Mokslinės Konferencijos yra labai moksliniai Renginiai, kuriuose labai daug labai mokslingų mokslininkų susirenka vienoje Mokslo Įstaigoje. Tada kai kurie iš mokslininkų skaito savo mokslinius pranešimus labai moksliningais balsais, o kiti mokslininkai stebi juos labai mokslingais veidais. Tiesa, labai daug mokslingų mokslininkų yra labai užsiėmę moksline Veikla, todėl būna kitoje Mokslo Įstaigos vietoje, o savo mokslingais veidais į mokslingus skaitovus žiūri tik keletas juos užjaučiančių mokslininkų: dalis tų mokslininkų labai jaudinasi, nes patys tuoj turės pranešti savo mokslinius pranešimus; dalis nuobodžiauja, nes Skaitovo mokslinė Paradigma tokia pat kaip jų ir jie jau žino mokslines Išvadas; dalis piktinasi, nes galvoja, kad naudojama mokslinė Paradigma visai nėra mokslinė.

Pripažinkime – labai nesveika mokslininkams mokslinė aplinka, kupina įtampos, jaudulio, konkurencijos ir, tiesiai šviesiai sakant, akademinės tuštumos, kurią bando užpildyti vienas kitas sustingęs Mokslininko kūnas. Nenuostabu, kad mokslininkams beskaitant gali tapti labai liūdna, todėl, siekiant išvengti jų labai nemoksliško liūdesio, mokslininkų trūkumą savo jaunais ir žingeidžiais kūnais užpildo ne tokie mokslingi studentai, kurie yra savęs dar nerealizavę mokslininkai. Jieji kol kas nelabai mokslingai klapsi savo akytėmis, krutina ausytėmis, judina lūpytėmis, kraipo galvytėmis, brūžina tušinukais ir sukuria jaukesnę bei neabejotinai mokslingesnę Įstaigos atmosferą. Gražu. Net labai gražu. Aišku, mokslingumo jauniesiems kolegoms dar trūksta, trūksta. Bet, žiūrėk, vienas jau ir mokslingiau kažką užsirašo, antras – labai protingai galvą pakraipo, trečias – nusišypso kur išgirdęs labai mokslingą pokštą. Gražu. Net labai gražu.

O svarbiausia – skaitovui smagiau: kažkas klauso, gal net kažkam įdomu ir galgi, o šventieji Alma Matter koridoriai, kažkas kažką atsimins. Štai, kad ir ta Jauna Mokslininkė visa įsidrąsinusi atsistoja ir taip gražiai, ir tokiu mokslingu balsu:

– Pššššššššššššššššššššššššššš… – įkvėptelį – pššššššššššššššššššš… – visi net nuščiūva – pšššššššššššš…. – vai vai vai, negaliu atsiklausyti, – pššššššššššš… – eina oras minutę, antrą, trečia, ketvirtą, penktą – pšššššššššššššššš… – šeštą, sepntintą, aštuntą – pššššššššššššššššš… – ir taip mokslingai, taip protingai, taip teisingai teisingai, kad negaliu neaikčioti – ai ai ai… Jokio žodelyčio „prieš“ negali tarti. Ir „už“ negali tarti, nes viskas labai, labai gerai pranešta. Taip gerai, kad tik stebiesi kaip gerai ir nežinai, ar geriau begali būti.

Bet kas gi čia!? Ar tik negirdžiu savo Mokslo pripildytose ausyse moteriškus kikenimus. Bet ne, ne iš pranešėjos Mokslui pasišventusios pusės, kuri atkakliai tęsia savo – pššššššššššššššš… – sklinda tatai. Dedukciškai nustatau, kad už manęs tie balsai yra ir nesibodėju indukciškai to verifikuoti empiriniais Faktais: atsigręžiu, o ten, tikrai, dvi mergaičiukės, ką ten mergaičiukės, mergiščios:

– Ple ple ple ple – plepa viena savęs nerealizavusi mokslininkė.

