Vilniaus universiteto Chemijos fakulteto profesoriaus Ričardo Makuškos ir profesoriaus Algirdo Žemaitaičio (KTU) darbų ciklui „Gamtinės kilmės ir sintetiniai polielektrolitai aukštosioms technologijoms“ skirta Lietuvos mokslo premija. Tai šių mokslininkų 14 metų darbo įvertinimas.

Prof. Ričardas Makuška – 75 mokslinių straipsnių recenzuojamuose žurnaluose, 4 vadovėlių ir metodinių priemonių, dviejų patentų autorius, o dar dviejų – bendraautoris. Jis 21 metus sėkmingai vadovauja Chemijos fakulteto Polimerų chemijos katedrai, yra VU Senato Mokslo komiteto pirmininkas.

Chemiko specialybės prestižas Lietuvai įstojus į ES atsigauna, ir šiandieniniai būsimieji chemikai mato darbo perspektyvas ir Lietuvoje, ir ES šalyse. O kaip buvo tuomet, kai Jūs rinkotės specialybę? Kodėl pasirinkote chemiją, kokie buvo Jūsų motyvai?

Chemija labai perspektyvia ir populiaria specialybe buvo laikoma praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje. Tada vyko ypač aktyvi kolūkių chemizacija, kūrėsi chemijos pramonė. Nors kai aš stojau, ta banga jau buvo bepraeinanti, vis dėlto dar buvo manoma, kad chemija yra reikšminga ir įdomi sritis. Aišku, buvo didelė ir mokytojų įtaka. Mano chemijos mokytoja Ona Čiegienė Užpalių vidurinėje mokykloje (Utenos r.) skatino mane dalyvauti olimpiadose, keletą metų buvau respublikinių chemijos olimpiadų prizininkas, dalyvavau Jaunųjų technikų  respublikinėje stovykloje – tai ir buvo mano paskatinimas ir postūmis rinktis chemiją, gal net didesnis nei chemijos pramonės raida ar perspektyvos dirbti pramonėje. Aš jau tada  savo veiklą chemijos srityje siejau sau moksliniu darbu.

Jūs esate dviejų patentų autorius, o dar dviejų – bendraautoris (pateiktos paraiškos). Ar Lietuvoje sunku padaryti išradimą chemijos moksle?

Manau, kad padaryti išradimą ir jį patentuoti, paruošti patentuojamą objektą, nėra labai sunku, jeigu esi geras tos srities specialistas. Bet Lietuvoje yra keletas problemų. Pasaulinė praktika rodo, kad dažniausiai patentuojama ne universitetuose, o įmonėse – didelėse kompanijose, korporacijose, kurios turi savo tyrimų ir plėtros (angl. R&D) centrus. Aš pats esu buvęs kai kurių pasaulyje garsių kompanijų („Unilever“, „AkzoNobel“) tyrimų centruose. Tokiuose centruose dirba šimtai ir net tūkstančiai žmonių. Kompanijos yra suinteresuotos, kad būtų patentuojama, o tai, kas patentuota – diegiama į gamybą ir kad būtų apsaugota intelektinė nuosavybė. Lietuvoje tokius tyrimų centrus turi tik biotechnologijos įmonės, tokios kaip „Thermo Fisher Scientific“, „Sicor Biotech“, labai nedidelį – „Achema“. Mokslininkai patys nėra suinteresuoti patentuoti, nes norint patentuoti Europos Sąjungoje ar JAV reikia labai daug lėšų. Vilniaus universitete kol kas nėra sistemos, kaip tas lėšas skirti. Patentavimas yra brangus dalykas – patentuoti Amerikoje ar Europos Sąjungoje kainuoja apie 50 tūkst. dolerių ar eurų. Dalį lėšų paskui kompensuoja Lietuvos vyriausybė, mechanizmas jau yra. Tačiau tai apsimoka tik tada, jeigu produktas bus įdiegtas. O kas jį įdiegs? Mokslininkas? Jeigu nėra suinteresuotos įmonės, tada kokia prasmė patentuoti? Labai daug vargo, daug lėšų ir neaišku kam. Mano atveju buvo kitaip – aš dirbau kartu su „Thermo Fisher Scientific“ mokslininkais ir žinojau, kad jeigu bus padarytas produktas, jis bus diegiamas toje įmonėje. Jie finansavo mokslinius tyrimus, abiejų patentų paruošimą ir jų palaikymą. Nors aš esu tų patentų autorius ar bendraautoris, bet nuosavybės teisės priklauso „Thermo Fisher Scientific“. Dabar Vilniaus universitete yra kuriama intelektinės nuosavybės apsaugos sistema. Ją sukūrus, atsiras prielaidos Vilniaus universitetui tapti būsimų patentų bendrasavininkiu. Kodėl Lietuvoje mažai patentų? Ne todėl, kad mokslininkai netikę, o todėl, kad mokslui imlių įmonių Lietuvoje yra labai mažai. Visame pasaulyje universitetų mokslininkai yra įtraukti į taikomuosius tyrimus, jie – patentų bendraautoriai, tačiau tokius tyrimus užsako ir finansuoja kompanijos. Patentų, kurie priklauso tik universitetams, yra mažai. Universitetų mokslininkams sunku išmanyti rinką, t. y. kokių savybių produkto reikia, sunku surasti tam reikalingus finansus.

