Nuvilnijus priėmimui į Lietuvos aukštąsias mokyklas, kylant diskusijoms apie Lietuvos švietimo sistemą, reformą, perspektyvas, vis dažniau atsiranda lyginimų su aukštuoju mokslu užsienyje ir galimybėmis ten. Ką mūsų šalies švietimo sistema gali pasiūlyti ir kokius argumentus pateikti, priklauso ir nuo plėtojamo nacionalinės reikšmės kultūros kaitos projekto „Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemos (ECTS) nacionalinės koncepcijos parengimas: kreditų harmonizavimas ir mokymosi pasiekimais grindžiamų studijų programų metodikos kūrimas bei diegimas”, įsitikinęs jo vadovas, Vilniaus universiteto prorektorius doc. dr. Juozas Galginaitis.
Studijų procesas tapo masiniu reiškiniu
Pasak nacionalinio projekto vadovo ir akademinių reikalų prorektoriaus, prieš daug šimtmečių studijos ir universitetai buvo vienetinis dalykas ir privilegija. Todėl joms ir nereikėjo nei aprašų, nei reglamentavimų. Tai nebuvo masinis reiškinys. Taigi ir žinios, gebėjimai, įgūdžiai, kompetencijos buvo perduodami iš lūpų į lūpas arba per patirtį ir asmeniškai. Tam tikro mokytojo mokykla buvo gyva tol, kol ji buvo perduodama per jo mokinius. Istorijos vingiai koregavo situaciją, studentų daugėjo. Todėl prireikė ir sistemos, o vėliau – net aprašų ir taisyklių, kaip ta sistema turi veikti.
„Tam tikrą sistemos poreikį diktavo ir pati situacija. Ilgą laiką mes vadovavomės vien tik tuo ar beveik vien tik tuo, kaip studijas matė dėstantieji – profesoriai, akademikai, docentai, daktarai, lektoriai ir pan. Taip susiklostė, kad ilgainiui ir visai neretai kiekvienas dėstytojas (ir jau net mokyklose – mokytojas) pradėdavo galvoti, kad jų dalykas – svarbiausias. O tai savo ruožtu lėmė užduodamų savarankiškų darbų kiekį. Ir štai vieną dieną viską sudėjus pasirodė, kad statistiškai skaičiuojant esamą laiką paroje niekaip negalima visko aprėpti. Manau, kad tai viena priežasčių, kodėl paplito nusirašinėjimai”, – svarsto doc. dr. J. Galginaitis.
Docentas įsitikinęs, kad šie pokyčiai labai natūraliai paskatino atsigręžti į studentą ir čia ieškoti priežasčių. Taip atsigręžta ir į aprašus bei reglamentavimus. Viena vertus, jie apsunkina procesą, kita vertus – be jų neįmanoma organizuoti ir įgyvendinti aukštos kokybės masinių studijų. „Kai yra detalesni aprašai, kai išsilavinimas taip pat tapo savotišku masiniu reiškiniu, mes turim kuo racionaliau viską įvertinti – ir savo laiką, ir pajėgumus, ir tikslą, – projekto natūralų poreikį iškelia jo vadovas. – Tad ir prasideda aprašymas, loginis dėstymas. Sudėliojama, ką reiktų išmokti per bazinius keverius metus, kokius modulius išdėstyti, ką – dar per papildomus ir pan. Tuomet pasidaro labai aišku, kad negalima dėti automobiliui ratų, jei nėra kur jų užkabinti. Taigi automatiškai turi būti pasirengta kiekvieno studento atėjimui – sudaromos programos, numatomi dėstytojai. Pastarieji turi detaliai aprašyti siekius, rezultatus, parinkti naujausius ir tinkamiausius mokslinės literatūros šaltinius.”
Pasak nacionalinio projekto vadovo, negalima pamiršti, kad vienas didžiausių šio projekto privalumų – tai galimybė naudotis mobilumu tiek šalies viduje, tiek už jo ribų. Norint „keliauti” per programas, būtinas jų palyginamumas: palyginamumas tarp tos pačios specialybės skirtinguose universitetuose, kaip ir skirtingose šalyse. Svarbu, kad studentas, kelerius metus studijavęs Lietuvoje, gali drąsiai važiuoti studijuoti į užsienį. Tai didelis privalumas – ypač šiuo laikotarpiu, kai užsienio universitetai vis labiau vilioja šalies jaunimą ir kai Lietuvos universitetai vis labiau atsiveria kitų šalių studentams.
Universitetų niveliacija ar unikalumo išlaikymas?
„Vis dėlto mes (t. y. universitetai ir jų bendruomenės) niekada nebūsime vienodi! – įsitikinęs doc. dr. J. Galginaitis. – Juk, pvz., ir automobilius kuria visus pagal tą pačią arba labai panašią principinę technologinę liniją, bet mersedesas niekada nebuvo tas pats, kaip žiguliai. Taip ir su universitetų studijomis ir jų baigimą patvirtinančių diplomų skirtumais – jie niekada neišnyks. Mes jų nesuvienodinsim – tai nei siekis, nei galimybė.”
Todėl šiame projekte svarbu kalbėti ne apie vienodinimą, o apie dermę. Dermę, kuriai būtinas susikalbėjimas tarpusavyje ir skaidrumas kaip aiškiai išdėstyta, deklaruota norma. „Tam ir reikalingas procesas, tam ir inicijuojama Lietuvos aukštojo mokslo kaita. Užsienio šalių praktika rodo, kad tvirtiems tokio susikalbėjimo kultūros pagrindams sukurti prireikia 10–15 metų. Negalime reikalauti rezultatų iškart, nes tai mąstymo kaitos klausimas, nuolatinis procesas – tik natūralus, todėl labai reikalingas”, – sako nacionalinio ECTS projekto vadovas doc. dr. J. Galginaitis.
Komentarų nėra. Būk pirmas!