Vėl atėjo daugelio skaitytojų laukta Vilniaus knygų mugė, visada atnešanti į knygų lentynas naujų, spaustuvės dažais dar kvepiančių knygų, kviečianti į susitikimus su žymiais rašytojais, skatinanti  pasidomėti, kas naujo vyksta ne tik savos specialybės, užsienio autorių, bet ir lietuvių literatūros arimuose. Ar dar skaitoma lietuvių literatūra, kaip ji vertinama, ar ne per daug turime rašytojų, kai beveik kiekvienas šou pasaulio personažas praneša, kad rašo, ar jau parašė knygą?

Beveik po kiekvienos mugės pagauta bendro šurmulio, noro pirkti, norėdama naujieną perskaityti čia pat ir dabar prisiperku ir tokių knygų, dėl kurių vėliau pasigailiu išmestų pinigų. Ką vertėtų perskaityti, kas naujo ir įdomaus parašyta lietuviškai? Kas geriau gali atsakyti į šiuos klausimus, jei ne lietuvių literatūros tyrinėtojai. Todėl 14-osios Vilniaus knygų mugės išvakarėse kalbome VU Lietuvių literatūros katedros doc. Audingą Peluritytę – Tikuišienę.

Ar skaitoma lietuvių literatūra?

Lietuvių literatūra pastaruoju dešimtmečiu vis dar rašoma ir vis dar skaitoma, ir tokio puikaus meto lietuvių kalba rašytai kūrybai nėra buvę nuo lietuvių raštijos pradžios. Nepriklausomybės pradžia, tiesa, mus kiek išpaikino, nes sukurstė viltį, kad literatūra, ar ją publikuojantys leidiniai, yra visų pilietinių ir politinių lūkesčių susitikimo vieta. Literatūros leidiniai (savaitraštis „Literatūra ir menas“, mėnraštis „Pergalė“, dabartiniai „Metai“), pirmieji atsisakę sovietinės cenzūros, tapo laisvės pavyzdžiu, ir tarsi paskatino viltį, kad nuo šiol literatūra yra laisvės sąlyga. Tačiau labai greitai tapo slegiančiai aišku, kad laisvė yra laisvė, ir literatūra laisvės sąlygomis neturi jokių išskirtinių teisių.

Masinis skaitytojas pasislėpė po statistiniais knygų pirkimų ir pardavimų kaštais, o dvasingumo apaštalas posovietinio kapitalizmo sąlygomis, kitaip tariant, profesionalus literatas, buvo priverstas stoti į nelygią kovą už išlikimą su savo skaitytoju, kartais kur kas geresniu verslininku už jį patį. Ši kova nėra lygi iki šiol, nes laisvieji skaitytojai, skirtingai nei sovietmečio aptvaro žmonės, yra laisvi rinktis: tarp knygos ir kino, teatro arba kelionės. Ir jie renkasi. Juk nenorėtume, kad būtų kitaip. Ir šioje situacijoje lietuvių literatūra neturi jokio išskirtinumo, nes vertingos literatūros, kaip rodo Lenkijos, Čekijos, Kroatijos skaityklų statistika, pasigenda tik 0,5 % skaitančiosios visuomenės. Aktyviai skaito vos 5 %. Visi kiti tiesiog skaito. Ir mes kalbame apie izoliuoto ir privataus gyvenimo įpročius paveldėjusį skaitytoją. Gali būti, kad laisvesnio gyvenimo statistika yra kitokia. Tačiau šiuolaikinės masinės kultūros akivaizdoje, kuri dar ir lepina mus pasyviu vaizdu, literatūros skaitymas tėra viena iš daugybės veiklų.

