Švietimas ir mokslas Lietuvoje yra ta sfera, kurioje be paliovos vykdomi visokeriopi eksperimentai, reformos, kurių oficialų tikslą skambiai trimituoja fanfaros: pagerinti švietimo sistemą ir mokslą, perimti geriausią vakarietišką patirtį, padaryti juos konkurencingus ir t. t., tačiau tikrovėje tai primena tarybinį garvežį, kuris, nors garsiai švilpia ir pukši, tačiau kažkodėl terieda tik atgal.
Jei pertvarkyti šalies ūkį ir ekonomiką reikalingi specialistai, kurių darbas ir pasiekti rezultatai greitai apčiuopiami, dėl to ir yra ne taip daug norinčiųjų, kurie siektų vykdyti tas reformas (čia reikia septynis kartus pamatuoti ir tik kartą atkirpti), betgi valdančiuose sluoksniuose, ir ypač prie jų besibūriuojančiuose didžiagerklių miniose, susiklostė nuomonė, kad švietimą gali valdyti kiekvienas iš jų. Tai yra ta liga, kurią Lietuva tikrai paveldėjo iš tarybinių laikų. Kaip pastebėjo jų vyriausias ideologas: „pas mus ir kiekviena virėja galės valdyti valstybę“ – ką čia kalbėti apie švietimą ir kultūrą. Tiesa, nors oficialiai jiems galėjo vadovauti beždžionės, asilo, ožio ir lokio kvartetas, vis tiek dėl dvigubos moralės („už viską ačiū partijai ir tėvynei“) buvo sukurti aukšto lygio švietimo, mokslo ir kultūros kolektyvai. Kuriant naują valstybę reikėjo visų pirma ne griauti, o pasiimti kas geriausia, kas buvo sukurta, tačiau didžiausia būtinybė buvo atsikratyti tarybinės moralės – sovietizmo. Ar to buvo pasiekta? Kiekviena revoliucija parodė, kad kuriant naują visuomenę, lieka senos visuomenės rudimentai. Tarybiniais metais buvo madinga kalbėti apie kapitalizmo prigimtines ir naujos visuomenės vaikiškas ligas. Mums dabar yra būtinybė kalbėti apie socializmo „ligas“ ir visų pirma apie sovietizmą, kurio, kaip vaikiškos ligos, niekaip negali atsikratyti jauna lietuviška demokratija.
Jei mes kalbėsime apie švietimo ir mokslo reformas per 20 praėjusių metų, tai jos labai primena kvartetą, kurį pasakėčioje išmaniai pajuokė I. Krylovas, tik čia norisi ne juoktis, o verkti. Paklausykime, kai kurių nuostabių tokio kvarteto kūrinių…
Pirmoji dalis: Andante idiotiozo
Gaidų greit įsigijo, boselį, altą, du smuiku,
Aptiko jaukią po liepelėm vietą. Ir sėdo publikos žavėti.
Sukirto smičiais – net klaiku….
Neseniai į Lietuvos mokslų akademiją buvo išrinktas matematikas Konstantinas Pileckas. Man tai nebuvo staigmena. Jis tapo mano nelaimės draugu. Jis buvo pirmas, o aš, filologas, antras, kurie po nepriklausomybės apsigynė habil. daktaro disertacijas vakaruose – VFR. Įsigytas ten išsilavinimas nekėlė mūsų kolegoms jokių abejonių, nes visi gerai žino, kas yra vokiška kokybė. Nors gynimo procedūra ten buvo daug sudėtingesnė ir ilgesnė, nors mūsų rezultatai gerokai viršijo oficialias Lietuvoje tai procedūrai nustatytas normas, nors rekomendaciją nostrifikuoti disertacijas davė Lietuvos mokslų akademijos viceprezidentas ir Lietuvių kalbos instituto direktorius, to nebuvo pakankama nostrifikacijos komisijai. Mūsų specialybės atstovų ir žmonių, kurie mokėjo normaliai vokiškai, joje nebuvo, tačiau jie turėjo spręsti, ar atitinka habilitacija Vokietijoje habilitacijai Lietuvoje. Galima parašyti visą absurdo romaną, kaip K. Pileckas 2 metus, o aš 1 metus 5 mėnesius, užuot normaliai dirbę, žvaliai nusiteikę vis kulniuodavom pasiklausyti visokių nuostabių