Tai, kad dvyniai renkasi studijuoti panašius ar tuos pačius dalykus, kad jie apskritai pasižymi labai panašiomis savybėmis, tikrai nestebina. Ypač jei kalbame apie vadinamuosius identiškus, arba monozigotinius, dvynius. Juk jie turi vienodą genetinę informaciją.

Šiuolaikiniai psichogenetiniai tyrimai atskleidžia, kad svarbiausios asmenybės savybės ir pažintiniai gebėjimai daugiausia yra paveldimi. Pavyzdžiui, paveldimumas paaiškina net iki 50 proc. intelekto ir kai kurių būdo bruožų. Kita dalis „atsakomybės“ už tai, kokie esame, kas mus domina, kaip mes jaučiamės ir elgiamės, tenka artimiausiai aplinkai, kurioje augame, ypač pirmuosius kelerius gyvenimo metus, kai ir formuojasi mūsų asmenybės pagrindai. O juk dvyniai iš esmės auga labai panašioje aplinkoje. Jau prenataliniu laikotarpiu, tai yra dar motinos įsčiose, šie iš vienos zigotos pradėti du (retais atvejais – trys ar keturi) broliai arba dvi seserys patiria visiškai tuos pačius dalykus. Galima sakyti, jie „maitinasi“ visiškai tuo pačiu maistu, kuriuo maitinasi jų mama, girdi tuos pačius garsus, išgyvena tas pačias emocines būsenas. Gimus dvyniams ir vėliau tėvai paprastai rūpinasi, kad jie nuolat būtų drauge. Dvynės arba dvyniai rengiami panašiai ir lanko tuos pačius būrelius, dažniausiai mokosi toje pačioje klasėje.

Vadinamieji dizigotiniai, ne identiški, dvyniai paveldi tik tiek panašios genetinės informacijos, kiek ir bet kuris biologinis brolis ar sesuo. Šie dvyniai, beje, gali būti ir skirtingų lyčių. O dėl to, kad jie nėra tokie panašūs, kaip identiški dvyniai, jau nuo mažumės patiria ir skirtingus santykius net su artimiausiais žmonėmis.

Ar blogai, kad identiški dvyniai tokie panašūs ir renkasi panašius dalykus? Nei taip, nei ne, kol tai netrukdo gyvenime siekti to, ko tikrai trokštame, ir jaustis laimingiems. Patys dvyniai (dažniausiai ir jų tėvai) tuo džiaugiasi. Juk kaip gera nuolat turėti šalia žmogų, kuris tave supranta iš pusės žodžio ar iš veido išraiškos, su kuriuo gali – kaip su savimi – kalbėtis apie tai, kas tave domina. Tačiau kodėl beveik prieš šimtmetį parašytoje nuostabioje apysakoje „Mažoji Fadetė“ prancūzų rašytoja George Sand žiniuonės lūpomis įspėja motulę Barbo, pagimdžiusią identiškus dvynius, jau nuo kūdikystės nepalikti jų visuomet kartu ir skatinti juos domėtis skirtingais dalykais? Pasirodo, dvyniai iš tiesų gali taip prisirišti, kad vėliau jiems sunku atsiskirti vienam nuo kito, jie ir toliau ieško būdų, kaip likti drauge. Įtariu, kad viena iš priežasčių (be jau minėto neišvengiamo gebėjimų ir pomėgių panašumo), kodėl dvyniai renkasi ne tik vienodas specialybes, bet ir tą patį universitetą, fakultetą, kursą, – tai noras nuolat būti šalia. Gal tai tik dėl patogumo? Gali būti. Bet manau, kad ir dėl per didelio artumo.

Pati dėstydama universitete esu mokiusi dvi identiškų dvynių poras. Pastebėjau įdomų dalyką. Paprastai vienas iš dvynių yra labiau dominuojantis, pasižymintis stipresniu būdu ir iniciatyvumu, o kitas – labiau esantis brolio ar sesers šešėlyje, kiek jautresnis, tikėtina, nejučiom ir trokštantis savo dvynio draugijos ir paramos. Kaip tik tokį pavojų įžvelgė ir G. Sand apysakos žiniuonė. Ilgainiui dėl to gali tekti aukoti savo individualumą ar išskirtinumo siekimą, tai gali trukdyti ieškant vienintelės ir nepakartojamos savo „antrosios pusės“, savo mylimo žmogaus (neskaitant dvynio brolio ar sesers)…

Žinoma, dvyniai vis dėlto auga socialioje aplinkoje, neatskirti nuo bendravimo su kitais žmonėmis, todėl neišvengia ir skirtingos aplinkos, ryšių su skirtingais žmonėmis, tad ir šie pavojai yra menki ar įveikiami. Suaugę mes vienaip ar kitaip turime įveikti prisirišimą prie artimųjų, kad galėtume toliau eiti savo gyvenimo keliu.