Baigiasi nacionalinis studijų kultūros kaitos projektas „Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) nacionalinės koncepcijos parengimas: kreditų harmonizavimas ir mokymosi pasiekimais grindžiamų studijų programų metodikos kūrimas ir diegimas“. Akademinei bendruomenei ir visuomenei pristatyta Nacionalinės studijų kreditų sistemos koncepcija, atskirų studijų krypčių kompetencijų plėtotės metodikos, kiti susiję dokumentai. Šiame 2,5 metų trukmės darbe dalyvavo didelė dalis Lietuvos aukštųjų mokyklų. Apie tai, kuo ši koncepcija ir bendra patirtis svarbi mūsų aukštajam mokslui, savo mintimis dalijasi projekto vadovas, Vilniaus universiteto akademinių reikalų prorektorius doc. dr. Juozas Galginaitis.

Kas keičiasi?

Mūsų nacionalinė studijų kreditų sistema kuriama ECTS pagrindu. Apskritai studijų kreditas Lietuvoje žinomas nuo 1993 m. Tik tuomet buvo kalbama vien apie darbo laiką. O nuo 2009 m., priėmus Mokslo ir studijų įstatymą, kurio nuostatos dabar galioja, atsirado du nauji aspektai: studijų kreditas yra ne tik studijų apimties, bet ir studijų rezultatų matavimo vienetas, t. y. svarbu ne tik ir ne tiek, kiek laiko kiekvienas studijuoja, bet ir ką, kokias kompetencijas kraunasi į savo studijų „lagaminą“, kuriame jos kaupiamos ir gali būti „nešiojamos“ su savimi savo aukštojoje mokykloje, po kitas aukštąsias mokyklas šalyje ir už jos ribų. O tai, ką jis yra sukaupęs, bus atpažinta, integruota be didelių biurokratinių kliūčių. Taip ši sistema skatina paties studento aktyvumą, savarankiškumą, atveria įvairių studijų galimybes.

Kas yra tas ECTS realiame dėstytojo darbe?

Mano manymu, normalus mokytojas ir profesorius visą laiką stengiasi neperkrauti studento, kad jam liktų laiko ne tiktai pamiegoti, bet apskritai visavertį gyvenimą gyventi. Žinoma, dar mokykloje, o toliau ir studijuodamas ne vienas susiduria su situacija, kada mokytojas būna įsitikinęs savo dėstomo dalyko ypatingu svarbumu kitų dalykų kontekste. Todėl jis jaučiasi turįs teisę užduoti ir užduoda „šiek tiek“ daugiau. Ir taip elgiasi ne vienas mokytojas, o medžiagos kaupiasi tiek ir tol, kol per ją „nesimato studento“.

Taigi ECTS ragina mus pasižiūrėti vieniems į kitus ir bandyti pamatuoti, apibrėžti, pasverti. O čia vienodai svarbu ir kad studentas nebūtų perkrautas, ir kad jis nebūtų per mažai užimtas ir studijų metus išnaudotų produktyviam žinių sukaupimui. Taigi ECTS turėtų būti ne gąsdinanti dėstytoją, o – gerąja prasme – priverčianti jį peržiūrėti savo dalyką ar modulį sistema. Ir galbūt iš tiesų pasižiūrėti, kiek jis tinka tokioje sistemoje, kuri yra.

Žinoma, darant reformas, stengiantis, kad mūsų gyvenimas būtų gražesnis, visko nutinka. Ne visada mūsų geras idėjas iš karto supranta kiti kolegos ir galbūt kai kas „perlenkia lazdą“. Aš ir būdamas prorektoriumi, ir dirbamas projekte visada mėginu perspėti savo kolegas, jog darytume viską, kad ECTS mūsų galvose ir mūsų kasdieniame darbe įsitvirtintų pamažu, kone nepastebimai. Geriausia, kai vieną dieną supranti, kad kitaip jau dirbti nė nemoki.

Didžiausia vertybė – akademinės bendruomenės susitarimai

Europiniu pagrindu tvarkant nacionalinę studijų sistemą yra svarbus teisinis reguliavimas. Nors Konstitucijoje įtvirtinta aukštojo mokslo autonomija, vis dėlto Lietuvoje susiklosčiusios teisinės sistemos tradicijos iš viršaus į apačią, kai labai tradiciškai „nuleidžiama“ ir pasakoma, kaip kas turi būti. Šis projektas galėtų būti lūžio tašku apverčiant šią tradiciją. Jame juk buvo sutelkta komanda iš nemažo skaičiaus Lietuvos aukštųjų mokyklų tam, kad bendru šalies akademinės bendruomenės sutarimu būtų pasiūlyta ir įtvirtinta mūsų apsvarstyta bendra pozicija, kuriamos prielaidos mūsų tobulėjimui, dėstymo proceso tobulinimui ir, aišku, studentų darbo, jų studijų kokybės gerinimui.

Todėl man ECTS apskritai ir šis projektas konkrečiai iš tiesų labiausiai susijęs su didele Lietuvos ateitimi, jos viltimi ir tuo, kad tikrai dar ne visi gabūs bei protingi akademinės bendruomenės nariai išsislapstę ar išvažiavę iš Lietuvos. Ir pačiame mūsų universitete, ir kituose universitetuose, kolegijose yra puikių žmonių, matančių iš vidaus vykdomos studijų kaitos prasmę ir galinčių bei norinčių keistis ir keisti. Tai tam tikras iššūkis. Toks bendravimas, susikalbėjimas ir tarpusavio supratimas tarp šalies akademinės bendruomenės yra nauja patirtis.

Kas toliau?

Visiems, kurie imsis, pradės diegti ir jau diegia į savo programas šią naująją studijų kreditų sistemą, aš linkėčiau, kad žinotų: galbūt iš pradžių ir bus sunku, bet tai tikrai atsiperka! Atsiperka bendravimu. Tai, ką patiri bendraudamas su kolegomis, dalydamasis su jais savo žiniomis, patirtimi ir perimdamas jų žinias bei patirtį, atsiperka su kaupu.

Juk ECTS tai ir yra darbas kartu. Nors tai pirmiausia įvardijama kaip studijų programų perorientavimas nuo profesoriaus „diktato“ (jis pasako, ką dėstys, nes toje srityje gilinasi ir todėl atsiranda konkreti programa) į studentų poreikius, studijų siekinius, rezultatus (galvojant, ko reikia studentui ir visuomenei), bet atsakomybės čia reiktų imtis abiem pusėms. Dėstytojas turėtų atsisakyti minties, kad studentui reikia tik „pridėti žinių“, o studentas neturi laukti, kol žinios savaime „pribyrės“. ECTS atskleidžia, kad nieko nepavyks be studento norų, mokslinio smalsumo, pastangų ir abiejų pusių geranoriškumo.