Tarp septynių Lietuvos mokslų akademijos 2011 m. mokslo premijos laureatų – archeologas profesorius habil. dr. Mykolas Michelbertas, kuriam premija skirta už darbų ciklą „Senojo geležies amžiaus (I–IV a.) baltų genčių materialinė ir dvasinė kultūra, Lietuvos gyventojų prekybiniai ryšiai“. Kalbiname profesorių, ilgametį Archeologijos katedros vedėją, archeologijos srityje dirbantį 50 metų.

Kodėl kadaise pasirinkote archeologiją?

Pasirinkimą, matyt, lėmė tai, kad aš gimiau Kražiuose, svarbiame Žemaitijos kultūros ir mokslo centre. Ta sena aplinka, matyt, ir privertė mane susidomėti krašto praeitimi, istorija. Stodamas į Vilniaus universitetą dar nebuvau tvirtai apsisprendęs, kad pasirinksiu būtent archeologiją. Bet išklausęs pirmų paskaitų nusprendžiau, kad tai įdomi specialybė, kad šioje srityje aš norėčiau dirbti.

Ar Lietuvos archeologija nepriklausomybės metais smarkiai pažengė į priekį?

Taip, daug kas pasikeitė. Visų pirma išsiplėtė archeologiniai tyrimai, nepriklausomybės metais kur kas lengviau išleisti archeologijos leidinius. Sovietmečiu archeologijos knygą išleisti būdavo nepaprastai sunku, nes funkcionieriai dažniausiai numodavo ranka sakydami – kam ta archeologija, socializmą ir taip pastatysime. Dabar lengviau, padaugėjo ir archeologijos leidinių leidyba užsiimančių institucijų. Archeologijos leidinius leidžia Klaipėdos universitetas, Vilniaus edukologijos universitetas ir Vilniaus universitetas. Prieš 12 metų pradėjome leisti katedros leidinį „Archaeologia Lituana“, kuris sulaukė didelio pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Jame spausdinami ne tik Lietuvos, bet ir Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Latvijos archeologų darbai. Šis leidinys tapo vienu iš reikšmingesnių archeologijos leidinių Baltijos jūros regione. Daugiau bendradarbiaujame ir su tiksliųjų mokslų atstovais, išsiplėtė įvairūs tyrimai, kurie mums padeda tiksliau datuoti atskirus dirbinius, tiksliau nustatyti archeologinio paminklo vietą. Taigi permainų gana daug. Ir dar norėčiau pažymėti, kad mes dabar kur kas lengviau bendradarbiaujame su užsienio archeologais. Ir patys kviečiame pas save užsienio mokslininkus, kurie skaito paskaitas, ir vykstame į užsienio šalis įvairiais mokslo reikalais.

Ar galima sakyti, kad turime lietuvišką archeologijos mokyklą?

Taip. Vienas iš lietuviškos archeologijos mokyklos kūrėjų buvo profesorius Jonas Puzinas, kuris 1940 m. įkūrė Archeologijos katedrą. Jis padėjo pagrindus lietuviškai mokslinei archeologijai, pateikė įvairių laikotarpių chronologiją, kuri priimta ir dabar. Žinoma, dabar ji gerokai patikslinta, patobulinta, bet galime sakyti, kad turime lietuvišką J. Puzino mokyklą, kuri remiasi tikslia radinių ir paminklų chronologija. Ši mokykla kalba ne tik apie pačius daiktus, bet ir apie žmones, kurie tuos daiktus pagamino, apie tai, kokie daiktai buvo naudojami žmonių buityje, ir t. t.

Kokia Vilniaus universiteto archeologų vieta Lietuvos archeologijos moksle?

Kaip minėjau, jau J. Puzinas įkūrė Vilniaus universitete Archeologijos katedrą. Ta katedra veikė ir gana sudėtingais pokario metais. Tiesa, 1966 m. Archeologijos ir etnografijos katedra buvo uždaryta. Vienu metu nutrūko archeologų rengimas, bet 1990 m. katedra buvo atkurta. Ji tapo viena žymiausių archeologijos mokslo institucijų Lietuvoje. Nepriklausomybės metais jau parengėme per 100 archeologų ir didelė jų dalis dirba archeologijos srityje. Manyčiau, kad Archeologijos katedros indėlis į Lietuvos archeologijos mokslą yra tikrai didelis.

O kaip mes atrodome Europoje? Ar mūsų studijų programos patrauklios ir užsieniečiams?

Dėl studijų programų sunku būtų pasakyti ką nors konkretesnio, nes mes rengiame archeologus Lietuvai. Nerengiame plataus profilio archeologų. Kaimyninės šalys, pavyzdžiui, Lenkija, turi įvairių specializacijų: Viduržemio jūros archeologiją, Egipto archeologiją ir t. t. Mes rengiame archeologus, kurie dirbtų Lietuvoje, kurie labai gerai pažintų baltų genčių archeologinę medžiagą. Manome, kad toks variantas tikslingiausias.

Kaip keitėsi studentai per tą laiką, kol Jūs dirbote? Ar nepriklausomybės metais jie labiau motyvuoti?

