Naujienų žiniasklaida apima spaudą, radiją, televiziją, internetą, o šiandien ir mobiliąsias technologijas, pavyzdžiui, išmaniuosius telefonus. Ir nors daugiau žmonių žinias gauna per televiziją negu kitais būdais, pagrindinis informacijos šaltinis tebėra spausdintas žodis. O naujienų agentūros, periodinė spauda ir portalai skelbia žinias visų pirma teksto pavidalu. Tad pasvarstykime, kaip nustatyti kokybę to, ką skaitome.

Pranešimo autorius. Būkime tikri, jog skaitome žurnalisto darbą. Jeigu autorius nepažįstamas, patikrinkime redakcijos metriką. Jeigu ten nerandame, interneto paieškos programos pagalba bandykime nustatyti, ar asmuo egzistuoja. Išgalvota pavardė gali būti nom de plume, bet taip pat gali būti apgavystė. Jeigu autorius neįvardytas, redakcija nurodo šaltinį, pavyzdžiui, naujienų agentūrą. Didesnės apimties pranešimai neturėtų būti skelbiami be nuorodų į autorius ar šaltinius.

Pranešimo šaltiniai. Kuo tema sudėtingesnė, kuo ginčas didesnis, tuo bus daugiau šaltinių. Be to, šiais laikais žurnalistai rečiau savo akimis mato įvykius, dažniau praneša tai, ką girdėjo iš kitų. Taigi naujiena dažnai yra ne apie tai, kas įvyko, o apie tai, ką kažkas pasakė. Ar autorius įvardijo šaltinius, o jeigu ne, ar paaiškino, kodėl to nepadarė, atimdamas iš skaitytojo galimybę spręsti, ar informacija patikima? Jeigu šaltinis konfidencialus, ar paaiškinta, kodėl tapatybė neatskleista ir kodėl reikėtų juo pasitikėti? Jeigu tokios informacijos nėra, gal žurnalistas nutylėjo šaltinį todėl, kad nepatikimas? Šešėlyje neturėtų likti šaltinis, kuris puola kitą asmenį: sunku gintis, kai nežinai, kas puola iš pasalų. Be to, puolamam asmeniui būtina sudaryti galimybę apsiginti. Skaitydami pranešimą nuolat klauskime – iš kur žurnalistas sužinojo tai, ką rašo? Kuo mažiau atsakymų, tuo daugiau abejokime.

Citatų autoriai. Citata yra galinga priemonė, kadangi pranešimui teikia autentiškumo. Ar žinome, kas cituojamas? Jeigu anonimas, kodėl turėtume tikėti? Jeigu konfidencialus šaltinis, ar kelia pasitikėjimą tai, ką apie jį sužinome? Be to, klauskime, kaip turinys pasikeistų, jeigu kalbėtų kiti ginčo dalyviai, kitos laikysenos šalininkai?

Aplinkybės ir vertinimai. Faktų neužtenka suvokti aptariamo įvykio arba reiškinio prasmę.  Aplinkybės padeda suprasti kontekstą.  Beje, užsakytuose rašiniuose dažnai suklumpama – nutylima apie vietos arba laiko aplinkybes. Prasmę taip pat teikia vertinimai, nuomonės. Ar rašinyje matyti jų įvairovė? Ar priešingos nuomonės skelbiamos greta viena kitos, o gal viena arčiau rašinio pradžios, kur matys daugiau skaitytojų, o kita – pabaigoje? Be to, vardan aiškumo, žurnalistai linkę dirbtinai supaprastinti aptariamą klausimą, dalinant nuomones į „už“ ir „prieš“ stovyklas. Ar pasiteisina toks skirstymas? Gal trūksta trečios nuomonės?

Pirmas įspūdis. Pamatę pranešimą, pirmiausia skaitome tai, kas parašyta stambiomis raidėmis ir rašinio pradžioje. Būkime budrūs: dažnai antrašte ir pirmaisiais sakiniais peršama nuomonė apie žmogų arba skaitytojas iš anksto nuteikiamas, informacija nuspalvinama. Toks pranešimas kelia abejonių.

Permatomumas / skaidrumas. Metodiškas informacijos tikrinimas yra žurnalistikos esmė, o paaiškinimas, kaip tas daroma, yra profesionalumo žymuo. Tad skaitydami pranešimą, paklauskime, ar sužinome, kokiais būdais buvo renkama informacija, ar paaiškinta apie šaltinius, su kuriais bendrauta, ir dokumentus, kurie naudoti. Kuo skaidriau dirbama, tuo lengviau skaitytojui spręsti, ar informacija patikima ir ar žurnalistu galima pasitikėti.