Gegužės 4 d. LR Prezidentūroje bus apdovanoti jaunieji mokslininkai, pelnę apdovanojimus už geriausias 2011 m Lietuvoje apgintas disertacijas. Tarp šių metų geriausių disertacijų – ir dviejų Vilniaus universiteto jaunųjų mokslininkų darbai.

Įvertinta Kirilo Lanevskio, Gamtos mokslų fakulteto biochemijos krypties doktoranto, disertacija „Vaistinių junginių absorbcija ir pasiskirstymas audiniuose: kiekybinio struktūros ir aktyvumo ryšio analizė“ (Absorption and Tissue Distribution of Drug-Like Compounds: Quantitative Structure-Activity Relationship Analysis)  ir  Eglės Kačkutės, Filologijos fakulteto filologijos mokslų krypties doktorantės, disertacija „Tapatumai šiuolaikinėje britų ir prancūzų moterų kūryboje“.

Kalbiname Kirilą Lanevskį, kuris konkursui pateikė savo 2011 m. apgintą disertaciją anglų kalba „Absorption and Tissue Distribution of Drug-Like Compounds: Quantitative Structure-Activity Relationship Analysis“.

Pristatykite trumpai savo disertaciją. Apie ką ji?

Mano disertacija – ne visai tipinė biochemikui. Tai grynai teorinis darbas, o pagrindinis darbo įrankis – kompiuteris. Darbo esmė – sukurti kompiuterinius modelius, kurie leistų apytiksliai įvertinti cheminių medžiagų biologines savybes, žinant tik tų medžiagų struktūrą ar paprasčiausias fizikochemines charakteristikas. Tokie modeliai leidžia greitai atmesti daugelį „probleminių“ junginių nešvaistant resursų jų sintezei ir tyrimams. Tai gali labai praversti kompanijoms, kuriančioms naujus vaistus.

Darbas turi savo specifiką – modeliavimui labai svarbu užtikrinti aukštą duomenų kokybę, todėl ieškant tų duomenų literatūroje tenka pačiam įsigilinti į tiriamos savybės nustatymui naudojamus metodus, tik pažvelgti į juos kitu kampu, nei tai daro eksperimentatoriai. Smagiausia darbo dalis, kai kartais po ilgų apmąstymų visai netikėtai ateina idėja, kuri vėliau ir taps naujo modelio pamatu.

Ar Jus nustebino toks Jūsų disertacijos pripažinimas, ar tikėjotės?

Tai nebuvo staigmena. Turiu daugiau publikacijų, nei formaliai reikalaujama, be to, disertacija sulaukė labai palankių atsiliepimų katedroje ir iš gynimo tarybos narių/oponentų. Todėl tikrai tikėjausi, kad mano darbas bus teikiamas disertacijų konkursui. Ar pasiseks patekti tarp finalininkų – tai jau buvo sunkiai prognozuojama, nes pretendentų daug ir tai yra neabejotinai stiprūs darbai. Vis dėlto suvokiau, kad šansų yra.

Kokias studijas baigėte iki doktorantūros?

Studijavau VU biochemijos specialybę nuo pat bakalauro. Pasirinkti šią kryptį nebuvo sudėtinga – mokykloje labai anksti susidomėjau chemija, pomėgį sustiprino sėkmingas dalyvavimas olimpiadose. Visada patiko ir biologija, tad šių dviejų mokslų derinys buvo natūralus pasirinkimas.

Dabar madinga sakyti, kad doktorantūrą, ypač biochemijos srities, geriausia studijuoti užsienyje. Kokia Jūsų patirtis? Ar Jūsų srities doktorantūra Lietuvoje kokybiška?

Aš nesu studijavęs užsienyje, taigi remdamasis asmenine patirtimi negaliu objektyviai palyginti Lietuvos ir užsienio doktorantūros kokybės. Tačiau jokiu būdu negalėčiau pasakyti, kad mūsų doktorantūra bloga. Vilniaus universitete ir jo institutuose dirba tikrai aukšto lygio specialistai, ir nebūtinai pasirinkus net ir geresnį reitingą turinčią užsienio aukštąją mokyklą doktorantui pavyks geriau pažinti sritį, kurioje dirba, nei būtų pavykę čia.

Kokias šio mokslo perspektyvas matote Lietuvoje? Kokie Jūsų planai? Ar žadate krypti į mokslą, ar į mokslo pritaikymą praktikoje? Ką žadate rinktis ateityje – Lietuvą ar užsienį?

Manyčiau, kad į ateitį reikia žiūrėti optimistiškai – nematau priežasčių, kodėl negalėtume tikėtis vis didesnių mokslinių laimėjimų. Man pačiam dar neteko rinktis tarp mokslinės ir praktinės veiklos. Įmonėje, kurioje šiuo metu dirbu, visa tai pavyksta suderinti – mokslinių tyrimų rezultatai iškart įgyja praktinį pritaikymą programinės įrangos pavidalu. Šiaip esu namisėda, todėl neskubu niekur bėgti iš Lietuvos. Pasitaikiusios geros progos išvykti neatsisakyčiau, tačiau kryptingai tokios galimybės neieškau.

Kokia Jūsų, kaip jauno mokslininko, nuomonė dėl protų nutekėjimo?

Nepasakysiu nieko naujo, teigdamas, kad tai rimta problema. Vis dėlto nereikėtų kategoriškai vertinti, kad mokslininko išvykimas dirbti į kitą šalį yra savaime blogas dalykas. Žmogus įgyja naudingos patirties, gauna progą padirbėti prie visai kitokio pobūdžio projektų, išmoksta naujų tyrimų metodų, be to, ir tai ne mažiau svarbu, įgyja pažinčių, kurios gali praversti užmezgant tolimesnį mokslinį bendradarbiavimą tarp institucijų. Klausimas – ar tas žmogus grįš į Lietuvą. Ir iš tikrųjų, jau yra puikių pavyzdžių, kai biochemikai, gana ilgus metus dirbę svetur, grįžta ir pritaiko sukauptą patirtį mūsų šalies mokslo labui. Kita vertus, iniciatyva visuomet turi būti abipusė – jeigu mokslininkui nebus suteikta sąlygų produktyviai dirbti ir normaliai gyventi, joks patriotizmas neprivers jo pasilikti ar grįžti.