Tarp šių metų Lietuvos mokslo premijų laureatų ir Medicinos fakulteto dekanė, Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Laboratorinės medicinos centro direktorė profesorė Zita Aušrelė Kučinskienė, dvi kadencijas buvusi Pasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuro Nuolatinio komiteto nare.

Premija mokslininkei skirta už darbų ciklą „Aterosklerozės patogenezės mechanizmai: molekulinių žymenų paieška ir tyrimas“.

Pakalbinome dekanę norėdami sužinoti, kaip pavyksta suderinti mokslinį , pedagoginį, administracinį darbą.

Noriu Jus pasveikinti  su premija ir paklausti, ką ji jums reiškia, ką suteikia?

Tokia premija vienintelė gyvenime, kurią gali gauti už savo mokslinę veiklą. Ji, be abejo, svarbi man, bet svarbi ir universitetui. Esu universiteto žmogus ir viskas, ką darau, darau galvodama apie universitetą, fakultetą, apie katedrą. Manau, kad tai – bendras universiteto mokslo lygio ir čia atliekamų darbų  įvertinimas. Taigi, aš labai džiaugiuosi kartu su visais.

Esate ir fakulteto dekanė, dėstote, dirbate mokslinį darbą? Kas jums svarbiausia ir teikia didžiausią malonumą?

Didžiausias malonumas, matyt, buvo pačioje mano mokslinės veiklos pradžioje. Ir šiandien prisimenu, kaip galėjai ramiai dirbti laboratorijoje vėlai vakare, kadangi vyko eksperimentai, galėjai įsigilinti, susitelkti mokslinio darbo idėjai. Dabar, be abejo, darbų yra tikrai daug, bet aš bandau susikoncentruoti kiekvienam darbui ir atiduoti tam darbui tiek, kiek galiu. Tai liečia ir dekano darbą, kurį dirbu kartu su kolektyvu, su prodekanais. Tai ir katedra, ir, be abejo, mokslinė veikla. Dabar aš tą veiklą koordinuoju ir stengiuosi įtraukti kuo daugiau katedros darbuotojų, jaunų žmonių, doktorantų, kad jie vyktų į užsienio centrus, mokytųsi ir čia perkeltų savo žinias. Taip buvau mokyta ir aš pati. Dirbau Lietuvoje, dirbau užsienyje, bet grįžau čia ir stengiausi dirbti kaip galėjau. Nepraradau kontraktų ir su užsienio kolegomis.

Susikoncentruoji kiekvienai veiklai atskirai. Mokslinis darbas įdomus todėl, kad jis niekuomet nesibaigia. Įdomu skaityti, nes pamatai, kokios buvo mintys, kai buvai jaunesnis ir tik pradėjai tą darbą, kaip galvojai tada, ir kaip galvoji dabar, po 20 metų ir daugiau. Mokslinė veikla yra kūrybinis darbas. Kiti darbai yra daugiau sudėlioti punktais. Pasakyčiau, kad paskaitų skaitymas taip pat yra kūrybinis darbas. Ir aš daug ką iš savo mokslinio darbo naudoju ir skaitydama paskaitas studentams, bendraudama su jais.

