Vis dažniau kalbant apie Lietuvoje vykstančią aukštojo mokslo reformą pabrėžiama į studentą orientuotų studijų svarba. Bet ką gi tai reiškia? Priešingybė į studentą orientuotam mokymui būtų į dėstytoją orientuotas mokymas. Greičiausiai visi turi patirties, kai būtent pastarasis požiūris labiau tinka procesui aukštajame moksle apibūdinti, įsitikinęs Tuning Educational Structures in World muzikos ir dailės ekspertas dr. Jeremy Coxas. Jo manymu, nereiktų visko supaprastinti ir priešpriešinti šiuo du mokymo būdus, nes tokia požiūrių dichotomija verčia daugelį dėstytojų užimti gynybinę poziciją.
Šiuo metu vykstančio nacionalinio projekto „Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) nacionalinės koncepcijos parengimas: kreditų harmonizavimas ir mokymosi pasiekimais grindžiamų studijų programų metodikos kūrimas bei diegimas“ ekspertas iš Nyderlandų tikino, kad labai svarbu užimti subtilią ir moraliai neutralią poziciją, bandant įdiegti į studentą orientuoto mokymo elementus savo darbo aplinkoje ir kartu pripažįstant, kad tokie elementai aukštojo mokslo praktikoje egzistavo ilgą laiką. „Mes nekalbame apie balta–juoda arba gera–bloga priešpriešą, o tiesiog siūlome ieškoti tinkamiausių metodų konkrečiai situacijai, galvoti apie tai, ko mokome ir ką išmokome, – sako nuolat įvairius Europos universitetus konsultuojantis menų ekspertas ir čia pat prisimena gyvenimišką situaciją. – Kai mano draugas paprašė vyresniojo sūnaus pamokyti jaunesnįjį važiuoti dviračiu, vyresnysis labai greitai tėčiui pranešė, kad prašymą jau įvykdęs. Kai nuėjo kartu įvertinti, jaunesnysis važiuoti nesugebėjo. Atsakymas buvo paprastas – jis buvo mokomas, bet neišmoko.“
Pasak dr. J. Coxo, į studentą orientuotas mokymas reiškia pagalbą studentams atrasti savo mokymosi stilių, suvokti savo motyvaciją ir įgyti efektyvių mokymosi įgūdžių, kurie pravers visą gyvenimą. Perkėlus šį požiūrį į praktiką, tai reikštų, kad dėstytojai turi padėti studentams užsibrėžti pasiekiamus tikslus, skatinti studentus vertinti save ir kolegas, padėti jiems dirbti kartu grupėse ir užtikrinti, jog jie žino, kaip panaudoti visus prieinamus mokymosi išteklius. Taigi mokymasis labiau yra asmeninio tobulėjimo forma, o ne tai, ką dėstytojas gali paskatinti.
„Ši mokymo sistema neleidžia studentų laikyti tiesiog „tuščiomis talpyklomis” – jie ateina turėdami savo suvokimą. Taip pat reikia nepamiršti ir pripažinti, kad studentai mokosi skirtingais būdais ir turi skirtingus mokymosi stilius. Todėl turėtų būti skatinamas kūrybiškumo ugdymas, o pats mokymasis laikomas aktyviu, dinaminiu procesu“, – esminius į studentą orientuoto mokymo principus dėsto ekspertas.
Kodėl būtent tai turėtų būti laikoma geru būdu organizuoti studijas, atsako tyrimai, analizuojantys, kaip studentai įsisavina žinias priklausomai nuo skirtingų užduočių tipų. Vidutiniai studentų žinių įsisavinimo rodikliai (išdėstyti piramidės principu) rodo, kad skaitymas ir paskaitos atsiduria piramidės viršūnėje ir tepriimama vos 10 ir mažiau procentų. O įsisavinimo piramidės apačioje atsiduria diskusijos (apie 50 proc.), praktinis atlikimas (apie 80 proc.) ir kitų mokymas (apie 90 proc.).
Todėl dr. J. Coxas pripažįsta, kad jam į studentą orientuotos studijos tiesiog labiau priimtinos – jis labai mėgsta mokytis iš studentų, nes tai suteikia galimybių pačiam sužinoti daug naujo. Ekspertas taip pat pabrėžia, kad būtent dėl to negalima pasakyti, jog viena sistema yra gera, o kita – bloga. Tiesiog tai kitokia sistema su grįžtamuoju ryšiu.
Komentarų nėra. Būk pirmas!