Nuo žmogaus teisų užtikrinimo priklauso šalies, kaip teisinės ir demokratinės valstybės, gyvavimas ir ateitis. Jungtinės Tautos (JT) pernai Lietuvai rekomendavo labiau atkreipti dėmesį į tolerancijos stoką mūsų šalyje ir nepakankamą žmogaus teisių apsaugos programų ir institucijų finansavimą.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Viešosios teisės katedros lektorė dr. Vygantė Milašiūtė, kalbėdama apie dažniausiai pasitaikančius žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, teigia, kad JT rekomendacijos neatspindi tikrosios žmogaus teisių padėties Lietuvoje, nes tas vertinimas yra labiau politinis, o ne ekspertinis ir teisminis, bet leidžia susidaryti bendrą vaizdą.

Laikant, kad visuotinai priimtinas žmogaus teisių sąrašas yra pateiktas Jungtinių Tautų Organizacijos priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje, teisiniu požiūriu vis dėlto nėra aišku, kur reikėtų ieškoti atsakymo į klausimą, kurios iš tų teisių konkrečioje valstybėje yra dažniausiai pažeidžiamos, kokio pobūdžio tie pažeidimai yra ir kas lemia jų buvimą. Kadangi užtikrinti žmogaus teisių apsaugą ir apginti pažeistas teises pirmiausia yra valstybių pareiga, atsakymą į šiuos klausimus galėtų pateikti valstybės institucijos, t.y. jos turėtų kaupti ir sisteminti duomenis apie tai, kokių žmogaus teisių pažeidimų faktus nustatė teismai ar kitos tai daryti įgaliotos institucijos. Vis dėlto tokie duomenys neparodytų tų žmogaus teisių pažeidimų, dėl kurių juos patyrę asmenys į valstybės institucijas nesikreipė. Be to, valstybės institucijų turimi duomenys neparodytų, kokius žmogaus teisių pažeidimus padarė ir jų nepripažino pati valstybė.

Tarptautinė žmogaus teisių apsaugos sistema suteikia galimybę apginti valstybių pažeistas žmogaus teises ar bent jau konstatuoti valstybių daromus žmogaus teisių pažeidimus, tačiau ir šiuo atveju tarptautinių institucijų turimi duomenys apie konkrečios valstybės padarytus pažeidimus neparodys tų pažeidimų, dėl kurių juos patyrę asmenys nesiskundė. Tarptautinių institucijų galimybes konstatuoti žmogaus teisių pažeidimus konkrečiose valstybėse riboja ir tai, kad tokių institucijų kompetencija paprastai yra ribota: pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacija nėra sukūrusi žmogaus teisių teismo, kuris galėtų nagrinėti Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos pažeidimų klausimus, o Europos Tarybos sistemoje veikiantis Europos Žmogaus Teisių Teismas yra kompetentingas nagrinėti tik vienos Europos Tarybos organizacijos tarptautinės sutarties – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos – pažeidimų klausimus. Ši konvencija garantuoja politines ir pilietines, bet negarantuoja ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių (nors ir apima tam tikrus jų aspektus), todėl, pavyzdžiui, nesuteikia pakankamo teisinio pagrindo skundams, kad konkreti valstybė neužtikrina Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje numatytos teisės gauti teisingą ir tinkamą atlyginimą, užtikrinantį asmeniui ir jo šeimai žmogaus orumo vertą gyvenimą.

Jungtinių Tautų Organizacija yra sukūrusi vieną mechanizmą, leidžiantį vertinti, kaip konkreti valstybė užtikrina visas Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje numatytas teises. Šis mechanizmas – Jungtinių Tautų Žmogaus teisių tarybos vykdoma visuotinė periodinė peržiūra – suteikia galimybę valstybėms – Jungtinių Tautų Organizacijos narėms, atsižvelgiant į konkrečios (t.y. tos, kurios situacija peržiūrima) valstybės, taip pat nevyriausybinių organizacijų pateiktą ir Jungtinių Tautų turimą informaciją, vertinti, kurios žmogaus teisės toje valstybėje užtikrinamos tinkamai, o kurios pažeidžiamos, ir teikti rekomendacijas, kaip žmogaus teisių apsauga toje valstybėje galėtų būti pagerinta. Lietuva visuotinės periodinės peržiūros metu (2011 m.) gavo nemažai rekomendacijų, susijusių su pažeidžiamoms žmonių grupėms priklausančių asmenų apsauga, t.y. poreikiu stiprinti apsaugą nuo diskriminacijos dėl rasės, tautybės, lyties, seksualinės orientacijos, amžiaus. Šios rekomendacijos skatina kovoti su mūsų visuomenei būdinga tolerancijos stoka. Be to, buvo įvardintas poreikis tinkamai įgyvendinti konkrečių žmogaus teisių apsaugai svarbias jau priimtas Vyriausybės programas, užtikrinti reikiamą jų ir jas įgyvendinančių institucijų finansavimą. Didelei daliai gautų rekomendacijų Lietuva pritarė. Pati Lietuva kaip didžiausius žmogaus teisių apsaugai kylančius iššūkius įvardino patiriamus ekonominius sunkumus, taip pat konceptualius sunkumus, susijusius su tuo, kad stiprinant žmogaus teisių apsaugą neišvengiamai tenka rinktis, kurioms žmogaus teisėms teikti pirmenybę, nors teoriškai nė viena iš jų nėra mažiau svarbi už kitas.

Jungtinių Tautų vykdytos visuotinės periodinės peržiūros metu Lietuvai pateiktos rekomendacijos ir Lietuvos pozicija dėl tų rekomendacijų (t.y., ar ji pritaria gautoms rekomendacijoms, ar jas atmeta) leidžia susidaryti tam tikrą vaizdą apie tai, kokios žmogaus teisės Lietuvoje nėra pakankamai užtikrinamos. Kita vertus, kadangi būtent šis tarptautinės žmogaus teisių apsaugos mechanizmas yra toks, kad vienos valstybės vertina kitą valstybę, t.y. pateikiamas politinis, o ne ekspertinis ir ne teisminis vertinimas, teigti, kad rekomendacijas teikiančių ir jas gaunančių bei vertinančių valstybių pozicija būtina atitinka mokslinio objektyvumo kriterijų, nėra pagrindo.