Viešojoje erdvėje pastaruoju metu įnirtingai diskutuojama apie neapykantos kalbos apibrėžimą ir galimybes bausti už jos vartojimą. Tačiau kaip apibrėžti, kada pasakyti žodžiai asmeniui turėtų užtraukti baudžiamąją atsakomybę, o kada naudojamasi viena iš demokratijos vertybių – žodžio laisve? Kaip sako Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto docentė Indrė Isokaitė-Valužė, čia susipina daug sudėtingų dalykų: neapykanta kaip daugialypis socialinis reiškinys, kaip psichologinis elementas ir, žinoma, kaip teisinė kategorija, o kur dar lingvistinės minties raiškos formos ar istorinių tiesų vertinimo subtilybės.
Ką galima laikyti neapykantos kalba?
„Kartais net abejoju, ar ta griežta riba tarp nuomonės raiškos laisvės ir neapykantos kalbos iš tiesų egzistuoja, gal labiau yra tiesiog visuomenės susitarimas dėl to, kur ji turėtų būti, siekiant, kad vieno asmens teisės įgyvendinimas netaptų kitų asmenų teisių ar kitų saugomų vertybių pažeidimu. Kalbame apie žodžio laisvės kainą: asmens patiriami dideli dvasiniai, emociniai išgyvenimai, galbūt nepataisomai sugriauta reputacija, o gal net sprendimas emigruoti. Ir net kai ta kaina, atrodytų, yra per didelė, nebūtinai baudžiamoji atsakomybė bus tas vienintelis taikytinas instrumentas, greta yra moralės, etikos, kultūros dalykai“, – sako docentė.
Pasak doc. I. Isokaitės-Valužės, neapykantos kalbos sąvokos tiesiogiai įtvirtintos įstatymuose ar kituose teisės aktuose nėra, jos iš esmės neapibrėžia ir konvencijos ar tarptautinės sutartys. Tai nėra įprasta nusikalstama veika, kuri būtų aiškiai apibrėžta baudžiamajame įstatyme, kaip kad vagystė. Remiantis LR baudžiamuoju kodeksu, tai iš esmės yra kurstymas prieš asmenų grupę dėl rasės, tautybės, kalbos, kilmės, seksualinės orientacijos ar kitu pagrindu.
„Tarptautiniu lygmeniu, sujungiant 2019 m. Jungtinių Tautų strategijoje ir veiksmų plane dėl neapykantos kalbos ir Europos Tarybos dar 1997 m. priimtoje rekomendacijoje dėl neapykantos kalbos pateiktus apibrėžimus, galima apibendrinti, kad neapykantos kalba yra minties raiškos forma kalboje, tekste ar elgesyje, kuri yra nukreipta prieš asmenį ar asmenų grupę iš esmės dėl to, kas jis / ji yra, kuria kurstoma, skatinama neapykanta, diskriminacija, paniekinimas dėl asmens (asmenų) religijos, etninės kilmės, tautybės, rasės, odos spalvos, lyties ar kitos tapatybės pagrindu“, – paaiškina docentė.
Pasak jos, Lietuvoje paminėtinos 2020 m. kovą priimtos LR generalinės prokuratūros metodinės rekomendacijos, apibrėžiančios, kad neapykantos kalba – tai „viešas skleidimas (žodžiu, raštu ar kita forma) informacijos (idėjų, nuomonių, žinomai neteisingų faktų), kuria tyčiojamasi, niekinama, skatinama neapykanta, kurstoma diskriminuoti, smurtauti, fiziškai susidoroti su žmonių grupe ar jai priklausančiu asmeniu dėl amžiaus, lyties, seksualinės orientacijos, neįgalumo, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimo ar pažiūrų“.