nesąmonių iš naujai iškeptų raudonskruosčių valdininkėlių ir toli nuo tikrojo mokslo esančių biurokratų. Vokietijoje, kaip jau vėliau jos ambasada atsiuntė patvirtinimą, išduodamas vienas diplomas mokslo laipsniui ir mokslo vardui – nes tam yra dvi atskiros procedūros. „Tai ne habilituoto daktaro, o privatdocento diplomai“, – tvirtino mokslo valdymo „ekspertai ir žinovai“. Vienas iš sovietizmo unikalesnių reiškinių yra kvadratinis lizdinis mąstymas (užmauta ant galvos kartoninė dėžė su skylutėmis akims), kuris yra taip paplitęs Lietuvoje – kiekvienam žingsniui pas mus nuo sovietinių laikų reikia pristatyti vieną popieriuką. Vokietijoje gi kelių laipsnių vieno ordino kavalieriai turi tik vieną ordiną su papildomais ženklais, o ne kelis atskirus ordinus. Bet čia Lietuva. Kur aš galėjau ieškoti pagalbos – tikėjausi pas rektorių. „Aš Jums padėsiu“, – iš pradžių optimistiškai žadėjo VU rektorius R. Pavilionis. Po to jo optimizmas išgaravo: „Ten sėdi vieni idiotai. Kreipkitės į teismą!“ – buvo jo patarimas. Gerbiamieji mokesčių mokėtojai, Jūs galite paskaičiuoti, kiek kainavo tokiam kalnui pagimdyti pelę? Galu gale K. Pilecko žmonos darbdavė, advokatė, nuėjo į tą įstaigą ir prigrasino teismu, o aš laimėjau per apeliaciją – nes tik tada tarti žodį galėjo mano kolegos. Netrukus habil. daktaro disertaciją VU apsigynė rektoriaus žmona – Aušrinė Pavilionienė, tačiau jos tematika nepatiko mokslo prižiūrėtojams. Skirtingai nuo mūsų, A. Pavilionienė tikrai parodė nekvadratinį lizdinį mąstymą – du metus ji nuo Einošiaus pas Keipošių, žinoma, nevaikščiojo. Jinai tik vieną kartą nuėjo pas švietimo ir kultūros ministrą ir informavo apie „mokslavyrių ešalono“ sprendimą, priminė jam, kad jis, kaip ministras, turi teisę jo nepaisyti ir pagrasino teismu, jei jis nepasinaudos tokia teise. Žodis teismas ir čia greitai išsprendė keblią mokslinę problemą (užsimovusieji kartondėžę visada krūpteli nuo žodžio teismas…). Kada vyko šis absurdo teatras, disertaciją Vokietijoje parašė filosofas ir sociologas, dabartinis VU Filosofijos fakulteto prodekanas Zenonas Norkus, už nuopelnus neseniai gavęs Lietuvos mokslo akademijos premiją. Ir nors gynimas Vokietijoje jam liko grynas formalumas, jis, sužinojęs apie mūsų kančių kelią, filosofiškai nusprendė apsiginti disertaciją Lietuvoje. Taip iš jo buvo atimta teisė būti klasikinės filosofijos tėvynės tikruoju filosofijos habilituotu daktaru. Tai buvo užkirstas kelias ginti disertacijas Vakaruose, tačiau buvo leidžiama ginti disertacijas Tadžikijoje, Uzbekijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje – tik niekas to nenorėjo. Deja, bet po TSRS subyrėjimo sovietizmas dar geriau suklestėjo jos buvusiose teritorijose. Galvojate, dabar kas nors pasikeitė? Ne, po 15 metų girdžiu vėl tą patį. Vienas mūsų doktorantas buvo paimtas mokytis į gerą Japonijos universitetą. Jo sritis yra šiuolaikinių elektroninių technologijų panaudojimas gydant onkologines ligas. Disertacija eina į pabaigą. Sužinojęs visus kančių kelius apie mūsų nostrifikaciją – ruošiasi ją ginti Lietuvoje. „O, Dieve! Jei Tu dar negirdi, o Japonijos imperatorius rūpinasi tik savo piliečiais… Gal Konstitucijos Garantas jam padės apsiginti disertaciją šalyje, kuri elektronikos srityje pirmauja pasaulyje?“
Bus tęsinys.
Komentarų nėra. Būk pirmas!