Papasakokite apie darbų ciklą, už kurį suteikta premija

Žmogus gimsta, gyvena ir miršta. Augalų pasaulyje yra tas pats. Yra augalų, pvz. gėlių, kurios peržydėję miršta. Tai – rūšies pratęsimas. Lygiai taip pat yra ir gyvūnų pasaulyje. Pvz., išneršusios, lašišinės žuvys „miršta“. Ir žmogaus, kaip gamtos dalies, svarba taip pat yra rūšies pratęsimas. Po to jis eina į savo gyvenimo pabaigą. Aterosklerozė yra pavyzdys ligos, kuri susijusi su senėjimu – problema, kurią pažinus galima ieškoti būdų, kaip pratęsti gyvenimą. Šioje srityje daug pasiekta.Jei mes žinosime, kaip vyksta aterosklerozės procesas, vedantis mus į galutinį gyvenimo etapą, tai galėsime išmokti jį valdyti. Jau nemažai padaryta bandant atitolinti mirtį. Prieš kelis šimtus metų žmonės gyveno žymiai trumpiau – 30-40 metų, o kokia gyvenimo trukmė buvo prieš kelis tūkstančius metų? Ir dabar Afrikos šalyse gyvenimo trukmė – 20-30 metų. Taigi, gyvenimo trukmė ženkliai prasitęsė, ir tai, be abejo, yra susiję su gyvenimo kokybės gerėjimu, moksliniais tyrimais, kuriais remiantis sukurti su nauji diagnostikos ir gydymo būdai, vaistai. Bendresniu supratimu aterosklerozė yra su senėjimu susijusi problema. Savo darbuose mes taip pat bandėme įsigilinti ir atskleisti, kas vyksta organizme, kraujyje žmonių, kurie serga ateroskleroze, o ji dažniausiai pasireiškia koronarine širdies liga. Vienas iš svarbiausių mūsų gana originalią hipotezę patvirtinančių faktų – kad labai svarbi yra lipidų ir apskritai medžiagų oksidacija organizme. Pradėjome žiūrėti, kas gi veikia tą oksidaciją…. Žinome, kad dažnai naudojant aliejų ir dažnai jį kaitinant, aliejus tampa nemalonaus skonio ir kvapo. Mes jį išpilame, nes aliejuje esančios riebalų rūgštys aukštoje temperatūroje oksiduojasi. Tas pats vyksta ir žmogaus organizme. Jei žmogaus organizme per ilgai užsibūna tam tikros medžiagos, jos yra veikiamos nepalankių veiksnių, bet mes juk jų neišpilsime. Tokios pakitusios medžiagos tampa mūsų organizmui svetimos, o tada ląstelės turi jas surankioti ir kažkur atidėti. Atideda į kraujagyslių sieneles, taip formuojasi plokštelės. Mums svarbu buvo sužinojus, kad vyksta oksidacija, toliau ieškoti, kokie veiksniai ją skatina. Pasirodo, kad tie skatinantys veiksniai yra  infekcija, uždegimas, per didelis riebalų kiekis maiste ir apskritai su mityba susiję dalykai, taip pat stresas. Streso poveikis yra neabejotinas – kenkia dažnas trumpalaikis arba retas ilgalaikis stresas.

Ar galima kažkaip apsisaugoti nuo aterosklerozės?

Tam tikra prasme, taip, t.y. ją atitolinti. Prisiminkime, kad visai netolimoje praeityje, kurią mes gerai atsimename, daugiausia žmonių gyveno kaime. O kaime žmonės nuo ankstyvo ryto jau pradėdavo dirbti, judėti iki pat vakaro. Jau vaikais būdami mes buvome pratinami prie darbo. O judėjimas nugesina stresą. Dabar mes iš namų sėdame į automobilį, juo važiuojame į parduotuvę ir jei galėtume, tai automobiliu užvažiuotume ir į 5 aukštą. O juk žinome pasakymą – žmogus gyvas tol, kol jis juda.  Fizinio aktyvumo skatinimas yra labai svarbus, pradedant nuo vaikystės, taip pat mokykloje. Tai bendro kultūros dalis.Kai pati mokiausi universitete, du kartus per savaitę vykdavo fizinio lavinimo užsiėmimai. Ten išmokau daug dalykų. Dabar studentai beveik nesportuoja. Be abejo, labai svarbi ir mityba – valgyti rekomenduojama įvairų maistą, svarbūs natūralūs vaisiai, daržovės, kuriuose yra natūralių antioksidatorių. Nuėjus į vaistinę lentynose rasime daug įvairių sintetinių antioksidatorių: vitaminų, papildų. Visi jie mažina oksidaciją, ir tokiu būdu mūsų organizme esančios medžiagos, ilgiau išlieka sveikos, patologiškai nepakitusios.