Ko reikia norint tapti novatoriumi Lietuvoje?

Sąlyginai mokslininkus galima skirstyti į teoretikus ir praktikus. Teoretikai paprastai atlieka fundamentalius tyrimus. Praktikai bando sukurti produktus, kurie galėtų būti komercializuoti. Aš save priskirčiau prie tų mokslininkų, kurie atlieka taikomuosius tyrimus. Nekuriu naujų teorijų, tačiau bandau gauti naujas medžiagas konkrečiam taikymui. Tam panaudoju naujausias šiuo metu žinomas teorijas ir metodus. Dabar mes sintetiname ir tiriame vadinamuosius šepetinius polimerus. Šepetinių polielektrolitų tyrimas šiuo metu dar vyksta laboratorijose. Mes tokius polimerus kuriame ir sintetiname, o jų savybes tiria kolegos iš Karališkojo technologijos instituto ir Lundo universiteto Švedijoje, Orhuso universiteto Danijoje, Oksfordo universiteto Anglijoje, Berlyno technikos universiteto Vokietijoje ir kitų mokslo įstaigų Europoje. Šepetiniai polielektrolitai yra naujos kartos medžiagos. Tai taikomieji tyrimai, todėl manau, kad ateis laikas ir šios naujos medžiagos bus patentuojamos. Gal Lietuvoje ir neatsiras tokiu produktu suinteresuotų įmonių, tačiau Europoje turėtų atsirasti.

Nuo 1991 m. esate Polimerų chemijos katedros vedėjas. Net 21 metus vadovaujate katedrai. Tai rodo, kad esate labai mylimas ir gerbiamas kolegų. Kaip Jums atrodo katedra, maža ląstelė dideliame VU organizme? Kas yra svarbiausia katedroje, kad ji sėkmingai veiktų – atmosfera, profesionalų komanda ar kažkas kita?

Manau, kad atmosfera yra labai svarbu. Jeigu katedroje nėra bendro sutarimo arba jeigu atsiranda žmonių, kurie bando išsiskirti ar pasirodyti esą reikšmingi, tai dalis energijos nueina ne tam, kam reikia. Jaunam žmogui labai svarbu jausti, kad jis visada gali klausti labiau patyrusio kolegos. Jam taip pat svarbu matyti apčiuopiamą rezultatą, sukurtą produktą. Svarbu ir tai, kad studentai laboratorijoje gali ne tik atlikti eksperimentus, bet ir diskutuoti, kartais iki vėlyvos nakties. Labai svarbu asmeninis pavyzdys. Sėkmingų doktorantų pavyzdžiu seka žemesnių kursų studentai. Manau, labai gerai, jeigu katedros darbuotojai ir studentai bent iš dalies jaučiasi kaip viena šeima – kartu džiaugiasi laimėjimais ir išgyvena dėl nesėkmių.

