Kiek gyvuoja Baltijos vardas ir kodėl to neįrašius į istorijos vadovėlius?

VU Istorijos fakulteto doc. dr. Arūnas Vyšniauskas. V. Naujiko nuotr.

Klausimas apie Baltijos geografinio vardo kilmę ir pirmąjį paminėjimą VU Istorijos fakulteto doc. dr. Arūnui Vyšniauskui iškilo rengiant pranešimą lietuvių–latvių konferencijai-diskusijai „Kas yra baltų pirtis“. Kadangi buvo planuojama diskusija apie baltų pirtį ir jos ypatumus, jam, istorijos vadovėlių ekspertui, norėjosi į šį klausimą pažiūrėti plačiau.

Daugelis mano, kad pavadinimai „baltų“, „baltiškas“ atsirado tik XIX a., kai moksliniais tikslais latvių, lietuvių ir prūsų kalbos buvo išskirtos į vieną kalbinę grupę. Neneigiant XIX a. vokiečių kalbotyrininko Georgo Nesselmanno nuopelnų tenka papildyti, kad pats Baltijos vardas vis dėlto yra labai senas – specialistams tai žinoma. O platesniuose visuomenės sluoksniuose šis faktas mažai žinomas veikiausiai dėl to, kad tai paprastai neįrašoma į istorijos vadovėlius. Tačiau jei kokio nors istorinio fakto vadovėliuose nėra, tai anaiptol nereiškia, kad to nebuvo…

Plinijus Vyresnysis paliko mums žinių iš ankstesniųjų graikų šaltinių

Senojo geografinio Baltijos pavadinimo užfiksavimas iki mūsų dienų išlikusiuose rašytiniuose istorijos šaltiniuose yra siejamas su senovės romėnų autoriumi Plinijum Vyresniuoju (Gaius Plinius Secundus Maior), kuris gyveno I a. (23–79 m.). Jo veikale „Naturalis historia“, ketvirtojoje knygoje, randame tokias eilutes: „Xenophon Lampsacenus a litore Scytharum tridui navigatione insulam esse inmensae magnitudinis Balciam tradit, eandem Pytheas Basiliam nominat.“ Išvertus apytiksliai tai reiškia: „Ksenofontas iš Lampsako perduoda, kad nuo skitų kranto tris dienas nuplaukus yra nepaprastai didelė sala Baltija; Pitėjas ją vadina Bazilija.“

Ši sala yra minima ir 37-ojoje „Naturalis historia“ knygoje, kur vėl remiamasi Pitėju, tačiau sala vadinama kitaip – insulam Abalum (vėlesniuose fragmentų nuorašuose dar aptinkama abalcia ir abaltiam). Plinijus Vyresnysis nurodo, kad audrų metu jūra ten išmeta daug gintaro, kurį vietiniai gyventojai naudoja kaip kurą vietoj medžio, taip pat parduoda savo kaimynams teutonams. Toje pačioje knygoje dar nurodoma, kad tą salą Timajas vadina insulam Basiliam. Timajas (Timaeus) – tai senovės graikų istorikas, gyvenęs IV–III a. pr. m. e.

Detaliau apie tai galima pasiskaityti Simo Karaliūno knygoje „Baltų praeitis istoriniuose šaltiniuose“. I tomą (2004 m.) autorius pradeda nuo Herodoto, gyvenusio V a. pr. m. e. Pirmosios rašytinės žinios apie gentis, sietinas su baltais, įžiūrimos garsaus graiko pagrindiniame veikale. Herodotą Ciceronas vėliau pavadino „istorijos tėvu“ (Pater historiae). Taigi lietuviams ir latviams, kaip senųjų baltų palikuonims, būtų kuo didžiuotis.

Kitokią poziciją užėmė Lietuvos istorijos institute leidžiamos akademinės Lietuvos istorijos autoriai. Jos I tome (2005 m.) rašoma, kad seniausi šaltiniai, kuriuose minimos Baltijos jūros rytinėje pakrantėje gyvenusios tautos, yra Romos imperijos laikų. Šios istorijos II tome (2007 m.) skaitome tokį sakinį: „Baltų gentys į civilizuoto (raštingo) pasaulio akiratį pateko jau pirmaisiais amžiais po Kr.“ O kaip tokiu atveju paaiškinti tą daug anksčiau graikų minėtą gintaro salą Baltia ar Balcia?

Sala ar archipelagas?

Graikas Pitėjas iš Masilijos gyveno IV a. pr. m. e., o graikas Ksenofontas iš Lampsako – II a. pr. m. e. (kai kas mano – III a. pr. m. e.). Jei priimame tai, ką remdamasis senaisiais graikų šaltiniais perdavė Plinijus Vyresnysis, tai Baltijos pavadinimas buvo žinomas dar prieš mūsų erą. Senovės graikų akyse Baltija (Baltia arba Balcia) buvo didžiulė sala. Kadangi Baltijos jūros Riugeno, Gotlando, Saremos ir kitos salos nėra savo dydžiu tokios jau įspūdingos, tai kyla klausimas, kur buvo insuliarinė Baltija, nepaprastai didelė graikų požiūriu. Nemažai tyrinėtojų manė, kad graikai sala galėjo laikyti Skandinavijos pusiasalį, kuris iš tikrųjų yra labai didelis. Bet Baltijos jūros bangos iki šių dienų daugiausia gintaro meta į pietrytinį krantą (iš dalies pietinį ir rytinį taip pat).