Ar mes turėtume džiaugtis, jei skaito šį tą bei ką kitą, jei skaito lietuviškai? Taip. Jei jau kova už skaitytoją vyksta tokiuose siauruose (4,5 %) rėmuose, tai gal turėtų žavėti jos įnirtigumas? Deja, kai kurie Vilniaus knygų mugėje besilankantys politikai iš tiesų taip galvoja: kad literatūra yra ringas, kuriame nelyg užgrūdinti gladiatoriai, arba apmokyti kautynių gaidžiai, brutalia jėga dėl savo skaitytojo varžosi rašytojai. Maždaug, kas stipresnis, tas ir nugalės! Kas geriau rašo, tas geriau ir skaitysis. Tačiau pasaulio literatūros istorija yra pernelyg margas ir prieštaringas reiškinys, o literatūra savo prigimtimi yra priešinga turgaus atmosferai. Pernelyg didelė dalis šiandieną klasikais pripažintų rašytojų buvo atpažinti po laiko, ir didžiausią komercinį pelną leidykloms teikę po savo mirties. Lietuviškas Kristijonas Donelaitis, išverstas į didžiausią kiekį užsienio kalbų, yra kaip tik toks pavyzdys. Tačiau Donelaičio atveju į literatūros poveikio lauką išeina ir kiti papildomi dalykai – laiko patina, klasikos šarmas, edukacinės sistemos pripažintos vertybės.

Donelaičio neveikia pati turgaus įtampa – reklama ir pelnas, o juk visa šiandienos literatūra, ne tik lietuvių, yra išbandoma kaip tik tokios įtampos. Ir jei mes pripažįstame, kad komercinis mugės pelnas, kurį užsako nematomas statistinis masinis skaitytojas, nėra lygus literatūros tikrajai vertei, turime tik vieną būdą šiandienos tekstams susisiekti su klasikos aukštumomis – reklaminį šou nuolat versti į kritinę literatūros supratimo programą. Be abejo, tokiam uždaviniui spręsti gali būti pasiruošę tik universitetai. Galbūt juose  – ir didesnė dalis tų statistinių 5% aktyviai skaitančiųjų? Arba šalia jų. Intelektualų ritualiniai pokalbiai apie knygas mugių metu yra to pusės procento (0,5%)  sąveika su likusiais keturiais su puse (4,5%). O kadangi procesas yra gyvas, visada gyva viltis, kad likę 95% lietuviškai mokančios skaityti visuomenės įsilies į tų aktyviųjų gretas.

Ar ne per daug turime rašytojų?

Aišku, svarbiausias yra galutinis rezultatas. Jis mums sako, kad mugės atvejis literatūrai neturi, negali ir niekada nebus pavaldus. Jei bent dalis to pusės procento (0,5%) skaitytojų, o taip pat ir rašytojų, šio paradokso nesupranta, galimybė svarstyti, ar lietuvių literatūra yra skaitoma, arba – verta skaityti, tampa minimali. Alfonsas Nyka – Niliūnas buvo teisus, sakydamas, kad tegu neskaito mano kūrybos tie, kuriems ji nereikalinga. Taip jau yra, kad literatūros tikroji vertė yra priešinga jos naudingumui. Nors ir viena, ir kita kaskart turi būti matuojama iš naujo. Ir jei reikėtų atsakyti į klausimą, ar ne per daug čia, Lietuvoje, turime rašytojų, atsakyti galėtume ir taip: rašančiųjų ir besipublikuojančiųjų gal ir yra per daug, tačiau tikrų rašytojų yra vienetai. Ir vienetai jų yra visur – bet kuriame pasaulio kampelyje.

Visgi be plataus rašančiųjų konteksto, be literatūros madų, be skaitytojų poreikio skaityti ir mėgautis tekstu, nesubręstų ir tie vertingieji vienetai. Lietuvoje, be abejo, šiems unikumams egzistuoti yra tikrai sunkiau nei sulaukus pripažinimo Amerikoje, Italijoje ar Prancūzijoje, nes paaukodamas savo gyvenimą literatūros vertybėms, tikras rašytojas Lietuvoje pristinga natūralios rinkos pats iš savo rašymo išsilaikyti. Ne kitaip yra ir Estijoje, ir Latvijoje, ir kitose mažųjų kalbų kultūrose. Dėl šios priežasties mes nuolatos išgyvename poreikį išeiti į tarptautinę areną, rašyti keliomis kalbomis, arba bent būt išverstiems vertėjų. Tačiau iš tokio populiarumo realios finansinės naudos rašytojams nedaug. Nebent stambios piniginės premijos, ir ne už poeziją ar prozą, kaip tikėtumėmės, bet už pastatytas scenoje pjeses, iš kurių yra gyvenusi rašytoja Laura Sintija Černiauskaitė.