Kiek Jūsų fakulteto ir katedros žmonėms yra aktualu dabartinės VU gyvenimo peripetijos – ar katedros kolektyvas domisi autonomijos klausimais, ar žmonėms tas svarbu? O gal tik mokslas rūpi?

Mokslas yra tik viena sritis. Polimerų chemijos katedros kolektyvas nėra didelis, su doktorantais – 15 žmonių. Bet visi dalyvauja įvairiapusėje VU veikloje. Aktualūs visi klausimai – ir autonomijos, ir kreditų perkėlimo, ir galimybės savarankiškai tvarkytis, ir kiti. Kiekvienam artima idėja, kad VU turi būti aukštojo mokslo Lietuvoje lyderis. Jeigu mes katedroje ką nors sukuriame, tai žinome, kad taip garsiname ir Chemijos fakultetą, ir Vilniaus universitetą. Taigi esame ne tik katedros ir fakulteto, bet ir universiteto patriotai. Universiteto autonomija yra labai svarbi, bent jau tuo, kad politinės partijos negalėtų primesti savo ambicijų, kurios kartais yra nepamatuotos, trumpalaikės. Universitetas turėtų būti tam tikras visuomenės ir kultūros stabilumo garantas. Tam ir reikalinga autonomija.

Esate VU Mokslo komiteto pirmininkas. Kas šiandien svarbiausia VU mokslininkams, kuo jie gyvena?

Mokslo komitetas koordinuoja mokslinę veiklą universitete ir rengia rekomendacijas Senatui mokslo klausimais. Mokslo komiteto posėdžiuose svarstomos aktualios mokslinės veiklos problemos. Pavyzdžiui, jau minėta intelektinės nuosavybės apsauga, mokslinio darbo apskaita, mokslininkų ir jų grupių skatinimas, ilgalaikių mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros programų sudarymas ir kt. Atrodytų, mokslininko ar jo grupės mokslinės veiklos rezultatas priklauso tik nuo jų potencialo ir pastangų. Jeigu nėra mokslinio potencialo, tai nieko gero pasiekta nebus. Kita vertus, skatinant finansiškai, skiriant lėšų dalyvauti konferencijose užsienyje, galima sudaryti prielaidas tobulėti, padėti rasti savo nišą mokslo pasaulyje.

Mokslininkų gyvenimas praėjusiais metais pagerėjo, manau, gerės ir šiais metais. Labai pagerėjo tiksliųjų mokslų fakultetų eksperimentinė bazė, kadangi VU pasiekė Europos struktūrinių fondų lėšos. Pernai ne tik Chemijos, bet ir Fizikos, Gamtos mokslų fakultetai gavo daug brangios, sudėtingos įrangos. Anksčiau didžiąją dalį sudėtingesnių tyrimų tekdavo atlikti Anglijoje, Danijoje, Švedijoje ir kitur. Dabar mūsų laboratorijos jau beveik susilygino su senųjų Europos šalių universitetų laboratorijomis. Taigi įvyko didžiulis kokybinis šuolis, atsirado prielaidos šiuolaikinius tyrimus atlikti ir Lietuvoje. Mūsų doktorantams nebereikės varvinti seilės matant Europos universitetų laboratorijas, nebereikės arba mažiau reikės ieškoti galimybių išvažiuoti į užsienio šalių universitetus norint atlikti gana elementarius šiuolaikinius tyrimus.

Ir vis dėl to – ar daug išvažiuoja jaunų mokslininkų?

Chemikų išvažiuoja nedaug, biochemikų daugiau. Vienas kitas išvažiuoja į doktorantūrą, šiek tiek daugiau – į podoktorantūrines stažuotes. Dalis jų grįžta. Specialią skatinimo programą, skirtą pritraukti į užsienį išvykusius jaunus mokslininkus, turėjo „Thermo Fisher Scientific“, panašią programą turi ir VU Biotechnologijos institutas.

Papasakokite plačiau apie savo darbą, kuris buvo įvertintas Lietuvos mokslo premija.