Jūs tiriate tik Lietuvos gyventojus. Ar pasaulyje, Europoje atliekami panašūs tyrimai?

Be abejo. Savo mokslinę veiklą pradėjau Lietuvoje, po to dirbau Švedijoje, JAV, o grįžusi vėl tęsiau bendrus projektus Lietuvoje kartu su švedų mokslininkais. Labai svarbu, kad žinotume, kokios tendencijos vyrauja Lietuvoje. Apžvalgoje ir pateikiau Lietuvos gyventojų tyrimų duomenis. Nesame ypatingi, nors sergamumas ir mirtingumas nuo koronarinės širdies ligos yra ženkliai didesnis, ypač tarp darbingo amžiaus vyrų. Po 1990 metų, atgavus Nepriklausomybę, mirtingumo kreivė pradėjo leistis. Taigi, tarybinis laikotarpis daugeliui žmonių buvo vidinis stresas, neišsakyti jausmai, kurie kaupėsi. Tačiau taip ilgai nesitęsė – atėjo nauja pakilimo banga.  Tai susiję su mūsų gyvenamu laikotarpiu. Prie to prisideda ir žiniasklaida, kuri kiekvieną smulkmeną iškelia, viskas yra labai neigiama. Tai žmones veikia, ne visi yra atsparūs tokiam negatyvios informacijos srautui. Reikia mokėti su tuo tvarkytis.

Kai paskelbėte savo tyrimų rezultatus, ar tai įtakojo Lietuvos gyventojų elgesį?

Manau, kad ne tik mano, bet ir kitose panašiose srityse dirbančių žmonių darbai veikia žmones. Visuomenė dabar žino žymiai daugiau: tai, kad turime kiekio prasme suvalgyti mažiau, kad reikia valgyti daugiau vaisių ir daržovių, kad turėtų būti mažiau mėsos, kad maistas turėtų būti įvairesnis, kad turime fiziškai judėti – tai žmonės jau supranta. Dabar yra daugybė sporto klubų, kurie pilni besimankštinančių žmonių. Populiarėja skandinaviškas vaikščiojimas su lazdomis ir panašūs dalykai. Visa tai veikia teigiamai. Lietuvoje viena iš didžiausių problemų – rūkymas, ypatingai jaunų žmonių, o ypač – merginų. Jau niekas ir nesiginčija, kad rūkymas kenkia sveikatai, įrodymų su kaupu, bet..

Jei aterosklerozės procesas jau prasidėjo ir žmogus susipranta bei ima keisti savo elgseną, ar jis gali pakeisti situaciją?

Visų pirma jis gali sustabdyti ligos eigą. Svarbu mokėjimas ir galimybė valdyti procesą. Yra kraujospūdį reguliuojančių, lipidus mažinančių priemonių, dietinės rekomendacijos, fizinis aktyvumas. Šios priemonės procesą dalinai sustabdo. Įsivaizduokime, kad kraujagyslėje yra plokštelė, kuri trikdo kraujo tekėjimą, tai jei ta plokštelė suplokštės ir sumažės, prisitvirtins prie kraujagyslės, tai spindis padidės ir kraujo tėkmei atsiras geresnės sąlygos, mažesnis pavojus plokštelei atplyšti. Yra įrodymų, kad procesas, atitinkamai gydant, regresuoja.

Ar mūsų medicina daugiau prevencinė, ar gydomoji?

Medicina turi būti visokia. Visų pirma ji turi būti prevencinė, kad užbėgtų už akių tam, kas gali pasireikšti anksti. Svarbu ligą kuo labiau atitolinti, kad žmogus išliktų kuo ilgiau darbingas, praktiškai sveikas, save aptarnaujantis. Lietuvoje, kalbant apie gydymą, pasiekta labai daug. Koronarinės širdies ligos, miokardo infarkto, insulto gydymas, kraujagyslių šuntavimo operacijos – visa tai mūsų kardiologai, kardiochirurgai atlieka puikiai, šiose srityse Lietuvoje dirba tikri profesionalai. Niekuo neatsiliekame nuo bet kurios kitos šalies tiek diagnostika, tiek gydymu. Tai galiu paliudyti labai atsakingai.

