„Negalima aukoti ateities dėl trumpalaikės naudos.“ Werner von Siemens

Jeigu valdžios siūlomas Vilniaus universiteto autonomijos lygio žeminimas garantuotų aukštesnę mokslinių tyrimų ir studijų kokybę, galima būtų su tokiu žeminimu sutikti. Jeigu VU Statuto teisinio statuso menkinimas mažintų vienkryptę Lietuvos jaunimo migraciją į užsienį ir didintų mūsų tautos kūrybinį ir inovacinį potencialą, galima būtų Statutą nuleisti iki kokio nors poįstatyminio akto lygio ir nekvaršinti nei sau, nei kitiems galvos.

Tačiau administracinėmis priemonėmis nei akademinė kokybė, nei akademinis konkurencingumas nesukuriamas. Galima nurėžti kai kuriuos neefektyviai veikiančius universiteto padalinius, galima atsisveikinti su kai kuriais netikusiais darbuotojais, galima perskirstyti kai kuriuos išteklius ar kai ką su kai kuo sujungti, tačiau dėl to mokslo ir studijų kokybė savaime neišaugs. Universitetas yra organizacija, ugdanti kūrybiškus individus ir kurianti naujas žinias, o kūryba administravimui nėra pavaldi. Kūrybai reikia laisvės, prasmingai kūrybai – dar ir atsakomybės, o prasmingai kūrybai už mokesčių mokėtojų pinigus – dar ir visuomenės globos ir priežiūros. Tuo tarpu valdiškas administravimas nei laisvės, nei atsakomybės, nei visuomenės globos ir priežiūros neteikia.

Vakarų Europos universitetinėje tradicijoje, kuri ėmė rastis dar tuomet, kai mes neturėjome savo rašto, susiformavo ypatingas universiteto, kaip studijomis ir moksliniais tyrimais kuriančio, nagrinėjančio, vertinančio ir iš kartos į kartą perduodančio kultūrą visuomenės branduolio, valdymo modelis, vadinamas autonomija. Autonomija pirmiausia suprantama kaip moralinis ir intelektinis nepriklausomumas nuo politinės ir ekonominės valdžios, leidžiantis universitetui įgyvendinti savo misiją nepriklausomai nuo trumpalaikių valdžios įnorių, valdininkų asmeninių ambicijų ir grupiniais interesais besivadovaujančių pareigūnų karuselės girgždesio. Tačiau universiteto autonomija, kaip kartais kas bando dėl neišmanymo ar spekuliatyviai aiškinti, nėra savivalė, įsipareigojimų visuomenei nepaisymas ar visuomenės išteklių beatodairiškas švaistymas.

Lietuvos valdžios „inovacija“ – valdoma universitetų autonomija – yra paliegęs bizantiškos „valdžios vertikalės“ ir nesuvoktos europinės tradicijos hibridas, kažkuo primenantis liūdnai pagarsėjusią „valdomą demokratiją“. Šitas hibridas gali išspręsti kai kurias vadybines problemas, didina atskaitomybę valdžiai (tik toli gražu nebūtinai – visuomenei). Vilniaus universitetui šios problemos yra svarbios, tačiau ne pamatinės, kadangi jų sprendimas savaime nesukuria naujos kokybės ir akademinės bendruomenės atsakomybės, reikalingos tai kokybei pasiekti. Mums, kaip didžiausią prestižą, stambiausią mokslinį potencialą ir aukščiausius reitingus turinčiai Lietuvos aukštajai mokyklai, rūpi dar ir kiti dalykai. Kai mūsų klausia: „Kodėl jūs norite būti kitokie?“, atsakome: „Mes nenorime būti kitokie, mes norime būti tokie kaip Kopenhagos, Orhuso, Upsalos, Lundo, Helsinkio ir kiek tolimesni (į vakarus ar šiaurę) universitetai, kurie užtikrina savo šalių pažangą.“ Kai mūsų klausia: „Kodėl jūs norite privilegijų?“, belieka paaiškinti: „Atsakomybės prisiėmimas yra ne privilegija, o įsipareigojimas visuomenei.“

Skirtingose Vakarų Europos šalyse universitetų autonomija derinama su atskaitomybe visuomenei skirtingomis formomis – vienur egzistuoja tik priežiūros tarybos, turinčios visuomenės atstovų, kitur – net valdžios skiriamų narių turinčios valdymo struktūros (valdybos). Matyt, į pastarąjį modelį ir buvo orientuotas dabartinis lietuviškasis Mokslo ir studijų įstatymas, tačiau neapsižiūrėta, kad šiuo atveju Vakarų Europoje valdybų veiklą tiesiogiai ar per savo atstovus (Senatą) riboja universiteto bendruomenė. Pavyzdžiui, tokios valdybos arba tik renka rektorių iš Senato siūlomų kandidatų, arba yra pačios ministro formuojamos tik iš universiteto bendruomenės siūlomų kandidatų. Pastarasis modelis, laikomas vienu iš moderniausių, yra įgyvendintas Danijoje, nors ir lig šiol kelia diskusijas. Čia ministras, paskyręs bendruomenės siūlytus kandidatus į valdybą, net turi teisę pareikalauti valdybos atsistatydinimo, tačiau negali savarankiškai paskirti į valdybą nė vieno nario.