Lietuvos mokslo premija buvo įvertintas mano ir mano kolegos prof. A. Žemaitaičio iš KTU darbas. Mus sieja tai, kad abu dirbame su polielektrolitais, t. y. su krūvį turinčiais polimerais.

Vienas iš mano tyrimų objektų yra gamtinės kilmės polimeras chitozanas. Plačiajai visuomenei šis polimeras žinomas kaip maisto papildas, surišantis riebiąsias medžiagas. Chitozanas yra vienas iš nedaugelio gamtinės kilmės katijoninių polimerų. Mes chitozaną modifikavome, siekdami gauti bioskalius ir biosuderinamus šepetinius polimerus.

Prof. A. Žemaitaitis modifikuoja gamtinį polimerą krakmolą, kad gautų katijonius jo darinius. Pats krakmolas nėra polielektrolitas, polielektrolitu jis tampa modifikavimo metu.

Pagrindinė mano mokslinių tyrimų sritis pastaruoju metu yra šepetiniai polimerai. Tokie polimerai mokslinėse laboratorijose sintetinami jau nemažai metų. Mano mokslinėje grupėje sintetinamų šepetinių polimerų ypatybė ta, kad jie turi krūvį, t. y. turi katijoninių arba anijoninių grupių. Buvo sukurtos ir sistemiškai ištirtos kelios šepetinių katijoninių polielektrolitų serijos. Tokių mūsų laboratorijoje susintetintų šepetinių polimerų sąveiką su kitomis medžiagomis, adsorbciją, adsorbuotų sluoksnių savybes tiria kitų šalių mokslininkai, kartu rengiamos publikacijos prestižiniuose žurnaluose. Paaiškėjo, kad sorbuoti sluoksniai atstumia baltymus ir riebalines medžiagas, o trintis tarp tokių polimerų monosluoksniu padengtų paviršių sumažėja šimtus ir net tūkstančius kartų. Toks drastiškas trinties sumažinimas gali būti labai svarbus kuriant miniatiūrinius ateities įrenginius, pavyzdžiui, nanovariklius. Savybė atstumti baltymus irgi labai įdomi. Galima pasvajoti, kad taip modifikuotų endoprotezų gyvas organizmas neatmestų, kadangi atmetimo reakcija vyksta organizmo baltymams sorbuojantis svetimkūnio paviršiuje.

Šiuo metu pradėjome projektą, kurį vykdydami bandysime sukurti polimerines šepetines struktūras, imituojančias biolubrikatus, esančius sąnariuose. Gamta sukūrė beveik idealią sąnarių tepimo sistemą, todėl jie atlaiko labai didelius krūvius ir beveik nedyla. Esminis sąnarių skysčio komponentas – glikoproteinai su pasikartojančia šepetine struktūra. Mes bandysime tokias struktūras imituoti, sukurti sintetinius jų analogus ir pritaikyti tai technikoje.

Ar sunku šiandien į mokslą įtraukti jaunus žmones? Kodėl jaunimas renkasi mokslininko kelią?

Džiaugiuosi, kad atsiranda tikrai motyvuotų studentų, norinčių tapti magistrais, mokslų daktarais. Ne todėl, kad nori turėti tokį vardą, o todėl, kad jiems tai įdomu, jie nori atlikti tyrimus, dirbti mokslinį  darbą. Yra studentų, kurie dirba laboratorijose iki vėliausio vakaro. Kiti ateina su savo idėjomis. Be abejo, kiekviena idėja yra pasveriama, dalis jų atkrenta, bet tai yra labai gerai, nes negali visko sugalvoti vadovas. Kiekvienas turi įnešti savo indėlį. Prieš 10 metų to nebuvo. Dabar situacija tikrai pasikeitusi į gerąją pusę.

Jaunimas renkasi visokį kelią – motyvų yra labai daug. Vieni linkę į teoriją, kiti – į praktiką. Vis daugiau jaunimo suvokia, kad negali visi būti vadybininkais, be to, net ir vadybininkas turi gerai išmanyti kokią nors sritį.