Vilniaus universitetas kartu su bendraautoriais parengė 65 animacinius filmukus, pasakojančius nuotaikingas istorijas iš Vilniaus miesto gyvenimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikotarpiu. „Vilniaus istorijos“ – tai animaciniai pasakojimai, kviečiantys žiūrovus susipažinti su pagrindiniais miestą kūrusiais herojais, ryškiausiomis asmenybėmis, meilės istorijomis ir inovacijomis. Šįkart apie meilę, kuri ne visuomet buvo romantiška, „Delfi rytas“ laidoje pasakojo Vilniaus universiteto istorikė dr. Neringa Dambrauskaitė ir animacijų balsas, aktorius Leonardas Pobedonoscevas.

Pasak istorikės, LDK laikais ir sėkmingų, ir nelabai meilės istorijų buvo daugybė, vis dėlto tuo metu santuoka iš meilės buvo labiau išimtis nei taisyklė, todėl ir meilės išraiška buvo kitokia, nei įsivaizduojame šiandien. „Ne visi įsimylėję galėjo laisvai mylėti. Santuoka buvo sudaroma grindžiantis politiniais ar turtiniais interesais, sutuoktinį rinko tėvai ar broliai, tuokiantis jų leidimai buvo privalomi. Vis dėlto net politiniais interesais sudaroma santuoka kartais būdavo ir laiminga.“

Tokia, anot, dr. N. Dambrauskaitės, buvo Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės ir Jono III Vazos istorija. Kotrynai Jogailaitei, valdančiosios dinastijos atstovei, jaunikio buvo ieškoma ilgai, todėl ištekėjo ji 36-erių – tais laikais vėlyvo amžiaus, nes merginos tekėdavo ir sulaukusios vos 15 metų. Tačiau šios ilgai lauktos vedybos buvo neeilinės.

„Pretendentų į Kotrynos ranką buvo ne vienas – Prūsijos kunigaikštis, Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas IV, vis dėlto vedybų siekta dėl politinių sumetimų – tuo metu vyko Livonijos karas. Nors į Lietuvą buvo atsiųsti specialūs Maskvos pasiuntiniai, Žygimantas Augustas šių derybų atsisakė ir Kotryna už Maskvos kunigaikščio netekėjo“, – pasakojo dr. N. Dambrauskaitė.

Nors santuoka dėl tam tikrų sumetimų buvo įprasta praktika, tokius sprendimus priimti nebuvo lengva – istorikė pasakojo, kad iš Maskvos atvykę pasiuntiniai pastebėjo ne tik Kotrynos Jogailaitės grožį, bet ir užverktas akis, nes mergina baiminosi dėl to, kad gali būti ištekinta už žiaurumu pagarsėjusio Maskvos kunigaikščio.

„Su Žygimantu Augustu dėl tų pačių politinių sumetimų derėjosi ir Suomijos kunigaikštis Jonas III Vaza, tačiau vėliau, įvykiams pasisukus kita linkme, vedybos buvo nebenaudingos, o Jonas siekė Kotrynos rankos ir toliau. Šias vedybas uždraudė net Jono brolis, Švedijos karalius Erikas XIV, bet, norėdamas daugiau politinio savarankiškumo, Jonas III Vaza vis tiek vedė Kotryną Jogailaitę.

Įdomu tai, kad to meto amžininko aprašymuose minima, jog Žygimantas Augustas atsiklausė Kotrynos Jogailaitės sutikimo tekėti. Jai sutikus, 1562 m. spalio 4 d. Vilniaus katedroje įvyko karališkos vestuvės, vėliau valdovų rūmuose surengta didžiulė puota su šokiais, turnyrais, žaidynėmis ir kitomis pramogomis, dėl kurių šventė truko visą savaitę“, – laidoje kalbėjo dr. N. Dambrauskaitė.

Tačiau tai nebuvo graži ir laiminga šios meilės istorijos pabaiga. Po vestuvių sutuoktiniai išsiruošė į varginančią, kone du mėnesius trukusią kelionę į Suomiją. Istorikės teigimu, ten juos pasitikęs Erikas XIV sutuoktinius suėmė ir uždarė į Gripsholmo pilies kalėjimą, kuriame Kotryna ir Jonas praleido net ketverius metus.