Kas formuoja lietuvių literatūros madas?

Uždara kalbos ir saviraiškos erdvė sukūrė lietuvių literatūrai specifinę ginties tradiciją. Sovietmečio epochoje poetui Justinui Marcinkevičiui buvo suteiktas „tautos sąžinės“ balsas, o poezijos eilės turėjo kompensuoti religines apeigas bei būti dvasingumo židiniu. Ir literatūra, ir litertatūros kritika tuo metu atliko moralinio autoriteto funkciją, kurios šiandieną nuolat pasigendama. Tačiau palyginus šiandienos ir sovietmečio literatūros leidinių puslapius, aiškiai matyti, kad tik dėl daugybės tuščio politinio kamšalo Ezopo kalba surašyti literatūros ir kritikos tekstai anuomet atrodė turį nelygstamą turinį. Ir literatūra, ir kritika laviravo tarp įvairių politinių pozicijų, ir turėjo tarsi daugiau laisvės nei kiti menai – pavyzdžiui, lietuvių skulptūra ar lietuvių kinas.

Šiandieną atsakomybės taip pat užtenka, tačiau rinkai diktuojant savas išlikimo taisykles, moraliniai autoritetai stringa naujuose žaidimuose. Rašytojai turi matytis dažnai ir daugelyje vietų. Viena pirmųjų tokio žaidimo taisykles buvo perėmusi rašytoja Jurga Ivanauskaitė, kiek kitaip, bet panašiu metu – ir Ričardas Gavelis, ir Jurgis Kunčinas, ir Gintaras Beresnevičius, dabar kuo puikiausiai pagal šias taisykles moka žaisti ir Sigitas Parulskis, ir Renata Šerelytė, ir Laura Sintija Černiauskaitė. Savo kūrybos tematika pataikydami į populiarias socialines ar politines temas, flirtuodami su skaitytoju, bylodami iš šeimininkėms skirtų leidinių puslapių apie savo šeimos vaikus ir augintinius, atostogas ir laisvalaikį, jie ne tik nustumia rašytojo amplua iš paminklinės aplinkos į gyvenimo sūkurį, bet ir įsipareigoja nuolat palaikyti neįpareigojančią komunikaciją. Ne visi lengvai susitvarko su tokiu uždaviniu. Dažniausiai masinio skaitytojo motyvacija smukdo rašytojo reitingus profesionalų akivaizdoje.

Kokie žanrai dabar vyrauja?

Ezopo kalba per pusę šimtmečio išmokė lietuvių literatūrą spręsti įvairias poetines šaradas, kurių gvildenimas buvo atskiras užsiėmimas. Kiek rašytojo pasakyta netiesos, o kiek nutylėta iškalbingais atodūsiais. Profesionali literatūra anuomet buvo oficiozinė, pripažinta, nuolat aptarinėjama kritikos (E. Mieželaičio „Žmogus“). Tuo tarpu neoficiozinė turėjo nedaug šansų išlikti, nes dažniausiai buvo arba politiškai nepatikima (V. P. Bložės atvejis), arba tiesiog nenuspėjama (S. Geda). Kadangi sovietinė literatūra siekė privalomo masiškumo, nepriklausomoje Lietuvoje teko iš naujo susikurti elitinės ir pramoginės, populiarios ir nepopuliarios literatūros skirtį. Šiandieną mes turime tikrai puikios literatūros, kurią skaitydami turime intelektualiai pavargti, idant suprastume, kas norėta pasakyti. Paplitę pasaulyje populiariosios literatūros žanrai (detektyvas arba fantastika), kuriems būdingas lengvas pasakojimas, lietuvių literatūroje yra retenybė, ir neturi autentiškos tradicijos.

