinių fragmentų su nelygiu nuliui elektriniu krūviu.

Jūsų darbas – grynai fundamentinis. Papasakokite plačiau apie savo darbą, ką pavyko atskleisti, nustatyti? Kur jis gali panaudojamas praktiškai?

V.Š. Vienas iš mūsų tirtų objektų – taip vadinami molekuliniai kompleksai, kurie yra sudaryti iš kelių vandens ar iš kitų mažų molekulių. Visiems žinoma, kad dėl unikalios vandens kristalų struktūros mes jam turime būti dėkingi už gyvybę žemėje! Taip pat yra nustatyta, kad ir skysčio fazėje vandens molekulės yra tarpusavyje susikabinusios ir sudaro taip vadinamus molekulinius tinklus. Yra hipotezių, kad skystas vanduo pasižymi savotiška „atmintimi“. Tokias hipotezes iš karto atmesti negalima – jas reikia paneigti ar pagrįsti moksliškai. Tuo labiau, kad tokios „atminties“ pavyzdžiu yra randama net paprastose molekulinės sistemose.  Pavyzdžiui, ne vienai molekulinei sistemai yra nustatyta, kad temperatūrose arti fazinių virsmų temperatūros, jų struktūra nevienareiksmiškai priklauso nuo temperatūros. Savo darbuose esame pastebėję, kad labai svarbu kokiu būdu molekulių sistema pasiekė šią temperatūrą: ar šildant ar šaldant, kokiu greičiu tai darant – o tokį reiškinį jau galima traktuoti kaip savotišką „atmintį“.

Taip ir vandeniui – kokia bus molekulinių tinklų struktūra, gali priklausyti nuo išorinių poveikių šių tinklų formavimosi metu. Tokių tinklų, o taip vandens ir kitokių molekulių tarpmolekulinių darinių formavimosi ypatumus galima išsamiai ištirti, patalpinus šias molekules į ekstremalią aplinką – atšaldytų idealiųjų dujų kietąją terpę. Tokiame spektriniame eksperimente mums pavyko nustatyti, kokia bus susijungusių dviejų, trijų, keturių, ar daugiau molekulių struktūra ir įvertinti šių molekulinių darinių stabilumą.

VB: Ko gero, man mano „gražiausias“ mokslinis rezultatas buvo gautas tiriant branduolinio magnetinio rezonanso spektromerijos metodu fazinius virsmus organinis sandas/vanduo mišiniuose dalyvaujant jonams. Tai duomenys ir išvados apie įvairių fizinių savybių kitimo asimptotiką artėjant prie krizinio taško. Nelabai seniai pradėjome grynų joninių skysčių, t.y. vieni jonais be jokių neutralių molekulių, spektrinius tyrimus. Šios medžiagos sukėlė tikrą bumą įvairiose technologijų srityse. Įvairios cheminės reakcijos jų terpėje vyksta visai kitaip, nei tikėtasi, pavyksta atskirti labai panašius junginių fazes, ar pvz., maišant joninius skysčius su nano-vamdzdeliais gaunamos išmaniosios medžiagos, kurios jau taikomos kaip naujos kartos jutikliai – dirbtinis „liežuvis“, dirbtinė „nosis“ ir kt.

Jums skirta premija už itin reikšmingą darbą. Ar jaučiatės tai padarę? Kaip jaučiatės įvertinti aukščiausiu šalies mokslo įvertinimu?

 V.Š. Jaučiuosi pakylėtas. Smagu visą savo sąmoningą gyvenimą dirbti mėgstamą darbą, o dar smagiau, kai šis darbas yra tokiu būdu įvertinamas!

Aišku, šiais sudėtingų technologijų laikais, mokslinis eksperimentinis darbas yra visada komandinis darbas, todėl jeigu dėl šio darbų ciklo brandumo kam nors gali būti priskirti nuopelnai, tai ne vien mums su kolega. Bendrosios fizikos ir spektroskopijos katedros bendradarbiai yra daugiau ar mažiau prisidėję įvairiuose darbo etapuose.

Negalima nepaminėti, kad be mūsų doktorantų kantraus praktinio darbo laboratorijose, atliekant ir kartojant spektrinius eksperimentus, gauti rezultatai nebūtų tokie patikimi ir svarūs.

