Kovo 10 d. Lyčių studijų centro seminare „Giedros Radvilavičiūtės eseistika: vis dar be romano“ Rima Bertašavičiūtė nagrinėjo Giedros Radvilavičiūtės kūrybą. Ji pristatė tris Giedros Radvilavičiūtės esė rinkinius: vieną išleistą su bendraautoriais Siužetą siūlau nušauti (2002) ir du asmeninius – Suplanuotos akimirkos (2004) ir Šiąnakt aš miegosiu prie sienos (2010).
Kuo įdomi G. Radvilavičiūtės kūryba? Seminaro pranešėja atsako, kad, visų pirma, rašytoja savo tekstuose nuolat žaidybiškai laužo ir plečia žanro ribas. Tačiau sykiu, vis kitaip jas artikuliuodama, G. Radvilavičiūtė kuria esė žanro taisykles – metadiskursą, egzistuojantį ne kritinėje–teorinėje, o grožinės kūrybos sferoje. O į jos brėžiamą esė lauką telpa kone visa lietuviškosios eseistikos praktika – nuo keturių Siužetą siūlau nušauti vyrų iki naujausių žanro bandymų.
Autoriaus susiliejimas su tekstu ir pasakojimas iš asmeninės perspektyvos artimas lyčių studijų skatinamam kūrybiniam rašymui, kuris lengviau galimas literatūriniuose tekstuose, tačiau sunkiai skinasi kelią į akademinį rašymą. Jo pagrindas yra asmeniškumas, t. y. skatinamas autoriaus pozicijos matomumas tekste, taip pat vertinamas teksto grakštumas, lengvumas, literatūrinių, meno, publicistikos elementų taikymas – pvz., netradicinis turinio išdėstymas ar argumentų formulavimas.
Pranešėja R. Bertašavičiūtė, pristatydama G. Radvilavičiūtės kūrybą, žavisi rašytojos tekstais ir ieško to žavesio priežasties – tai ir autoriniam stiliui būdinga ironija, ir įvairūs tekstiniai žaidimai, ir kryptinga visų rinkinių strategija.
Visuose trijuose minėtuose esė rinkiniuose pranešėja išskyrė tris juose nuolat ardomas priešpriešas:
- Siužetas – meninė raiška.
- Savas žodis – svetimas žodis.
- Tikrovė – fikcija.
Esė rinkinyje „Siužetą siūlau nušauti“ rašytoja svarsto, kas tekste svarbiau, ar įdomus siužetas, ar teksto raiška. Vis dėl to teksto „grožis“ nusveria. Teigiama, kad „meninė raiška yra tai, kas siužetus – kasdienes paprastas „gyvenimiškas“ istorijas – padaro literatūra“. Nors siužetas būtinas romanui, bet dar sunkiau, pasak rašytojos, jo atsisakyti, t. y. „palaidoti“ siužetą po menine raiška. Arba kitaip – ne tik papasakoti istoriją, bet padaryti tai pagal geros literatūros taisykles.
Priešprieša „savas žodis – svetimas žodis“ ryškėja, kai tekstuose gausiai cituojami kiti tekstai. Esė rinkinyje Siužetą siūlau nušauti rašytoja, pasakodama apie išvykimą iš Lietuvos ir grįžimą, į tekstą įpina kitų išeivių rašytojų citatas (Alfonso Nykos-Niliūno, Vladimiro Nabokovo).
Priešprieša tarp tikrovės ir fikcijos G. Radvilavičiūtės esė griaunama ne mažiau įdomiai. Nuolat trinama riba tarp realybės ir fikcijos, arba tarp teksto ir gyvenimo, visus tekstus verčia matyti kaip nepabaigiamus literatūrinius žaidimus, kiek įmanoma tolstančius nuo tokių kategorijų kaip patirties užrašymas, (auto)biografiškumas.
