Prieš 26 metus profesorius Edvardas Gudavičius apie Vasario 16-ąją parašė: „Vasario 16-ajai tenka visų Lietuvos valstybingumo datų viršūnės vaidmuo“ – ji sujungė istorinę tradiciją ir modernų tautų apsisprendimo principą ir taip padėjo pagrindus šiuolaikiniam Lietuvos valstybingumui.

Taip jau susiklostė, kad šiandieninėje Lietuvoje turime keletą valstybinių švenčių – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Liepos 6-oji, Sausio 13-oji. Tarpukariu Tautos švente buvo tapusi dar ir Rugsėjo 8-oji – neįvykusios Vytauto karūnacijos diena. Visos šios datos savaip žymi mūsų santykį su istorija ir dabartimi. Liepos 6-oji primena apie tolimą, bet visgi sava laikomą senosios Lietuvos istorinę tradiciją. Kovo 11-oji atspindi sutelktos visuomenės politinę valią ir galią siekti laisvės, o Sausio 13-oji – pilietinę valią ir gebėjimą laisvę apginti.

Vasario 16-oji visų pirma reprezentuoja valstybės tęstinumą ir suverenumą. Ji išreiškia ir politinio tęstinumo idėją, santykį su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės praeitimi (nes „atstatanti“) ir pastangą bei įsipareigojimą toliau valstybę išsaugoti ir kurti. Ši data simboliškai suvienija praeitį su dabartimi, sujungdama istorinę valstybės tradiciją ir modernią, demokratinę jos formą. Vasario 16-osios reikšmė šiandien tampa dar aktualesnė, kai pradedama klausti: o kam mums reikalinga valstybė? Kaip skiriame valstybę nuo valdžios ir kaip prasmingai suvokiame šių kategorijų jungtį?

Institucijos nėra duotos amžiams, jos vystosi ir išlieka, bet tik tos, kurios sėkmingai ir laiku prisitaiko prie nuolat besikeičiančių aplinkybių, randa savyje jėgų keistis, o politiniai lyderiai – priimti sprendimus, kurie nebūtinai būna populiarūs, bet savalaikiai. Tam jie ir lyderiai, kad gebėtų žvelgti kiek toliau į priekį ir projektuotų sprendimus ne „gaisrų gesinimui“, o racionalių vizijų ir galimų ateities scenarijų fone. Mes dažnai reikalaujame, kad politinė tikrovė aprėptų viską – ir dabarties bėdas, ir ateities problemas, ir net praeities sprendinius. Bet praeities, kaip tėvų, nepasirinksi, todėl geriau susitaikykime su įvairiais jos atspalviais ir kažkiek iš jos sąžiningai pasimokykime. Tuo tarpu dabartyje veikime galvodami apie savo sprendimų pasekmes artimesnėje ar tolimesnėje perspektyvoje.

Analizuodami dabartį, žvelgdami į ateitį ir priimdami sprendimus, politikai vadovaujasi įvairiais motyvais, taip pat ir mokslo žiniomis. Jie turi pasverti savo veiklos pasekmes ir būti pasirengę kritikai. Todėl jie turi priimtus sprendimus aiškinti ir ginti, nors tai kainuoja laiką ir nervus. Jie negali ignoruoti visuomenės grupių nuomonių, tačiau lygiai taip pat negali pasiduoti kad ir sutelktam, tačiau akivaizdžiai vienašališkam spaudimui.

Demokratijoje visi piliečiai yra politinio proceso dalyviai, postmoderniame socialinių medijų pasaulyje visi gali tapti politinio lauko žaidėjais ir nuomonės reiškėjais. Bet tik išrinkti politikai turi mandatą veikti ir kalbėti visuomenės vardu konkrečios kadencijos metu. Kai kurie iš jų lieka moraliniais autoritetais, bet ne daugiau. Bet koks kitas kalbėjimas „tautos“, „visuomenės“, „žmonių“ vardu yra manipuliacija, o nuomonių apklausos ir sociologiniai tyrimai tėra instrumentai, kurie gali būti pritaikomi tik analizuojant tam tikras konkrečias situacijas ir reiškinius.

Mokslo ir mokslininkų užduotis šiame kompleksiškame informacijos sklaidos ir sprendimų priėmimo pasaulyje sudėtinga. Kaip piliečiai ir vieši asmenys jie tarsi turi skirti dalį savo laiko visuomeninei ekspertizei, numanydami, kad jų žinojimo ir politinių sprendimų santykis niekuomet nebūna tiesioginis. Dar prieš šimtą metų olandų istorikas Johanas Huizinga konstatavo, kad „nuolat atsinaujinantis mokslas nėra įsiliejęs į kultūrą, mokslo visuma dar nėra mums tapusi kultūra“. Su šiuo mokslo poveikio ir žinių „perkėlimo“ iššūkiu galynėjamės iki šiol – galbūt galime tiesiog ramiai pripažinti, kad tai natūrali būklė, kuri neturėtų trikdyti – mokslo ir naujų žinių sukeliami pokyčiai anksčiau ar vėliau ateina, iš pradžių kone nepastebimi, bet paliečiantys visas gyvenimo sritis.