Teisėsaugos institucijų praktika
Pasak doc. I. Isokaitės-Valužės, apskritai vertinant pastarųjų 10 metų laikotarpį, LR informatikos ir ryšių departamento ir LR generalinės prokuratūros duomenimis, tokių veikų (BK 170 str.) skaičius (ikiteisminių tyrimų ir teismams perduotų bylų) Lietuvoje smarkiai sumažėjo. Vis dėlto tam tikrų statistikos problemų esama, nagrinėjamų veikų atspindėjimo joje ir jų paplitimo visuomenėje santykis daug subtilesnis ir sudėtingesnis, tarptautinių organizacijų išvadose taip pat įvardijamos statistikos problemos: trūksta aiškesnio neapykantos kalbų ir kitų neapykantos nusikaltimų atspindėjimo statistikoje ir detalesnių statistikos pjūvių, pranešus ne visos tokios veikos identifikuojamos, ne apie visas jas pranešama. „Džiūgauti, kad neapykantos kalbų visuomenėje nelikę, nėra pagrindo. Manau, kad neapykantos ir susipriešinimo visuomenėje yra nemažai, elektroninėje erdvėje žmonės jaučiasi mažiau atsakingi, o krizių situacijos tokio pobūdžio veikoms dažnai sukuria dar palankesnę aplinką“, – sako ji.
Teisininkė pasakoja, kad bylų dėl neapykantos kalbos Europos Žmogaus Teisių Teisme (EŽTT) yra daug ir teismas yra suformavęs pakankamai išsamią jurisprudenciją, tačiau tai nėra ta kategorija bylų, kur būtų galima padėti tašką: kinta visuomenės, žmonės, aplinka, bendravimo ir nuomonės sklaidos priemonės.
„Bylose EŽTT nagrinėjo pačias įvairiausias situacijas, nuo istorinių tiesų ieškojimo iki JAV dangoraižių griūtį Rugsėjo 11-ąją šaržavusios karikatūros, vertino politinių partijų veiklą ir žurnalistų atsakomybę. Įsitikinęs, kad saviraiškos laisvė sudaro vieną iš esminių demokratinės visuomenės pagrindų ir jos vystymosi bei kiekvieno asmens savęs realizavimo sąlygų, EŽTT ne kartą priminė, kad demokratinės, pliuralistinės visuomenės pagrindą sudaro tolerancija ir pagarba visų žmonių orumui, todėl gali kilti poreikis bausti arba net drausti visas saviraiškos formas, kurios skleidžia, skatina, kursto ar pateisina neapykantą; ir nors galima tam tikra vertinimo laisvės riba, turi būti vadovaujamasi EŽTT praktika“, – pasakoja doc. I. Isokaite-Valužė.
Tarp pagrindinių EŽTT tendencijų docentė sako pastebinti išsiplėtusį asmenų, kurie atsako už neapykantos kalbą arba privalo imtis tam tikrų priemonių, ratą, kaip kad žurnalistai laidose ar interneto portalai asmenų komentarų atžvilgiu. „Taip pat išsiplėtė ir viešos erdvės suvokimas, t. y. socialinis tinklas nebėra kliūtis pripažinti esant neapykantos kalbai, matyti ir tai, kaip kinta neapykantos pagrindai, t. y. kokie asmenys ar jų grupės dažniausiai tampa veikų aukomis (krikščionys, musulmonai, LGBT asmenys ir daug kitų), EŽTT tenka vertinti ir platesnį bei įvairesnį neapykantos išraiškos formų ir turinio kontekstą (pavyzdžiui, teroristinių išpuolių rėmimą)“, – sako doc. I. Isokaitė-Valužė.
Jei norite apie neapykantos kalbos identifikavimą sužinoti daugiau, kviečiame registruotis į nuotolinius VU Teisės fakulteto Mokymo centro mokymus, kurių metu doc. I. Isokaitė-Valužė daugiau papasakos apie neapykantos kalbos tarptautinį reglamentavimą, aptars užsienio šalių ir Lietuvos praktikos pavyzdžius. Atsakymo į klausimą, kur nuomonės, įsitikinimų ir pažiūrų reiškimo laisvė priartėja prie įstatymu draudžiamos veiklos ribų, bus daugiausia ieškoma vadovaujantis EŽTT praktika. Ja remiantis bus diskutuojama, kaip Lietuvos Respublikoje galėtų būti efektyviau įgyvendinami tarptautiniai reikalavimai nagrinėjamoje srityje.
Visus VU Teisės fakulteto Mokymo centro mokymus rasite čia.
Komentarų nėra. Būk pirmas!