Esminių pasikeitimų nematau. Didelė dalis studentų iš tikrųjų yra motyvuoti, aktyviai įsitraukia į studentų mokslinės draugijos veiklą, skaito mokslinę literatūrą, stengiasi išvažiuoti į kaimynines šalis, kur vykdomi baltų archeologijos tyrimai. Turime gana gerų studentų, bet tenka susidurti ir su tokiais, kuriems reikia tik diplomo.

Koks Jums pačiam buvo įdomiausias ir netikėčiausias radinys?

Tokių radinių per mano ilgą archeologo karjerą buvo gana daug. Galiu paminėti keletą. Turbūt vienas iš įdomiausių mano tyrinėtų paminklų – Paragaudžio pilkapynas Šilalės rajone. Buvo ištirta 40 pilkapių, datuojamų I a. antrąja puse – II a. pirmąja puse. Tai vienas iš ankstyviausių paminklų Žemaitijoje. Mane nustebino tiek papuošalų kiekis kapuose, tiek įvairūs daiktai, patekę iš kitų kraštų. Ir dar vienas labai svarbus dalykas: šito paminklo tyrinėjimai padėjo geriau datuoti ir kitų paminklų archeologinę medžiagą, kadangi ten buvo daug tiksliai datuotų daiktų. Kitas malonus ir netikėtas radinys 2006 m. buvo 3-iajame Kuršių pilkapyje, kur pasisekė surasti vieną turtingiausių senojo geležies amžiaus kapų ne tik Lietuvoje, bet ir baltų kraštuose. Moters kape buvo rastas 21 daiktas ir iš tų daiktų net 20 – papuošalai. Galite įsivaizduoti: ant abiejų rankų buvo po 6 apyrankes, buvo antkaklės, kaklo apvara, segės, labai gražūs puošnūs smeigtukai. Tai neeilinis kapas, be abejonės, moteris priklausė to meto gentinei diduomenei. Šis kapas parodė gentinės diduomenės formavimąsi Žemaitijos regione.

Žinoma, pasisekė rasti ir daugiau įdomių radinių. Pavyzdžiui, segių, patekusių iš Romos imperijos provincijų, Romos monetų ir unikalių daiktų, pagamintų vietos amatininkų.

Ar lietuviai ankstyvajame geležies amžiuje išsiskyrė iš savo kaimynų?

Jau galima kalbėti apie tam tikrą atskirų genčių formavimąsi. Pavyzdžiui, III–IV a. šiek tiek pradeda ryškėti vakarinių baltų srities ribos (dar nenoriu sakyti, kad vakarinėje dalyje tada gyveno kuršiai).  Tarp vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais srities ir Žemaitijos pilkapynų  srities jau pradeda ryškėti skirtumai tarp žemaičių, žemgalių, sėlių genčių. Ryškiausiai jie atsispindi V–VI mūsų eros a. medžiagoje, kai jau galima kalbėti apie atskiras genčių teritorijas tiek Lietuvoje, tiek Latvijoje ir šiaurės rytiniame Lenkijos kampe, kur taip pat gyveno baltų gentys.

Ar yra toks objektas, kurio ieško archeologai, kuris būtų ypač reikšmingas Lietuvai?

Visi ieško, ir visi kažką nori surasti. Bet paskutiniais metais labai sunku rasti rėmėjų mokslinėms programoms. Deja, dabar vykdomi daugiausia trumpalaikiai tyrinėjimai, kai reikia gelbėti vieną ar kitą ardomą paminklą, reikia patikrinti, kai vedama kokia nors trasa, ištirti nedidelį plotą. Pastovaus tyrinėjimo objekto neturime. O šiaip kiekvieno archeologo svajonė yra atrasti tai, ko dar niekas nėra atradęs.

Ką laikote savo mokytojais?

Turbūt visų dabar dirbančių Lietuvos archeologų mokytoju galima laikyti prof. J. Puziną. Mano asmeninis mokytojas, vėliau tapęs ir bendradarbiu ir artimu bičiuliu, buvo daktaras Adolfas Tautavičius. Kartu su juo teko dirbti Lietuvos istorijos institute, kartu dalyvauti žvalgomosiose ekspedicijose. Tai buvo žmogus, kuris niekuomet neatsisakydavo padėti – žiniomis, patarimais, surasti kokią nors knygą, kurią turėjo savo asmeninėje bibliotekoje ir visada mielai paskolindavo. Tai buvo nepaprastai puikus žmogus, mus palikęs prieš keletą metų.

Kaip įsivaizduojate VU Archeologijos katedrą po kokių 50 metų?

Norėčiau, kad vietoj Archeologijos katedros atsirastų Archeologijos institutas, kuris taip pat rengtų aukštos kvalifikacijos archeologus. Galbūt, be leidinio „Archaeologia Lituana“, bus leidžiama ir daugiau archeologijos leidinių. Manau, kad Archeologijos katedra Lietuvai dar bus labai ilgai reikalinga.

Ačiū už pokalbį ir sėkmės darbuose.