Šią savaitę mokslus Lietuvos aukštosiose mokyklose pradės beveik 30 tūkst. pirmakursių, iš jų apie 3 proc. dokumentų pateikimo metu nurodė turintys negalią. Ką reiškia šis rodiklis ir kaip Lietuva atrodo lyginant su kitomis šalimis, kodėl negalią turintiems asmenims svarbu siekti aukštojo mokslo ir ar Lietuvos aukštosios mokyklos pritaikytos neįgaliesiems?

Kas turėtų pasikeisti aukštojo mokslo institucijose ir valstybės švietimo politikoje, atsako VU Filosofijos fakulteto Socialinio darbo katedros doc. dr. Eglė Šumskienė.

Jei dabar būtų XX a. pabaiga, Lietuva su 3 proc. negalią turinčių studentų atitiktų Vakarų valstybių vidurkį, tačiau pastaraisiais metais įvyko daug teigiamų pokyčių negalią turinčių žmonių integracijos srityje ir šiandien mūsų šalis gerokai atsilieka nuo Europos Sąjungos. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien sunkią arba kompleksinę negalią turinčių studentų yra 8 proc., o bendras studijuojančiųjų su negalia procentas yra dar kelis sykius didesnis. Lietuvos studentų sąjungos atliekami tyrimai apie studentus su negalia Lietuvos aukštosiose mokyklose rodo, kad jau kelerius metus pastebima negalią turinčių studentų skaičiaus mažėjimo tendencija: 2011–2012 mokslo metais Lietuvoje studijavo tik 878 negalią turintys studentai (2010–2011 m. m. – 996, o 2009–2010 m. m. – 1026). Tuo tarpu Vakaruose jų daugėja, lygiai kaip auga ir negalią turinčių asmenų su aukštuoju išsilavinimu skaičius bendroje populiacijoje: pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje 2002 m. aukštąjį išsilavinimą turėjo 8,2 proc. negalią turinčių suaugusiųjų, o 2011 m. jų buvo jau 14,5 proc. (Didžiosios Britanijos neįgaliųjų reikalų departamento duomenys, 2012).

Įdomu, kad Lietuvoje, palyginti su kitomis ES šalimis, skiriasi ir studentų negalios pobūdis. Daugiau nei trečdalis (39,27 proc.) apklaustų negalią turinčių Lietuvos studentų įvardijo turintys somatinės sveikatos problemų, 27,39 proc. – judėjimo negalią, regėjimo negalią – 13,53 proc., klausos negalią – 5,28 proc. ir tik 3,3 proc. – psichikos sveikatos problemų. Vokietijoje šie duomenys atrodo gerokai kitaip: net 45 proc. studentų įvardijo psichikos sveikatos problemas, 20 proc. – somatines ligas, 6 proc. – mokymosi sutrikimus, 5 proc. – regėjimo negalią, 4 proc. – judėjimo, 3 proc. – klausos ir kalbos negalią.

Vertėtų pagalvoti apie paradoksalią situaciją, kai Vokietijoje ir Lietuvoje keliolika kartų skiriasi studentų su psichikos negalia skaičius. Turint omeny, kad psichikos negalios paplitimas visuose kraštuose yra panašus, o ši asmenų grupė Lietuvoje patiria didelę diskriminaciją, galima daryti prielaidą, kad studentai šią informaciją apie savo sveikatą yra linkę nuslėpti. Lietuvoje šis aspektas nebuvo tyrinėtas, tačiau Vokietijoje atliktas tyrimas rodo, jog 44 proc. apklaustųjų atsisakė paramos, kuri siūloma negalią turintiems studentams, nenorėdami paviešinti neįgalumo fakto.

2007 m. Lietuvoje atliktas tyrimas „Negalią turintys studentai Lietuvos aukštosiose mokyklose: būklė ir galimybės“ atskleidė, kad negalią turintys studentai dažniausiai rinkosi profesijas, orientuotas į pagalbą žmonėms: socialinius (49 proc.) ir biomedicinos (23 proc.) mokslus. Vokietijoje atliktas tyrimas parodė, kad turimas neįgalumas buvo lemiamas veiksnys apsisprendžiant dėl studijų krypties 47 proc. apklaustųjų – jie, panašiai kaip ir Lietuvoje, orientavosi į žmonėms padedančias profesijas: 29 proc. rinkosi socialinius mokslus, 28 proc. – pedagogiką ir ugdymą, o 27 proc. – psichologiją.

Unikali asmeninė patirtis sykiu su įgyta profesija galėtų būti didelis privalumas socialiniams darbuotojams, psichologams, socialiniams pedagogams, tačiau, deja, dažnas negalią turintis studentas studijų nebaigia: Oksfordo universitete 2010 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad per 2008–2009 mokslo metus pasitraukė 16 proc. studentų, turinčių negalią, ir šis skaičius per metus padvigubėjo (2007–2008 m. m. universitetą nebaigę mokslus paliko 7 proc. studentų su negalia). Neįgalumas – viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių ši studentų grupė nebaigia mokslų: 2009 m. Dosono koledže atliktas tyrimas parodė, kad sveikatos problemas kaip pasitraukimo iš universiteto priežastį nurodė 40 proc. studentų su negalia ir tik 1 proc. studentų, neturinčių negalios. Aktyvi švietimo politika Airijoje leido dešimteriopai padidinti negalią turinčių studentų skaičių – nuo 450 studentų 2000 m. iki 5000 studentų 2010 m.. Ataskaitoje „Negalią turinčių studentų kelias į aukštąjį išsilavinimą ir įdarbinimą“ teigiama, kad Airijos nacionalinis prieinamumo planas 2008–2013 m. numatė  būdus ne tik kaip negalią turintiems asmenims palengvinti įstojimą į aukštąsias mokyklas, bet ir išsilaikyti studijų vietoje ir sėkmingai jas baigti.

Grįžtant prie situacijos Lietuvoje: nepakanka didžiuotis, kad gausėja aukštųjų mokyklų, kurių patalpos pritaikytos judėjimo negalią turintiems studentams (tokių jau yra 33 proc.). Ne mažiau svarbus yra informacinės aplinkos pritaikymas, lankstus požiūris į lankomumą, individualizuotos atsiskaitymo formos, šilta ir draugiška atmosfera, korektiškas ir pagarbus dėstytojų bei kurso draugų bendravimas. Šie veiksniai didintų ne tik naujai įstojusių studentų su negalia skaičių, bet ir jų galimybes sėkmingai užbaigti mokslus.