Vilniaus universiteto Teatro salėje kovo 24 d. pažymėtas Fizikos fakulteto Puslaidininkių fizikos katedros 50-metis.

1960 m. įžvelgti puslaidininkių fizikos perspektyvas nebuvo lengva. O akademikas Povilas Brazdžiūnas įžvelgė. Jo iniciatyva Eksperimentinės fizikos katedra Vilniaus universitete buvo padalyta į dvi: Puslaidininkių fizikos katedrą (PFK) ir Radiofizikos katedrą. Pirmuoju katedros vedėju tapo akad. Jurgis Viščakas, tada dar docentas. 1961m. katedroje buvo įsteigta Eksperimentinės fizikos probleminė laboratorija, kurios vedėju paskirtas dr. A. Smilga. Pakeitus pavadinimą, ji tapo Puslaidininkių fizikos problemine laboratorija, o jai ilgus metus vadovavo dr. A. Meškauskas.

Nuo pat PFK susikūrimo viena iš pagrindinių joje atliekamų tyrimų krypčių buvo šviesos sąveika su puslaidininkinėmis medžiagomis. Fotolaidumo kinetikai tirti po sėkmingos stažuotės akademiko N. G. Basovo, gavusio Nobelio premiją už lazerio sukūrimą, laboratorijoje Maskvoje aspirantas J. Vaitkus ir trečiakursis studentas R. Baltramiejūnas 1966 m. pagamino pirmąjį Lietuvoje lazerį. Įvairūs lazeriniai šviesos šaltiniai Puslaidininkių fizikos katedroje atliekamuose tyrimuose sėkmingai naudojami iki šiol, o pirmojo Lietuvoje lazerio autoriai tapo profesoriais, perspektyvių tyrimo krypčių lyderiais.

Pirmoji platų praktinį pritaikymą turinti PFK mokslinių tyrimų sritis – elektrografija. Su elektrografija susiję tyrimai itin suaktyvėjo Vilniuje įkūrus Elektrografijos mokslinių tyrimų institutą ir pradėjus gaminti „kopijavimo mašinas“. Vilniuje išrutulioti elektrografinių procesų modeliai sudomino net elektrografinių aparatų gamybos lyderės pasaulyje – firmos „Xerox“ – specialistus. Kita septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose atliekamų fotolaidumo tyrimų praktinio taikymo sritis – daugiakanaliai fotoelektriniai keitikliai. PFK sukurti ir įdiegti keitikliai buvo pritaikyti į kompiuterį įvesti vaizdinę informaciją (iki 2000 spausdintų ženklų per minutę, o tai daug netgi mūsų dienomis). Katedroje buvo kuriami ir infraraudonojoje spektro dalyje veikiantys daugiakanaliai fotoelektriniai keitikliai, skirti darbui kosminiuose aparatuose.

1977 m. katedros vedėju tapo prof. J. V. Vaitkus. Katedroje toliau sėkmingai plėtojami polikristalinių medžiagų tyrimai ir jų taikymai fotoelektrinių keitiklių kūrimui, sukurti puslaidininkių parametrų matavimo ir kontrolės įrenginiai. Jų kūrėjams ir dabar, matyt, mielai skamba šių prietaisų pavadinimai: LIUMOTOPAS 1 ir 2, DIAGNOSTIKA I–IV, RELJEFAS, GEOTOPAS.

Fundamentinių ir taikomųjų darbų apimtys devintojo dešimtmečio pabaigoje taip išaugo, kad PFK darbuotojų skaičius, įskaitant ūkiskaitinius etatus, išlaikomus iš užsakomųjų darbų, viršijo 150. PFK tampa didžiausia tarp TSRS aukštųjų mokyklų katedrų, gal net didžiausia katedra visame pasaulyje. Katedra išsiskyrė ne tik kiekybe, bet ir kokybe. Tai rodo apdovanojimai, devintajame dešimtyje paskirti PFK darbuotojams: Lietuvos valstybinė premija už darbų ciklą „Defektų tyrimai puslaidininkiuose“ profesoriams A. Sakalui ir J. Vaitkui (1981 m.), už kietųjų kūnų spektroskopinius tyrimus – prof. R. Baltramiejūnui (1985 m.); Lietuvos Ministrų Tarybos premijos kartu su bendraautoriais iš kitų organizacijų prof. A. Sakalui ir prof. S. Sakalauskui (1987 m.) bei prof. K. Jarašiūnui ir prof. J. Vaitkui (1988 m.). Prof. J. Vaitkui (kartu su Maskvos ir Ukrainos mokslininkais) 1988 m. buvo paskirta TSRS valstybinė premija už specialiosios kosminės technikos kūrimą.

Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nutrūkus ryšiams su užsakovais, katedros kolektyvui buvo nelengva. Dalis kolegų tapo bankininkais, verslininkais, valdininkais, užsienio universitetų mokslininkais. Dėl tuometinio katedros vedėjo prof. J. V. Vaitkaus išradingumo, didžiulės energijos ir noro išsaugoti per daugelį metų sukauptą mokslinį potencialą 1992 m. buvo įkurtas Taikomųjų mokslų institutas. Institutas daug kartų keitė savo statusą, pavadinimą, finansavimo būdus, struktūrą. Mes, instituto darbuotojai, nesuspėdavome susigaudyti, kokiame padalinyje dirbam, bet atlyginimus gaudavom. Minimalios sąlygos išgyventi buvo. Stengėmės ir mes būti ne vien išlaikytiniais. Padėjo per daugelį metų sukauptas mokslinis bagažas. Tarptautiniai kontaktai leido mums justi perspektyvias tyrimų kryptis ir mokslinį lygį, į kurį reikia orientuotis. Nuo 2002 m. katedrai vadovauja prof. habil. dr. Gintautas Tamulaitis.