Salą įprastai suprantame kaip sausumą, apsuptą iš visų pusių vandenų, dėl to neatmestina samprata, kad Baltija buvo suvokiama kaip tokia sala, kurią iš vienos pusės skalauja jūra, o iš kitos – supa ir gėlieji vandenys. Kitaip sakant, tai ypatinga savo dydžiu sala ar net archipelagas tarp jūros ir pelkių, upių, ežerų, kurių neįmanoma suskaičiuoti ir neaišku, kur jie baigiasi. Tai hipotetinis pasvarstymas, tačiau kai trūksta šaltinių, tokio lygio hipotezės galimos. Jos kai kurių tyrinėtojų imtos kelti jau XIX a. I pusėje, pavyzdžiui, nurodant, kad jūros ir vidaus vandenų apsuptas Sembos pusiasalis, kuriame gausu gintaro, senovės graikų galėjo būti suvokiamas kaip sala.

Reikia atsižvelgti ir į tai, kad tirpstant ledynui Baltijos jūra formavosi kaip didžiulis gėlo vandens baseinas ir ne iš karto virto sūriais vandenimis (ir dabar ji tėra apysūrė, palyginti su kitomis jūromis). Pamąstymui vertėtų pasižiūrėti ir daug vėlesnių laikų paveiksliuką – alegorinį Lietuvos vaizdavimą Hartmanno Schedelio XV a. pabaigoje spausdintoje pasaulio kronikoje. Lietuva (Littaw) čia vaizduojama kaip gyvenamos salos, tarsi upės deltoje iš žemyno nusidriekiančios jūros link.

Įžvalgos

Apie Baltijos vardo kilmę ir reikšmę tarp praeities tyrinėtojų sklando įvairūs požiūriai ir interpretacijos, dėl to sunku pretenduoti į galutines tiesas. Nepaisant to, norėtųsi pateikti kai kuriuos asmeninius pastebėjimus ir apibendrinimus, kurie, tikimės, generuos naujas idėjas ir interpretacinę ekvilibristiką, provokuos diskusijas, o gal turės ir praktinių padarinių perrašant istorijos vadovėlius.

Geografinis pavadinimas Baltia (arba Balcia) yra daug senesnis nei aisčių vardas, kurį I a. pabaigoje paminėjo senovės romėnų autorius Tacitas. Šį autorių ir jo aisčių genčių aprašymą lietuviai ir latviai gana gerai žino iš savo istorijos vadovėlių, o estai, remdamiesi Tacitu, iš anksto ruošiasi 2098 m. švęsti pirmojo savo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose dviejų tūkstančių metų jubiliejų. Baltų genčių istorijos dviem tūkstantmečiais pagal rašytinius šaltinius vis dėlto nereikėtų apriboti. Dera apimti ir trečiąjį tūkstantmetį – jo didelę dalį (papildomai dar apie pusę tūkstantmečio).
Latviai ir lietuviai, kaip baltų genčių palikuonys, gali didžiuotis apie dviejų su puse tūkstantmečių istorija, liudijama rašytinių šaltinių (ankstyviausi yra antikos graikų, o ne romėnų). Baltų kalbos yra vienos archajiškiausių Europoje, tačiau tuo metu, kai apie mūsų protėvius rašė senovės graikai, lietuvių ir latvių kalbos dar nebuvo išsiskyrusios.
Apgailestaujant tenka konstatuoti, kad Plinijaus Vyresniojo labai įdomiame kontekste užfiksuotas senasis geografinis Baltijos pavadinimas nėra įtraukiamas į lietuvių istorijos vadovėlius (nors geografijos vadovėliuose kartais ir būna aptinkamas). Dėl to siūlyčiau istorijos vadovėlių autoriams šį senąjį pavadinimą minėti nurodant Plinijų Vyresnįjį, Ksenofontą iš Lampsako, nepamirštant ir Pitėjo. Reikėtų pabrėžti, kad senovės graikai nuo Herodoto laikų paliko fragmentiškus aprašymus apie gentis, kurias galima sieti su baltais. Kai kurie lietuviški vadovėliai apie tai užsimena, tad beliktų tik pridurti, kad Pitėjas (IV a. pr. m. e.) rašė apie su gintaru susijusią salą, o Ksenofontas iš Lampsako (II a. pr. m. e.) pavartojo Baltijos vardą, nors tai žinoma tik iš Plinijaus Vyresniojo (I a.) veikalo.
Nagrinėjant baltų vardo šiuolaikinį vartojimą reikėtų atsižvelgti, kad Pabaltijo vokiečių palikuonys pastaraisiais dešimtmečiais irgi ėmė intensyviau save pozicionuoti kaip baltus – „vokiškus baltus“ (Deutsch-Balten, Deutschbalten). Antra vertus, Baltijos/Baltikos pavadinimą vis labiau ėmė eksploatuoti ir rusai, kurdami įvairias įdomias teorijas apie savo etnines istorines šaknis, o statomą atominę elektrinę Rusijos Kaliningrado srityje taip pat pavadino Baltijos vardu (Балтийская АЭС).
Kaip sau nenori, bet viena solidžiausių pasaulyje laikoma „Encyclopedia Britannica“ jau ėmė rašyti apie pirmąjį estų paminėjimą Tacito veikale „Germania“: „The Estonians are first mentioned by the Roman historian Tacitus (1st century ad) in Germania” (žr. straipsnį Estonia [History] internetinėje enciklopedijos versijoje ). Dėl to pirmųjų rašytinių žinių apie baltus paminėjimas mūsų istorijos vadovėliuose, siejant tas žinias vien su Tacito aprašytomis aisčių (estijų) gentimis ir jų vartojamu gintaru, jau darosi problemiškas. Tegu mūsų tyrinėtojai ir toliau rašo straipsnius bei knygas apie aisčius, galimai susijusius su visais baltais, bet nepamirškime ir istorinės geografijos…