„Kalėjime gimė jų dukra Izabelė, kuri, deja, išgyveno vos kelerius metus, ir Zigmantas Vaza, būsimasis Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius. Vėliau, sutuoktinius išlaisvinus, Jonas III Vaza tapo Švedijos karaliumi, o Kotryna – karaliene. Kad ir kaip būtų keista, ši santuoka laikoma gana laiminga, manoma, kad nelaisvė suartino sutuoktinius ir jų ištikimybe paremta ryšį – Jonas III Vaza vėliau popiežiaus pasiuntiniui sakė, kad Kotrynai buvo ištikimas visus santuokos metus“, – pasakojo dr. N. Dambrauskaitė.

Visus „Vilniaus istorijų“ filmukus įgarsinęs aktorius Leonardas Pobedonoscevas šią istoriją prisimena kaip išskirtinės meilės pavyzdį: „Ši istorija vadinasi Karališkosios vestuvės arba Nemo Nisi Mors, lotyniškai tai reiškia – tik mirtis mus išskirs. Remiantis istoriniais faktais, šiuos žodžius Jonas ir Kotryna buvo išsigraviravę ant savo vestuvinių žiedų. Tad laimingų ir patvarių santuokų žmonės troško ir anksčiau.“

Aktoriaus teigimu, „Vilniaus istorijų“ projektas jam paliko didelį įspūdį, o įsimintinų istorijų yra tikrai ne viena: „Beveik metus su didžiule komanda ir Vilniaus universitetu kūrėme „Vilniaus istorijas“, tad šis projektas man įprasmino praėjusius metus. Istorijų prisimenu tiek daug, kad negalėčiau išsirinkti vienos mėgstamiausios, bet, kalbant apie meilę, viena buvo tikrai išskirtinė – tai istorija apie Samuelį Štrunką, labai aršų ir temperamentingą Vilniaus kariuomenės kapitoną.“

Aktorius sako, kad ši istorija atspindi ir visais laikais daugiakultūriškumu pasižymėjusio Vilniaus, į kurį nuolat keliaudavo pirkliai ir pasiturintys svečiai iš užsienio, paveikslą. Būtent apie svečius iš Karaliaučiaus, kurie aplankę Trakus sustojo vietinėje karčemoje, pasakojama ir šioje istorijoje – užsieniečiams užkalbinus vietinę merginą Oną, kuri buvo Samuelio Štrunko sužadėtinė, nuožmusis kapitonas vos nesukėlė riaušių.

„Jis visus vokiečius išguldė ant žemės ir grasino mirtimi. Štrunkas taip išgąsdino Oną, kad ji nusimetė sužadėtuvių žiedą ir jų vestuvės taip ir neįvyko. Įdomu tai, kad tuo metu, maždaug XVIII a., buvo išleistas specialus įstatymas, draudžiantis užsieniečiams išsivežti Lietuvos moteris į užsienį, o tėvai, jei dukra išvyktų, turėjo teisę net jų išsižadėti. Kartais net keista, kad tokių istorijų, kurios ir rimtos, ir linksmos, siužeto linijos apie buitį ir ne tik LDK laikais yra labai artimos ir šiandienai, neretai primena mūsiškes problemas“, – sako aktorius.

Animuotus „Vilniaus istorijų“ pasakojimus rasite Delfi.lt kanale, projekto internetinėje svetainėje ldkistorija.lt, kurioje animacijas papildys istorikų parengti iliustruoti pasakojimai, ir Vilniaus universiteto Youtube kanale. Naujais pasakojimais apie Vilnių bus džiuginama visą ateinantį mėnesį.

„Vilniaus istorijos“ yra sudedamoji projekto „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vartai“ (www.ldkistorija.lt) dalis. Projektas finansuojamas iš Europos regioninės plėtros fondo. Projektą vykdo Vilniaus universitetas.