O bene didžiausi tokio aukšto mūsų darbų įvertinimo „netiesioginiai kaltininkai“ yra kolegos iš užsienio. Būtent daugkartinių mokslinių stažuočių metu Oslo, Lundo, Kopenhagos ir Drezdeno universitetuose aš supratau, kad mokslininkui neužtenka vien mylėti savo darbą ir kruopščiai spręsti mokslines problemas, kurios jam dėl kažkokių priežasčių patinka. Labai svarbu, kad tavo sprendžiamos mokslinės problemos būtų aktualios visuomenei ar mokslui plačiąja prasme. Tik lanksčiai pritaikant savo anksčiau įgytas žinias ir patirtį aktualių mokslo problemų sprendimui galima tikėtis svaresnių mokslinio darbo rezultatų bei tvirtesnio materialaus pagrindo atliekamiems tyrimams. Toks požiūris ypač svarbus dabar, kai mokslo finansavimas tampa pilnai konkursinis.

VB: Kai kurios svarbiausios mano tyrimų dalies idėjos irgi gimė užsienio mokslo centruose stažuočių metu. Laimėjus Alexander von Humboldto stipendiją praleidau beveik 3 metus Vokietijoje Darmstadto ir Koelno universitetuose, apie pusantrų metų praleidau Slovėnijoje Nacionaliniame branduolinio magnetinio rezonanso centre, labai svarbūs neutronų difrakcijos tyrimai buvo atlikti  Laue ir Langevine Institute (Grenoblis). Tyrimai Fizikos fakultete buvo sėkmingai pratęsti sugrįžus, ypač pastaraisiais metais, kai įsigijome modernios ekperimentinės įrangos.

Kokia šiandien fizikos mokslo padėtis Lietuvoje?

V.Š. Manau, kad nebloga, o svarbiausia, kad ji vis gerėja. Bene du svarbiausi fizikinių mokslinių tyrimų komponentai yra žmogiškieji ištekliai ir materialioji tyrimų bazė. Iš tiesų, iš savo asmeninės ir savo kolegų mokslinės veiklos užsienio laboratorijose patirties galiu pasakyti, kad mūsų įgytas fizikinis išsilavinimas yra tikrai konkurencingas. O mūsų gebėjimai spręsti praktines eksperimentines problemas daugeliu atveju yra geresni negu kolegų iš vakarietiškų mokslinių laboratorijų. Per paskutinį dešimtmetį Lietuvoje ženkliai sustiprėjusi eksperimentinių tyrimų bazė irgi niekam nekelia abejonių – partneriai iš vakarietiškų mokslinių laboratorijų dažnai atvyksta atlikti eksperimentus pas mūsų fizikus, nes čia aparatūra daugelyje laboratorijų yra naujesnė ir pažangesnė.

Deja, ne vien šie du komponentai apsprendžia mokslinių tyrimų kokybę. Kaip jau minėjau, šiuolaikinis mokslininkas turi pasižymėti lankstumu, t.y. nevengti persiorientuoti ir pritaikyti savo žinias naujose jam mažai pažįstamose, tačiau įgavusiose aktualumą mokslinėse srityse. Tai ypač svarbu mano kartos (taip vadinamos „prarastosios“ kartos) mokslininkams, kurių ženkli mokslinės karjeros dalis priklauso tarybinės santvarkos laikams. Pažįstu ne vieną kolegą mokslininką, kuris negauna (o kartais net ir neprašo) finansavimo savo darbams, kadangi jis nori dirbti tik tokiose temose, kurios jam dėl kažkokių priežasčių patinka (daktarinės disertacijos tema ir pan.), o nepersikvalifikuoti į kitą šiuo metu aktualesnę sritį.

Manau, kad toks vis dar paplitęs mokslininkų nelankstumas yra bene svarbiausia mokslo vystimąsi Lietuvoje stabdančiąja jėga.

VB: O aš manau, kad svarbiausia mokslo vystymosi stabdančioji jėga yra viešieji pirkimai ir vis labiau išbujojanti biurokratija. Įvairiausi naujos kartos valdininkai ir biurokratai stegiasi mokslininkus paversti panašiais į save. Per visokias bevertes galimybių studijas, per pseudoprojektus apie proveržius, inovacijas… Jau sukurtas visas žodynas madingų frazių, terminų, kurių nepavartojus, vargu ar pavyktų šiandien Lietuvoje laimėti kokį rimtesnį projektą. O kokia projektų kontrolė! Taip biurokratų armija be paliovos auga ir kuria sau veiklos barus, o sugebančių dar kažką ištirti – mažėja. Kaip sako vienas kolega – dar vienas projektas ir nebebus kam dirbti.

Išsamų interviu skaitykite artimiausiame „Universitas Vilnensis“ laikraštyje.