Gerovės valstybės tema didesnio dėmesio mūsų šalyje sulaukė pernai, kai dabartinis Lietuvos Prezidentas Gitanas Nausėda pasidalijo savo įsivaizduojama Lietuvos kaip stiprios, teisingos, žalios ir inovatyvios gerovės valstybės vizija.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docento Egidijaus Barcevičiaus manymu, Lietuvoje iškėlus tokią gerovės valstybės idėją bandoma pabėgti nuo mūsų šalyje vyraujančio žemo lygmens viešųjų paslaugų ir į biudžetą surenkamų mokesčių balanso. Pasak jo, Lietuva kuria ir tobulina gerovės valstybę, tačiau diskusijose reikia atsakyti į klausimus, kaip ji bus finansuojama ir ar žmonės pasitikės jos institucijomis.

Socialiniai klausimai – naujas valstybės vaidmuo

Kiekvienas galime turėti savo gerovės valstybės įsivaizdavimą, nes gerovės sąvoka yra labai plati. „Mano supratimu, pirmiausia tai yra viešojo sektoriaus institucijų veikla ir lėšos, skiriamos ištikus nenumatytiems gyvenimo atvejams (netekus darbo, sumažėjus pajamoms, sutrikus sveikatai). Tačiau lygiai taip pat gerovės valstybė yra ir tai, ką valstybės institucijos daro siekdamos sukurti lygias galimybes visiems gyventojams įgyti išsilavinimą, tapti pilnaverčiais visuomenės nariais“, – teigia doc. E. Barcevičius.

Gerovės veiklai priskiriamos net ir kultūrinės paslaugos bei tie dalykai, kurie yra skirti rinkai ir ekonomikos veiklai reguliuoti (darbo, poilsio laiko, saugos darbe, nepilnamečių darbo reglamentavimas, mokesčių politikos klausimai).

Politologo teigimu, valstybės veikla gerovės srityje istoriškai yra labai neįprasta. Žvelgiant iš ilgos istorinės perspektyvos, valstybės ir jų vadovai tradiciškai pirmiausia užsiėmė karo, gynybos, saugumo, infrastruktūros, pamatiniais visuomenės struktūros palaikymo reikalais.

Socialiniai reikalai yra gana naujas valstybės vaidmuo, kurį ji aktyviau prisiėmė tik XIX a., tačiau šiandien švietimo, sveikatos, socialiniai klausimai jau yra tapę svarbia, jei ne esmine, valstybės funkcija.

Gerovės valstybės ištakos – Bismarcko Vokietija

Stereotipiškai įsivaizduojama, kad gerovės valstybės idėja priklauso  socialdemokratinėms politinėms jėgoms, tačiau gerovės valstybės ar jos institucijos paprastai kūrėsi kaip tam tikra reakcija į visuomenės ir ekonomikos kaitą. „Jei pažiūrėtume, kas buvo tie, kurie žengė pirmuosius žingsnius kuriant, pavyzdžiui, pirmąsias socialinio draudimo sistemas, darbo biržas ar pirmąsias viešąsias paslaugas, tai pamatytume, kad skirtingose valstybėse tai buvo skirtingos politinės jėgos: tiek liberalai, tiek konservatoriai, tiek ir socialdemokratai.“

Kai ieškome gerovės valstybės ištakų, labai dažnai kalba pasisuka apie Otto von Bismarcko Vokietiją. „Vokietijos kancleris Bismarckas buvo tas žmogus, kuris uždraudė socialistų judėjimus, literatūrą, bet, nepaisant to, būtent jam esant valdžioje ir jam prižiūrint buvo žengti pirmieji žingsniai šalyje kuriant sveikatos draudimą, draudimą nuo nelaimingų atsitikimų ir net pensinį draudimą“, – pasakoja politologas.

Anot jo, Bismarcką pradėti rūpintis gerovės paslaugų kūrimu Vokietijoje paskatino aktyvūs žmonių, darbininkų judėjimai, reikalaujantys tam tikrų teisių, tam tikros socialinės apsaugos. Tačiau gerovės paslaugų užuomazgų motyvų buvo ir daugiau – Bismarckui buvo labai svarbu kurti integruotą valstybę. Jo įsivaizdavimu, valstybės prisidėjimas prie jos gyventojų ir piliečių socialinės apsaugos padeda užtikrinti jų lojalumą valstybei.

Kuris gerovės valstybės modelis geriausias?

Pašnekovas pasakoja, kad gerovės institucijos skirtingose valstybėse gali labai skirtis. Ir tie skirtumai priklauso nuo to, kaip priimami su socialiniais klausimais susiję sprendimai: ar pirmiausia padedama tiems, kuriems labiausiai reikia, ar padedama daugiau mažiau visiems, ar užtikrinamas socialinis saugumas vidurinės klasės lygmeniu. Be to, šios institucijas gali būti skirtingai finansuojamos ir siūlyti skirtingus paslaugų modelius.

