Tie, kurie aukoja esminę laisvę, kad gautų laikiną saugumą,
neverti nei laisvės, nei saugumo.

Benjamin Franklin

Vilniaus universitetas garbingai apgynė savo ir kitų Lietuvos universitetų autonomiją. Teliko įtvirtinti statutu tvarką, kuri užtikrintų efektyvesnį universiteto misijos įgyvendinimą – stiprinti visuomenės kūrybines galias ir rengti jos lyderius, o paprasčiau sakant – siekti aukštesnės mokslinių tyrimų ir studijų kokybės.

Naujojo VU statuto byloje liko tarytum vienintelis klausimas – šio statuto teisinė forma. Jei Lietuvos visuomenė būtų brandesnė, šis klausimas galėtų būti išspręstas dviejų punktų aktu: i) universiteto statutą tvirtina universiteto Senatas; ii) statutas turi atitikti Lietuvos Respublikos įstatymų ir Konstitucijos nuostatas.

Deja, šalyje, kurios teisinė sąranga yra grindžiama visuomenės institutų ir individų nepasitikėjimu tarpusavyje ir vienų kitais ir kurioje toks pasitikėjimas, t. y. visuomeninio kapitalo pagrindas, tėra diskusijų objektas, minėto sprendimo teks palaukti. Mokslo ir studijų įstatymas vis dar nėra persmelktas pasitikėjimu akademine bendruomene ir teberemia politinės valdžios siekį kontroliuoti kiekvieną universitetų veiklos žingsnį. Tuo tarpu vieno iš reikšmingiausių Lietuvos visuomenės branduolių statuto projektas, deja, irgi dvelkia nepasitikėjimu vienu iš svarbiausių visuomenės institutų – politine valdžia ir yra kupinas smulkmeniškų ir su universiteto bendruomene mažai derintų nuostatų, kurias ilgam įtvirtinus įstatymu universitetas suvaržytų savo galimybes dinamiškai tobulėti.

Kitaip tariant, Vilniaus universiteto statuto teisinės formos problema virsta nereikalinga kova tarp savo politine valdžia nepasitikinčios akademinės bendruomenės (bent jau aktyviosios jos dalies) ir pasitikėjimo savo akademine bendruomene stokojančios politinės valdžios. Vieni ir kiti yra sudarę daugybę pretekstų tarpusavio nepasitikėjimui tarpti, tačiau labai mažai yra nuveikę, kad šis nepasitikėjimas tirptų. Blogiausia, kuo šita kova galėtų baigtis, būtų vienos pusės besąlygiška pergalė prieš kitą.

Kad sumažėtų nepasitikėjimas tarp akademinės bendruomenės ir politinės valdžios, Mokslo ir studijų įstatymas turėtų būti patobulintas, remiantis dialogu tarp politikų ir akademikų. Viena vertus, jame turėtų būti suformuluoti pakankamai aukšti reikalavimai universitetams, kad jais būtų galima pasitikėti (šiuo metu Lietuvoje universitetą galima sukurpti sukompiliavus porą bakalauro studijų programų ir pasamdžius kelis mokslininkus dėstyti pagal antraeiles pareigas). Kita vertus, įstatyme reikėtų įtvirtinti universitetų autonomiją (tam patarnautų ir kai kurios mūsų statuto projekto nuostatos), atsisakyti smulkmeniško reguliavimo universitetų valdymo bei jų veiklos kontroliavimo srityje ir leisti universitetams patiems tvirtinti savo statutus. Šie statutai turėtų atitikti universitetų autentiškas misijas, skatinti jų savitas bendruomenes savarankiškai veikti, o ne būtų skirti universitetų hierarchiniam pozicionavimui pagal apsaugos nuo politinės valdžios laipsnį. Kol šito nėra, tikintis kolegų iš kitų universitetų supratimo ir Seimo narių pritarimo, įkvepiantis Vilniaus universiteto statuto projektas turėtų būti priimtas kaip lex specialis temporalis.