Dr. Laimonas Briedis, gimęs ir užaugęs Vilniuje, bet apgynęs daktaro disertaciją Britų Kolumbijos universitete, o vėliau dirbęs Toronto universitete Kanadoje, įsiveržė į Lietuvos mokslinį ir kultūrinį pasaulį su įdomia ir provokuojančia knyga apie pagrindinį šalies miestą „Vilnius – savas ir svetimas“ („Vilnius City of Strangers“).
Šiandien L. Briedis yra ir VU Filologijos fakulteto A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centro vyresnysis mokslo darbuotojas. Vilnius buvo ir išlieka pagrindiniu jo mokslinio intereso objektu. L. Briedis mano, kad šis miestas vis dar yra nežinomas – pirmiausia patiems šiandieniniams vilniečiams.

Neatrastas miestas

Kada ir kaip Vilnius tapo Jūsų mokslinio intereso objektu?

Manau, kad ta linkme mane nukreipė augimas ir brendimas Vilniuje. Likimas lėmė taip, kad mano aukštasis išsilavinimas ir gyvenimo patirtis buvo įgyti ne Lietuvoje, todėl mokslinis interesas Vilniui tapo savotišku sugrįžimu į šį miestą. Tačiau tas sugrįžimas – būtent suvokiant Vilnių iš kito pasaulio taško, iš šalies. Man atrodo, kad Lietuvai ir Vilniui kaip tik ir trūksta Vilniaus suvokimo platesniame kontekste. Pagal išsilavinimą esu geografas ir todėl bandau tarpusavyje suderinti Vilnių ir pasaulį.

Jūsų knyga „Vilnius – savas ir svetimas“ buvo pirmiau parašyta anglų kalba – „Vilnius City of Strangers“, o vėliau išversta į lietuvių kalbą. Ar verčiant ją buvo kokių sunkumų, nesklandumų?

Taip, su vertimu buvo problemų. Kai perskaičiau vertimą į lietuvių kalbą, kurį atlikau ne aš, supratau, kad bent jau mano požiūriu tekstas neatitinka to, kuris buvo parašytas angliškai. Sakyčiau, šiuo atveju pasisekė, kad galėjau perskaityti vertimą ir įvertinti jį. Daug ką teko perrašyti lietuviškai pačiam. Tai nebuvo lengva, nes esu labiau įpratęs rašyti angliškai. Teko atsižvelgti ir į tai, kad skirtingos auditorijos turi skirtingų žinių. Tai, kas žinoma apie Vilnių Amerikoje, nelygu tam, kas žinoma apie Vilnių Vilniuje. Tad ir vertimas gana savotiškas. Viena vertus, tai tikrai būtent vertimas, o ne kokia nors kita knyga, tačiau galima sakyti, kad lietuviškas variantas yra perkurtas Lietuvos auditorijai.

Savo knygoje Jūs išsklaidote „Vilniaus mitą“, parodote, kad ilgą laiką tai buvo periferijos miestas – miestas kultūriniuose Europos paribiuose. Ar nesate susilaukęs dėl to priekaištų?

Galbūt ir laukiau tokio Lietuvos skaitytojų požiūrio, tačiau kol kas didesnių priekaištų nesu susilaukęs. Knygoje kaip tik atspindėta, kad, būdamas periferinis, šis miestas tapo centriniu visiems, kurių periferijoje jis buvo – ir lietuviams, ir lenkams, ir žydams, ir net rusams. Galbūt tas paribys tampa centru todėl, kad jis visų periferija, o ne vienos kokios nors valstybės ar etninės grupės. Tai man ir yra įdomiausia. 

Ar galima teigti, kad Vilnius pačių šiandieninių vilniečių nėra atrastas?

Jis nėra neatrastas – jis tiesiog absoliučiai nežinomas. Todėl ir rašiau apie Vilniaus „svetimumą“ platesniame kontekste. Šis „svetimumas“ – ypač Lietuvoje – yra maskuojamas, jo yra bijoma. Bijoma paties miesto ir jo istorijos. Nuo Vilniaus yra bėgama, nes jo istorija turtingesnė negu Lietuvos istorija. Lietuviai nesugeba įsikomponuoti į šią istoriją – tai yra problema. Pasirenkamas paprasčiausias variantas – nuo šios istorijos bėgama. Tai graudu. Žinoma, ne viskas taip blogai. Kai kurie žingsniai žengiami pažinimo link, tačiau kalbu apie visuotinio Vilniaus istorijos pažinimo stoką. Bandyti Vilniuje skirstyti viską į tai, kas sava, o kas svetima, labai labai kvaila. Pats laikas peržengti visas tas ribas. 