Kai kada girdime, kad atseit Amerikoje valstijų gubernatoriai skiria narius į valstijos viešųjų universitetų valdybas ar net patys joms vadovauja. Tačiau tokiu atveju užmirštama ar stačiai nežinoma, kad šitų narių priedermė yra pritraukti savo garsiais vardais papildomus išteklius ar net asmeniniu turtu paremti universitetą, kad vardan darbo universiteto valdyboje prestižo jos nariai atsistatydina iš korporacijų vadovų pareigų, kad Jungtinėse Valstijose pagarba išsilavinimui ir mokslui gali lemti politikų reputaciją, kad toje šalyje veikia reali žinių ekonomika ir ekonominė krizė gali būti pagrindas padidinti valstybės finansavimą mokslui, o dažno profesoriaus atlyginimas yra didesnis nei valstijos gubernatoriaus. Kitaip sakant, tenykštė kultūra lemia, kad universitetai nėra politikų administracinių ambicijų taikinys, o veikiau, atvirkščiai, universitetai išnaudoja politikų ambicijas savo naudai.

Tai kokios autonomijos reikia mūsų Alma Mater? Akivaizdu, kad dabartinio Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos, leidžiančios politinei valdžiai tiesiogiai kištis į universitetų valdymą, mums netinka, kadangi jos pozicionuoja mūsų universitetą už vakarietiškos akademinės tradicijos ribų, stato mūsų akademinę bendruomenę į nelygiavertę ir net kvailoką padėtį partnerių ir konkurentų Vakarų Europoje atžvilgiu, skatina paklusnumą ir nuolankumą atsakomybės ir iniciatyvos sąskaita. Todėl mūsų Senatui telieka vienintelis būdas išsaugoti universiteto tapatumą – pasinaudojant savo išimtine teise, siūlyti Seimui naują Lietuvos Respublikos įstatymo – Vilniaus universiteto Statuto redakciją specialiojo įstatymo pavidalu. Šiame siūlyme specialus VU statusas susiveda į vienintelę nuostatą, kuri skiriasi nuo bendrojo Mokslo ir studijų įstatymo raidės – universiteto tarybos (tiksliau, valdybos) formavimo principą. Šį pavasarį mūsų Senato Seimui pateiktame Statuto projekte siūloma išlyga, kad valdžios skiriami išoriniai tarybos nariai gautų Senato pritarimą. Toks universiteto valdymo modelis yra suderinamas su autonomijos principu. Tačiau, mano galva, tai dar ne viskas, kas leistų užtikrinti didesnę universiteto bendruomenės ir kiekvieno jos nario atsakomybę, be kurios neįmanoma tolesnė mokslinių tyrimų ir studijų kokybės pažanga. Viešas universiteto kreipimasis į Lietuvos visuomenę su prašymu kelti kandidatus į universiteto valdybą, šių kandidatų kompetencijos, vertybinių nuostatų ir reputacijos svarstymas universiteto bendruomenėje, kiekvieno bendruomenės nario nuomonės apie kandidatus išreiškimas per rinkimus ar apklausą, galutinis kandidatų tvirtinimas Senate ir politinės valdžios įsikišimas tik paskutinėje fazėje, suteikiant atrinktiems kandidatams įstatymo numatytus įgaliojimus – štai kokia valdybos formavimo tvarka leistų įgyvendinti universiteto autonomijos sampratą iš esmės. Ši tvarka įpareigotų kiekvieną akademinės bendruomenės narį prisiimti atsakomybę už universiteto ir kartu už savo veiklą, aiškiai suprantant, kam patikimas universiteto valdymas.

Kai kuriems politikams vis dar sunku pripažinti, kad administracinės Lietuvos aukštojo mokslo reformos priemonės turi savo veikimo ribas, o nepasitikėjimas akademine bendruomene ir baimė perduoti tolesnį reformos vykdymą į jos rankas stabdo reformą. Nuolat girdimos užuominos apie galimas sankcijas „nepaklusniam“ universitetui ir net, priešingai, apie paskatinimą už paklusnumą tik gilina akademinio tapatumo konfliktą, kuris anksčiau ar vėliau bus išspręstas, kad ir su tam tikrais nuostoliais abiem pusėms. Taigi teks kurį laiką spirtis smulkiam šantažui bei tariamai naudai ir susitaikyti su kai kuriais nepatogumais. Vardan ateities.