Labai daug žinių, bet mažai laiko jas apmąstyti – didžioji modernybės aporija. Greitai permetame informaciją akimis, rečiau įsigiliname, greitai sprendžiame, kaltiname, pasmerkiame, rečiau pamėginame suprasti. Stingant gebėjimo sutelkti dėmesį, analizuoti, pamatyti įvairias perspektyvas, įvairias interpretacijas, mokslui ir moksliškumui taip pat kyla grėsmė. Kokia prasmė ieškoti tiesos ar žinojimo, jei jo vertė nėra akivaizdi ar apskritai nuneigiama? Mokslininkai negali pasiūlyti greitų ir gatavų sprendimų – ar verta kreipti dėmesį į jų nesibaigiančias diskusijas?

Bet visuomenės ir valstybės santykis ir yra tokia nesibaigianti diskusija. Krizės – o tokią globalią pasaulis šiuos kelerius metus išgyvena – akivaizdoje būtina grįžti prie mąstymo apie valstybę ir visuomenę. Panašu, kad po ganėtinai euforiškos XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios sandūros Europa vieną po kitos patiria vis naujas krizių bangas – ekonominę, migrantų, pandeminę ir dabar jau saugumo (eufemistiškai vadinamą „Ukrainos“). Esame nuolatinėje dviejų re- situacijoje – recovery and resilience. Atsigauti ir tapti atspariam – ar kalba eina apie ūkį, sveikatą, saugumą, ar propagandą. Bet nepasiduokime grįžimo į praeitį ilgesiui, bandydami susikurti ir puoselėti „tautos vienybės“ ar „valdžios ir žmonių ryšio“ iliuziją – kalbėkime apie tai, ką galime sustiprinti ir pataisyti, į ką atsižvelgti ir numatyti, kurdami dabartį ir bandydami prisijaukinti ateitį.

Valstybės ir žmogaus gimtadienis – tai visuomet proga įvertinti praeitus metus, o kartu ir visą gyvenimą. Pažiūrėti, kaip šalies keitėsi – ar per du tarpukario laisvės dešimtmečius, ar štai jau daugiau kaip tris dešimtmečius po naujo valstybės etapo pradžios. Todėl krizės akivaizdoje prisiminkime pažangą ir šuolį, kurį atlikome. Nepaisant saugumo krizės, turime, ko gero, labiausiai užtikrintą padėtį naujausioje šalies istorijoje, nepaisant naujų barjerų, verslas toliau demonstruoja neįtikėtiną išradingumą ir generuoja nematytus rezultatus, nepaisant vis dar nepakankamo finansavimo, universitetai beldžiasi į geriausiųjų gretas.

Visais laikais išeitį iš krizės užtikrindavo konsolidacija ir inovacijos. Politinis elitas gali konsoliduotis ir susitarti dėl esminių tikslų – ar tai būtų NATO ir Europos integracija, ar išlaidos gynybai ir (tikėkimės) švietimui, ar trijų raidžių rašyba. Dar būtų gerai, kad nuolat sutartų dėl pamatinių demokratinių principų – asmens laisvių ir teisės viršenybės, nes, kaip parodė įvykiai, tai nebėra savaime suprantami dalykai net ir demokratiniame pasaulyje. Konsensusas nėra demokratijos paneigimas, partinei konkurencijai laukas platus, bet yra dalykų, kurie egzistuoja aukščiau atsikartojančio rinkiminio ciklo.

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas rinkimų išvakarėse atvėrė Alžyro karo archyvus, pasirinkęs tiesos kelią, nors ir iš anksto žinodamas apie sprendimo nepopuliarumą nemažoje dalyje visuomenės. Tai europietiškos lyderystės ir gebėjimo atsiverti kritikai, klaidoms, kartais net kaltei, kad įvertintum tikrąją savo poziciją ir gebėtum sukurti geresnę ateitį, pavyzdys. Tuo pat metu Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas uždarė „Memorialo“ organizaciją, nerizikuodamas niekuo, nuosekliai įgyvendindamas „istorijos politikos“ programą ir galutinai palaidodamas atviro kalbėjimo galimybę. Du sprendimai, liečiantys santykį su praeitimi, bet iš tikrųjų atspindintys tikroves, kurias vis labiau skiria praraja.

Tą tolimą Vasario 16-ąją žmonės neatsibudo naujoje tikrovėje, o turėjo ją susikurti. Prieš šimtą metų buvo kalbama apie politinės bendruomenės tapsmą, administracijos steigimą ir žemės reformą, dabar galvojame apie geopolitinius ir demokratinius iššūkius, ekologiją ir skaitmenizaciją. Bet visuomet iš savęs ir kitų tikimės to paties – blaivaus proto ir intelektualaus jautrumo, kantrybės ir susitelkimo, vertingų prisiminimų ir ateities vizijų.