Nuo Napoleono žygio iki pokario tragedijos

Ar skiriasi angliškos ir lietuviškos knygos skaitytojų reakcija į Jūsų kūrinį? 

Sakyčiau, ir taip, ir ne. Kažkodėl daugiau atsiliepimų gaunu iš anglakalbių, o ne iš Lietuvos skaitytojų. Aišku, kad skirtumų yra. Užsieniečiai – tie, kurie neturi jokio ryšio su Vilniumi – beveik nieko apie Vilnių nežino (tiesa, yra ir tokių, kurie žino apie Vilnių labai daug, kurie tiesiog gyvena šiuo miestu – jų reakcija man kaip tik ir yra svarbiausia). Iš esmės Vilnius skirtingais istoriniais laikotarpiais mažai skyrėsi nuo Lvovo, Odesos ar kokio kito daugiataučio miesto. Visiškai kitoks skaitytojų požiūris Lietuvoje – jiems atrodo, kad jeigu lietuviškai rašai apie Vilnių, tai turi rašyti kokias nors žinomas tiesas. Tad ir vieniems, ir kitiems skaitytojams mano knyga yra pirmiausia savotiškas Vilniaus atradimas. Žinoma, kiekvienam savas, asmeninis.   

Kuris iš Vilniaus istorijos laikotarpių Jums pasirodė pats įdomiausias? Kodėl?           

Į šį klausimą sunku atsakyti. Ko gero, įdomiausia man – XIX a. pradžia. Galbūt dar ir XX a. pradžia. Tais laikotarpiais Vilnius iš tikrųjų tapdavo tam tikru centru. Tai, kas vykdavo jame tuo metu, turėjo pasaulinį kontekstą. Ypač tai atspindi Napoleono žygis. 
Be to, norėčiau paminėti ir patį sunkiausią, mano manymu, Vilniaus laikotarpį – Antrąjį pasaulinį karą ir pokarį (1939–1949). Tai yra miesto istorijos duobė. Tai tiesiog katastrofa, tragedija… Be to, čia yra ir dar vienas keistumas – tai, kas artimiausia, ką dar mena gyvi liudininkai – apie tai sunkiausia kalbėti, sunkiausia įvardyti. Bet reikia tai padaryti, nes tik tuomet mes Lietuvoje sugebėsime suvokti ir žydų, ir lenkų požiūrį į Vilnių, jų šio miesto interpretaciją. Manau, kad sugebėsime kartu su jais kalbėti apie Vilnių tik tada, kai „pereisime“ tą dešimtmetį ir suvoksime jį.   

Koks, Jūsų manymu, buvo Vilniaus universiteto vaidmuo Vilniaus istorijoje?

Aišku, kad tas vaidmuo buvo milžiniškas, bet nesiimčiau vertinti, koks jis buvo – teigiamas ar neigiamas. Kaip ir kiekviena institucija, universitetas atspindėjo ir teigiamas, ir neigiamas Vilniaus ypatybes.
Manau, galima teigti, kad jėzuitiška universiteto pradžia Europos kontekste buvo ne pats pažangiausias startas švietėjiškai veiklai. Šio universiteto studentai ir profesoriai nebūtinai buvo tolerantiški kitų atžvilgiu. Be to, ir caro laikotarpiu Vilniaus universitetas transformavosi labai įdomiai. Jis pasidarė lenkų kultūros židiniu, tai irgi turėjo visokiausių įtakų Vilniaus pažangai.    
Lygiai taip pat nevienareikšmiai yra tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metai. Galima paminėti stiprų antisemitizmą Stepono Batoro universitete, o po to aiškų antilenkiškumą, kai Vilniaus universitetas buvo sulietuvintas. Tad universitetas atliko ne vien tik švietėjišką misiją.
Nevienareikšmis yra ir sovietinis laikotarpis. Viena vertus, universitete buvo nemažai rezistencijos apraiškų, bet kita vertus, universitetas buvo sovietinės santvarkos įrankis. Trečia vertus – būtent sovietiniais metais Vilniaus universitetas plėtėsi ir pasiekė dabartinę būklę. Mes vis dar gyvename to „sovietinio universiteto“ šešėlyje.