Baigdama nagrinėti pirmąjį („kolektyvinį“) G. Radvilavičiūtės esė rinkinį Siužetą siūlau nušauti pranešėja išskiria rašytojos siūlomas esė taisykles:
1) siužetas yra tik pradinė pasakojamojo teksto medžiaga – ją reikia įforminti menine raiška;
2) svetimi tekstai ir kultūros ženklai reikšmingi tik persakyti ir išversti sava (tekstui) kalba;
3) pats tekstas – žaidimas, nuolatinis šokinėjimas tarp tikrovės ir fikcijos, tarp savęs kaip kūrėjo ir teksto kaip kūrinio, šias plotmes supinant neatskiriamai.
Antrajame G. Radvilavičiūtės esė rinkinyje, Suplanuotos akimirkos, įsteigiamas (ar įteisinamas) patirtinis rašymas, paremtas emocine patirtimi. Pasak pranešėjos, pati rašytoja savo rašymo stilių įvardija kaip „moterišką“. Čia esė imituoja feministinės kritikos skiriamus „moteriškuosius“ žanrus – dienoraštį, laiškus; o tai, pranešėjos teigimu, turėtų pabrėžti marginalią esė žanro vietą viso literatūros lauko atžvilgiu. Tačiau ir šiame rinkinyje rašytoja kuria savitą žaidimą. Nagrinėjant esė turinį į akis krinta ironija, sukurianti atitolinimo efektą – pasakotojos nuo teksto, savo teksto nuo svetimo. O sulig šia skirtimi – ir teksto nuo patirties. Taip pat „rašytoja“ (ar dar vienas tekstinis jos aš) vietomis aiškiai save atskiria nuo pasakotojos – pasakotoja tėra fikcija, sukurtas personažas. Tad patirtinis rašymas užklausiamas tiek tekstų turiniu, tiek forma.
Trečiajame esė rinkinyje, Šiąnakt aš miegosiu prie sienos, taip pat ryškios priešpriešos „siužetas-meninė raiška“, „savas-svetimas žodis“, „tikrovė–fikcija“. Čia siužetai „išardomi tarsi senas megztinis“, naudojami teksto pakartojimai kaip meninė teksto forma. Vis dar naudojama daug intertekstinių citatų, tačiau šiame rinkinyje nebėra aiškių ribų, kur baigiasi citatos ir prasideda savas tekstas, o pati citatų mozaika įgyja sąrašo pobūdį. O kartojami teksto fragmentai sukuria, pasak pranešėjos, begalinius fikcinius pasaulius, kurie, pasitelkiant smulkias detales, jungiami į vientisą siužetą.
Seminaro pabaigoje pranešėja atskleidžia G. Radvilavičiūtės kūrybos santykį su romano žanru. Pasak R. Bertašavičiūtės, pirmajame esė rinkinyje rašytoja įvardija romano bruožus. Antrajame rinkinyje kritikuojami užsakomi romanai kaip „privalomi parašyti tekstai“, o pats romanas nuolat „nušaunamas“ (paskutinėje esė, „Nepakeliama viešumo lengvybė“, apie esė rinkinį kalbama „pasislėpus“ po romano pavadinimu). Tuo tarpu trečiąjį esė rinkinį galima laikyti žaidimu su romano žanru jau ir formos lygmenyje: pranešėja atranda įvykdytus romanui ironiškai keliamus reikalavimus (puslapių skaičiaus, „gyvenimiškų“ temų), svarbiausias jų – iš vienodos pasakojimo intonacijos ir besikartojančių detalių galima pastebėti vientiso siužeto kūrimą. Pranešėja teigia, kad rašytoja, taip sąmoningai eksperimentuodama, „flirtuoja“ su romano žanru. Ir nors paskutinis esė rinkinys artimiausias romano žanrui, jis taip ir lieka tituluotas esė rinkiniu, o pirmasis penkių autorių esė rinkinys (Siužetą siūlau nušauti) įvardijamas romanu.
G. Radvilavičiūtės kūryba intriguoja, kokia bus ketvirtoji knyga, – tačiau prognozuoti pranešėja nedrįso. Paskutinio esė rinkinio tekste, pavadintame „Nekrologas“, rašytoja pasakotoją „palaidoja“ – pasakotoja miršta. Ar pasakotoja atgims, ar rašytoja parašys tekstą be pasakotojos? Belieka laukti G. Radvilavičiūtės sprendimo.
Komentarų nėra. Būk pirmas!