Ką patartumėte tiems, kurie svarsto, ar verta studijuoti mediciną – juk mokytis reikia labai ilgai?

Kol mokaisi, tol esi jaunas. Mokytis reikia ilgai, bet man asmeniškai buvo labai įdomu mokytis, nes tai mokslas apie žmogų. Ilgos studijos, 6 metai, toliau rezidentūra, bet kiekvienas jau susiduria su savo specialybe, su tuo, kuo dirbs ateityje. Tie metai nėra atitrūkę nuo tikrosios – klinikinės medicinos. Be abejo, geriausi profesionalai yra gydytojai, turintys praktinę patirtį. Jie ir yra jaunų žmonių mokytojai. Medicinai ypatingai aktualu, kad vyresnio amžiaus gydytojai specialistai dirbtų kartu su jaunais žmonėmis ir perduotų patirtį.

Kas Jus pačią paskatino rinktis medicinos studijas?

Taip susiklostė gyvenimas. Mano tėtis buvo medikas. Mačiau jį dirbantį dieną ir naktį. Turėjome daug medicinos knygų. Labai domėjausi kalbomis, lygiagrečiai studijavau anglų kalbą, nes gyvenau universiteto kieme. 20 metų gyvenau ten, kur dabar yra klasikinės filologijos katedra. Ten buvo mūsų kambarys, ten dirbo mama, kuri buvo botanikė, Gamtos mokslų fakulteto prodekanė. Mačiau, kaip ji rašė savo disertaciją, prisimenu, kad kai tik nubusdavau, matydavau ją sėdinčią prie stalo ir dirbančią.

Turėjau visokių minčių, bet didelių svarstymų nebuvo.

Tai jūsų visas gyvenimas susijęs su universitetu?

Taip, nuo gimimo gyvenu universitete.  Prisiminimai labai įvairūs. Prisimenu, kaip lakstydavome po šv. Jonų bažnyčią, kai ten dar buvo sandėliai. Prisimenu, kaip virš mūsų buto Filologijos fakultete vykdavo šokiai. O kieme gyveno nemažai universitete dirbančių žmonių, kiemuose buvo daržai. Prisimenu, kaip pas dėstytoją Kopelmaną lankiau anglų kalbos paskaitas kartu su universiteto studentais. Tuo metu dar mokiausi mokykloje. Ir viskas vyko čia pat mūsų kieme – universiteto rūmuose. Parėjusi iš mokyklos pavalgydavau ir eidavau į paskaitas.

Ko palinkėtumėte savo studentams?

Medicina yra tokios studijos ir toks mokslas, kuris niekada nesibaigia. Neįsivaizduoju gydytojo be knygos, todėl visados skatinu vyresnio kurso studentus, ypač rezidentus, besirenkančius specialybę, kad pasirinkę specialybę ieškotų literatūros, turėtų pagrindiniu veikalus ant savo stalo. Tai gydytojo būtinybė. Ir dabar, kai į laboratoriją ateina gydytojai, kartais mes nerandame sprendimo, atsiverčiame vieną ar kitą knygą ir ieškome informacijos, nes visko negali žinoti. Medicina – tai mokymasis visą gyvenimą ir reikia tam pasirengti. Iš kitos pusės, tai ir labai įdomi profesija, nes ateina nauji gydymo metodai, atsiranda nauji vaistai ir tu turi tai žinoti ir nuolat atnaujinti savo žinias. Palinkėčiau studentams niekada nepamiršti Medicinos fakulteto, tapti fakulteto alumnais ir jį mylėti.