Vargu, ar tokia specialaus filologinio išprusimo, ar bent subtilaus kalbos jausmo reikalaujanti liteatūra, ypač poezija, gali būti madinga, visgi Lietuvoje ji vis dar egzistuoja. Aišku, įvairių meno fondų ir pašalpų pagalba. Ir tai yra dilema, kurią sunku kaskart teisingai išspręsti mokesčių mokėtojų naudai. Todėl, kad literatūros madų pasaulyje, ir tai patvirtina tarptautinės knygų mugės, dominuoja ne grožinės literatūros reiškiniai – pokalbių ir prisiminimų knygos. O jei jau koks rašytojas susilaukia skandalingos sėkmės, tai dažniausiai už viso to glūdi gerai parengta leidybos vadyba, religinių mistifikacijų šedevrai (da vinčio kodai), masinio ažiotažo atvejai. Gana retai šie reiškiniai yra įdomūs profesionaliam literatūros tyrinėtojui, tačiau išimčių pasitaiko. Ir jos palaiko tikros literatūros gyvybę. Tikrai gera literatūra paprastai yra nemadinga.

Kokie įdomiausi, originaliausi pastarųjų metų lietuvių literatūros kūriniai?

Jei šiandieną mane kas nors spaustų nurodyti tas dvi tikrai geras literatūros knygas, kurios pasirodė kątik, tai būtų iš bet kokių tradicinės lietuvių prozos rėmų išsprūstantys romanai – Donaldo Kajoko „Ežeras ir jį lydintys asmenys“ (2012) ir Undinės Radzevičiūtės „Žuvys ir drakonai“ (2012). Abu romanai turi kažką paradoksalaus, neišaiškinama ligi galo, nelyg dzenų koanai. Tai visais atžvilgiais netikėti kūriniai, kurie savo estetinėmis ir filosofinėmis idėjomis staiga priverčia stabtelėti kasdienybėje.

Ar ji įdomi užsienio skaitytojams?

Esame vos viena iš dviejų gyvųjų baltų kalbų, kurią mokytis yra ne tik sunku, bet ir beveik nenaudinga dėl sudėtingų geopolitinių kontekstų.  Aukštą humanitarinį lygį pasiekusių kultūrų patirtis rodo, kad vertėjai, nelyg savo šalies ambasadoriai, turi būti ruošiami ar bent motyvuojami iš šalies vidaus. Lietuvių literatūra, nelyg amžina našlaitė, pamotės išvyta viduržiemį žibuoklių rinkti, vis laukia dėmesio ir užuojautos iš svetimų. Nepaisant šito, yra tiesiog nuostabu, kad vis dar neišsenka vien literatūros verte gyvų vertėjų, kurių išverstos knygos vis dar pasiekia užsienio skaitytoją. Tačiau nebūkime naivūs, tikėdamiesi stebuklų ten, kur patys nesame sutvėrę galimybės jiems įvykti. Tikėtis informacinio sprogimo iš kokios nors lietuvių poezijos antologijos ar klasikos kūrinius pristatančios knygos būtų nerealu, tačiau nuostabu, kad kai kurie vertimai yra tikrai aukšto lygio.

Tačiau knygai neužtenka vertimo. Kol Kultūros ministerijos paskirta komisija kelis lietuvių literatūros vertėjus skatina stipendijomis ir pašalpomis, niekas nesiima atsakomybės už verstinės knygos pristatymą ir pripažinimą svetimkalbėje visuomenėje. Čia vien vertėjo neužtenka, nors yra vertėjų, kurie be jokio užmokesčio apsiima dirbti ir tokius darbus. Kas šiandieną gali patikrinti visus pasaulyje išsklidusių vertimų įvertinimo, recenzavimo kaštus? Toks ekspertas turi bent viena koja gyventi lietuvių kultūroje. Iš skurdo ir įnertiško įpročio sutverta lietuvių literatūros ir vertimų šalpos sistema skirta trumpalaikiams projektams įgyvendinti. Tačiau aukštoji kultūra reikalauja ilgalaikių planų, ir stipraus universitetų palaikymo.