Lietuvos statistikos departamento duomenimis, per 2010 m. iš Lietuvos emigravo rekordinis skaičius žmonių (daugiau nei 83 tūkst.). Didžioji dalis jų yra jauni, išsilavinę žmonės. Todėl Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos fakulteto Ekonometrinės analizės katedros docentės dr. Aušros Maldeikienės klausiame, kaip sustabdyti jaunimo emigraciją.

Išties klausimas nėra toks sudėtingas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Atsakymas peršasi savaime – kai šalyje bus įmanoma išgyventi, emigracija baigsis. Politinė ekonomija – mokslas, kuris per nesusivokimą, o gal net iš blogos valios Lietuvoje naikinamas nuo Nepriklausomybės aušros – atsako paprastai: kiekviena susiformavusi ekonominė sistema gyvybinga tiek, kiek jos nariai, remdamiesi tam tikromis nusistovėjusiomis vertybėmis, įformintomis atitinkama institucijų sklaida, pajėgūs gyventi ir prognozuoti savo ateitį. Lietuvoje tai vis mažiau įmanoma.

Konkretus pavyzdys. Pažiūrėkime į geriau nei vidutiniškai įsitaisiusią dviejų turinčių magistro laipsnį ir rimtus darbus jaunų žmonių šeimą, auginančią vieną vaikutį. Pajamos – 3400 litų į rankas. Iš jų 1500 litų nuomojamas vidutiniškos kokybės dviejų kambarių butas (nuompinigiai ir komunalinės išlaidos). Sumokėjus 250 litų už vaikų darželį, likę 1650 litų skiriami maistui, aprangai, vaiko išlaidoms (tas vaikas auga, tad jam reikia vis naujų batų, striukių, kelnių, žaidimų, knygelių ir visokių kitų „niekų“…), kuklioms atostogoms, draudimui. Žinoma, galbūt pajamas galima padidinti prisigalvojus kokio darbo po darbo, bet šeimoje vaikutis, kuriam reikia tėvelių ir jų dėmesio (o tai, kai esi sveiko proto ir turi normaliai sudėliotas vertybes, kur šeimai tenka esminis akcentas, yra svarbiau…). Norint paimti banko paskolą butui, tegul ir itin kukliam Vilniaus mastais – už 150 tūkst. litų, reikia turėti pradinę bent 17–18 tūkst. litų įmoką. Kiek laiko užimtų ją sutaupyti? Jei atsisakytų net mažiausių pramogų, kurios čia ir taip labai kuklios, ir kas mėnesį atidėtų po 200 litų – 7 metų. Tiesa, sveikas protas ir išsilavinimas šiai jaunai šeimai sako, kad paskolos imti negalima jokiu būdu, nes darbo vietos labai nestabilios. Jei valstybė drastiškai mažina savo išlaidas, nuolat mažėja bendros samdomo darbo pajamos (per pastaruosius metus iš viso prarasta apie 7 mlrd. litų), labai tikėtina, kad šios šeimos pajamos sumažės, o blogiausiu atveju bent vienas iš jų gali netekti darbo, tad išsimokėti paskolą bus neįmanoma. Nuomojamą butą tokiu atveju būtų galima pakeisti gerokai kuklesniu arba galiausiai emigruoti. Žinoma, tokioje situacijoje svajonės apie antrą, juolab trečią vaikutį, taigi ir ateities pagrindas, virsta miražu dykumoje.

Standartinis valdžios ir dalies ekonomikos ekspertų, kurių profesinės žinios kelia abejonių, atsakymas žinomas: ši jauna šeima privalėtų imtis atsakomybės už savo ateitį patys ir kurti verslą. Galima juokauti, kad koks samdinys universiteto docentas juo tapo ne dėl didelio darbo, o tik dėl didelio nesugebėjimo verstis savarankiškai ir taip prisidėti prie tautos gerovės, tačiau rimtas ekonomikos atsakymas itin paprastas. Jei ta jauna šeima tikrai išsilavinusi, ji akivaizdžiai mato, kad tokioje šalyje, kur absoliučios daugumos žmonių pajamų mediana yra apie pusantro tūkstančio litų (o tai reiškia itin menkas vartojimo galimybes padengus esminius būsto ir maisto poreikius), rasti vartotojų gali būti pernelyg sudėtinga. Na tiesiog jų nėra. Ir jei vėl girdime, kad valstybė šįkart jau gerokai per 600 mln. litų mažina savo išlaidas, tai aiškiai supraskime, kad kažkokia panašia suma mažėja ir bendras mūsų šalies pajamų srautas. Jis mažėja ir dėl nuolat išvykstančių žmonių (tiesa, jie paskui tą pajamų srautą iš dalies atkuria, pastaraisiais metais persiųsdami iš užsienio apie 4 mlrd. litų).

Kita vertus, ir tos šalies viduje liekančios pajamos pasiskirsto itin netolygiai, mat Lietuva sėkmingai kopė atgal ir dabar pagal pajamų diferenciaciją yra paskutinė Europos Sąjungoje. Tai reiškia, kad nedidelė gyventojų dalis gali mėgautis itin prabangiu gyvenimu (ir beje, jie tai dažnai daro ne Lietuvoje, tad dar labiau sumažina bendrą pajamų srautą Lietuvoje, o kartu ir potencialias galimybes užsidirbti šioje šalyje), tuo tarpu kitų gyvenimas virsta kova už išlikimą. Jei žmogus, be kita ko, neturi korupcinio mentaliteto, dėl asmeninių įsitikinimų nenori dalyvauti kontrabandiniuose žaidimėliuose kaip pirkėjas ar pardavėjas ir panašiai, jo ateities perspektyvos (atsiribojame nuo situacijos, kai pradinį startą suteikia tėvai) yra dar menkesnės. Šitą problemą galėtų padėti spręsti progresinis pajamų apmokestinimas, bet nesuvokdami, kad esama situacija jau iš esmės pakerta tautos išlikimo logiką, įtakingi socialiniai sluoksniai visais įmanomais būdais blokuoja net rimtesnės tokios diskusijos galimybes. Pastarosiomis dienomis prasidėjusios kalbos apie mistinius prabangos mokesčius nuo deimantų ir jachtų yra tik dar vienas nenoro analizuoti ir spręsti problemą pavyzdys.

Toliau nuosekliai griaunama paramos šeimai sistema, ją keičiant demagogiškomis kalbomis apie kažkokias esą geras ir esą blogas šeimas, situaciją tik pablogina.

Taigi nesugebu matyti jokių rimtesnių tendencijų, kurios leistų keistis esamai padėčiai.