Katedra sėkmingai įsitraukė į „mėlynąją revoliuciją“. Jau daugiau nei prieš porą dešimtmečių buvo sukurti didelio ryškio raudoni, geltoni, žali šviestukai (šviesos diodai). Tačiau ilgai nepavykdavo rasti puslaidininkio, iš kurio būtų galima pagaminti mėlyną šviestuką. O mėlyni didelio ryškio šviestukai reikalingi gaminant baltos šviesos lempas, švieslentes ir kituose, siauresnį pritaikymą turinčiuose prietaisuose. Mėlyną šviestuką 1994 m. pavyko pagaminti iki tol niekam nežinomam Japonijos firmos „Nichia“ inžinieriui Shuji Nakamurai. Mėlynas šviestukas buvo pagamintas iš indžio galio nitrido (InGaN) – puslaidininkinės medžiagos, kuriai būdingas labai didelis struktūrinių defektų tankis. Mėlyni ir jų pagrindu pagaminti balti šviestukai jau seniai gaminami pramoniniu būdu, jų pasaulinė apyvarta jau prieš porą metų viršijo 5 mlrd. JAV dolerių, tačiau fizikinės problemos, mažinančios šviestukų našumą, vis dar intensyviai tyrinėjamos. Stengtis yra dėl ko: šiuolaikiniuose baltuose šviestukuose šviesa pavirsta tik apie 30 proc. sunaudotos elektros energijos, nors nėra fizikinių priežasčių, neleidžiančių pasiekti 100 proc., yra tik technologinės priežastys (skirtingai nei kaitrinei lemputei, kur fizikinė riba yra apie 5 proc., ar fluorescencinei lempai, kur riba yra 28 proc.).

Į nitridinių puslaidininkių tyrimus Puslaidininkių fizikos katedra ir Taikomųjų mokslų institutas įsitraukė 1999 m. Nuo to laiko šia tematika esame paskelbę apie 150 mokslinių straipsnių didelį tarptautinį pripažinimą turinčiuose žurnaluose, tie straipsniai jau pacituoti daugiau nei 1800 kartų, prof. A. Žukauskas su bendraautoriais iš JAV yra parašęs pirmąją pasaulyje monografiją apie kietakūnį apšvietimą.

Mūsų laimėjimai tikrai būtų daug kuklesni be buvusio mūsų katedros kolegos dr. Remio Gaškos pagalbos. Jo dėka užmegzti glaudūs moksliniai ryšiai su JAV esančio Rensselaerio politechnikos instituto profesoriumi M. Shuru, Pietų Karolinos universiteto profesoriumi A. Khanu ir kitais nitridinių puslaidininkių tyrimo lyderiais pasaulyje. Pats dr. R. Gaška prieš kelerius metus su kolegomis įkūrė įmonę „Sensor Electronic Technology, Inc.“ ir dabar yra jos prezidentas ir vyriausiasis vykdomasis direktorius. „Sensor Electronic Technology, Inc.“ – kol kas vienintelė firma pasaulyje, pramoniniu būdu gaminanti tolimojo ultravioleto šviestukus. Pastarieji irgi gaminami iš nitridinių puslaidininkių. Šiemet dr. R. Gaška įsteigė premiją, kuri kasmet bus skiriama dviem Fizikos fakulteto absolventams, parengusiems geriausius baigiamuosius darbus.

Katedroje intensyviai tiriami ir kiti puslaidininkiai. Viena tokių tyrimų sričių – plačiatarpiai puslaidininkiai, iš kurių tikimasi pagaminti prietaisus didelės galios elektronikai, reikalingai elektrifikuotuose geležinkeliuose, atsinaujinančius energijos šaltinius naudojančiuose elektros tinkluose ir kt. Sėkmingai kuriami jutikliai darbui aukštų energijų eksperimentuose, atliekamuose tarptautiniame branduolinių tyrimų centre CERN. Pradedami tirti organiniai puslaidininkiai. Ieškoma naujų medžiagų Saulės elementams. Dideles viltis siejame su nauja technologine įranga, kuri jau įsigyjama ar numatyta įsigyti pagal Saulėtekio slėnio programą. Technologinė įranga leis mūsų mokslines idėjas įdiegti iki prietaisų prototipų lygio. Pramonininkai mus teisingai moko, kad mokslą reikia artinti prie gamybos, bet kol nepamato prototipo, apie jokį rimtą finansavimą nekalba. O mes, mokslininkai, vis šnekame apie savo darbų praktinę naudą, bet ji taip ir lieka kalbomis, kol neturime galimybės pagaminti prototipą. Tikimės, kad technologinė pakraipa ir bus naujas katedros artimiausių metų veiklos bruožas.

Puslaidininkių fizikos katedroje šiuo metu dirba daug labai kvalifikuotų specialistų. Didelė dalis jų derina darbą katedroje su tyrimais, atliekamais VU Taikomųjų mokslų institute, Fizinių ir technologijos mokslų centro Puslaidininkių fizikos institute. Net 11 šiuo metu dirbančių Puslaidininkių fizikos katedros profesorių yra Lietuvos mokslo premijos laureatai, trys iš jų – net dukart. Katedroje pastaruoju metu pradėjo dirbti daugiau jaunimo, laboratorijose vis daugiau aktyviai dirbančių studentų.