Atsižvelgiant į minėtas skirtingas socialinių institucijų veiklos konfigūracijas ir socialinės apsaugos lygį, mokslinėje literatūroje ir populiariojoje diskusijoje kalbama apie skirtingus gerovės valstybės modelius, pavyzdžiui, bismarkinio – korporatyvinio modelio savybių daugiausia yra Vokietijoje, Austrijoje; liberalaus modelio bruožų daugiausia turi Jungtinė Karalystė, Jungtinės Amerikos Valstijos ir pan.

„Lietuvoje valstybė sveikatos srityje vaidina pagrindinį vaidmenį. Tai reiškia, kad mes sumokame draudimo įmokas, bet jei prireikia sveikatos paslaugos, dažniausiai kreipiamės į valstybines poliklinikas ir ligonines. Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur sveikatos sistemoje daug svarbesnis yra rinkos vaidmuo, valstybė užtikrina sveikatos paslaugas tik tiems, kurie patys negali už jas susimokėti arba yra vyresni nei 65 metų. Visi kiti gyventojai sveikatos paslaugas perka rinkoje, dažnai prisideda darbdaviai“, – pasakoja doc. E. Barcevičius.

Paklaustas, kuri valstybė šiuo metu efektyviausiai įgyvendina gerovės valstybės principus, pašnekovas tikina, kad atsakymas priklauso nuo vertybinio požiūrio. Tiems, kurie įsivaizduoja gerovės valstybę padedančią griežtai tik tiems, kuriems labiausiai reikia, geriausi pavyzdžiai bus vienos valstybės, o padedančią visiems vienodai – kitos.

„Aš asmeniškai labiau pasitikiu aktyviu valstybės vaidmeniu socialinėje srityje ir manau, kad ji turi visiems padėti tapti ir išsilaikyti viduriniąja klase. Tokios valstybės man atrodo sėkmingesnės, todėl mano žvilgsnis krypsta į Skandinavijos šalis“, – sako politologas.

Nauji mokesčiai – tik laiko klausimas

Pašnekovo teigimu, Lietuvos ir kitos visuomenės, išsivadavusios iš sovietinio lauko, yra įpratusios mąstyti tokiomis kategorijomis kaip „nemokamas mokslas“, „nemokamas švietimas“, „nemokama sveikatos apsauga“ ir tikėtis aukšto lygio „nemokamų“ gerovės paslaugų, per daug negalvodamos, kas už jas sumoka.

Visada lengviau deklaruoti gerovės valstybės idėjas nei nustatyti, kas bus tie papildomi pajamų šaltiniai, iš kurių bus finansuojamos šios idėjos. „Todėl ir dabartinė valdžia bando švelniai pasakyti, kad jeigu mes norime kokybiškų, aukšto lygio gerovės paslaugų, vidurinės klasės gerovės valstybės, tai mums reikia rasti būdą, kaip susirinkti pajamas tokiai gerovės valstybei finansuoti. Tai reikštų lengvatų naikinimą, naujus ekologinius, turto mokesčius. Ir prie to mes anksčiau ar vėliau turėsime prieiti. Tačiau kol kas nei Prezidentas, nei Vyriausybė šio klausimo taip aštriai dar nenori formuluoti.“

Gerovės valstybei iššūkių kelia net klimato kaita

Politologo manymu, kol kas panašu, kad mes Lietuvoje norime judėti gero lygio vidurinės klasės gerovės valstybės link. Mes norime aukšto lygio valstybės teikiamų paslaugų ir pagalbos, kas matoma ir skandinaviškame, ir kontinentiniame modelyje, tik klausimas, kaip šią gražią idėją pasiekti, nes vienas pagrindinių stabdžių gerovės valstybei sukurti Lietuvoje yra mūsų visuomenės nenoras mokėti daugiau už gerovės paslaugas.

„Finansavimo klausimų kelia senstanti visuomenė, o gerovės valstybės idėjos ir paslaugų palaikymu turėtų užsiimti dirbantys žmonės, mokantys mokesčius ir taip finansuojantys viešąsias paslaugas, pensijas ir kt. Jei dirbančiųjų mažėja, o tų, kam būtinos gerovės paslaugos, daugėja, tai turime problemą“, – tikina doc. E. Barcevičius.

Gerovės valstybei iššūkių kelia ir tokios problemos kaip klimato kaita. Pašnekovo teigimu, jeigu mes jų nespręsime, galime atsidurti tokioje situacijoje, kai kyla gamtos kataklizmai, kurių prevencijai taip pat reikalingas finansavimas, ir neaišku, iš kokios srities jį paimti.

„Fundamentalus klausimas yra ir apie pasitikėjimą gerovės valstybe, jos institucijomis. Visuomenės niekada nenorės finansuoti gerovės paslaugas teikiančių institucijų, jei nepasitikės jų veikla ar netikės jų teikiama nauda visuomenei. Kilus tokiems klausimams kaip „kodėl aš turėčiau savo uždirbtus pinigus mesti į bendrą katilą“, „kodėl turėčiau mokėti už kitus“, kurių randasi susiskaldžius visuomenei, pradeda nykti impulsas kurti visuotinį saugumo tinklą valstybėje“, – įsitikinęs politologas.