– Ple ple ple ple – atliepia kita potenciali mokslininkė. Ir abi labai labai nemokslingai apie drabužius, apie vaikinus… Ir toks metafizinis siaubas mane pagavo, toks nerimas. „Ir kaip joms negėda” – galvoju – “gi toks pranešimas. Gi kaip tu Mokslininku tapsi jo neišgirdęs? Gi kas iš tavęs bus, tu, savęs nerealizavusi mokslininke? Gi kaip grūdas tu numestas į gerą dirvą, pasirodo, esi ne rugys, ne kvietys, net ne aviža kokia, o rugiagėlė. Ką čia rugiagėlė. Piktžolė, dilgėlė, usnis paskutinės. Kad tave kur tu, nemokslininke. Kaip tave šios mokslingos Įstaigos grindys nešioja, kaip orą drįsti įkvėpti…” – galvoju. Ir, kol galvoju, persigąstu – sugundė mane Nemokslas, mintis nuo Tiesos nukreipė, užpildė savo kasdienybės nuodais, gal jau baigėsi Paskaita, gal Išvadų neišgirdau. Įsiklausau “pšššššššššš-ple ple ple-pššššššššššš-ple ple-pšššššššššš-ple…..” – nedarni kakofonija skamba.

– Ša, – sakau aš mergiščioms, – ša, gerbkite nešantįjį, – sakau. Bet tyliai. Kad tik merginos girdėtų. Kad niekas kitas negirdėtų. O ji, Skaitovė, lyg atsidėkodama – pšššššššššš… – nutilo mergiščios – pššššššššššššš… – eina garsas – pšššššššššš… – virpa oras malonindamas mano ausų būgneliukus – pšššššššššššššš… – vis garsiau ir garsiau – pššššššššššššš…– vis drąsiau ir drąsiau – pšššššššššš…

„Ai ai ai – galvoju – ir kaip taikliai, ir kaip išradingia, ir kaip tiksliai, ir kaip aš pats taip nesugalvojau? Ai-ai-ai-ai…” Ir įsivaizduoju, kaip Skaitovė palinkusi prie savo Darbo stalelio, lemputėlę užsidegusi kad skaito, kad skaito tuos mokslingiausius iš mokslingiausių. Tyliai skaito: “ps – ps – ps – ps”. Kaip Mokslo pelytė kokia: “ps – ps – ps – ps”. Sugraužia sumuštinuką mažą su rokiškio sūriu, trupinėlius surenka į saujelę, į burnelę įsiberia ir toliau “ps – ps – ps – ps”. Užsirašo kažką ir jau tada visa mokslinių žinių kupina, Išminties prisipildžiusi atsistoja ir “pššššššššššš… “ pučia Išmintį visiems, kas turi ausis ir klauso.

– Pššššššššššššššššššššššššššššššššš… – tęsia tvirtai ji ir, kitą akimirką, netikėtai – Ačiū už dėmesį.

Pasibaigė. Pranešė…. Iškart tokia tuštuma sielą užplūdo, toks liūdesys nenusakomas. Juk nieko nesupratau. Juk taip išmintingai viską nešė, kad pranešė net nepastebėjus kas prie ko. Ai, ai, ai… Nurimo visi. Kontempliuoja. Apmąsto ką išgirdę. Bet ne, ne ilgam ši tyla. Klap klap klap – ploja aplinkui – šlept šlept šlept – aš irgi ploju abiem savo rankom katučius – klap šlept klap. Deja, neilgai, neilgai viskas vyksta. Nutyla viskas. Ir ką čia pridėsi, kai viskas taip mokslingai buvo pasakyta. Tik Moderatorius savo gudriomis akutėmis mirkt-mirkt; akinukais žybt-žybt „Gal Klausimų yra Pranešėjai?“ Ir kyla tyliai, išdidžiai ranka, visą kūną paskui save tempdama. Ir jau matau, kad čia ne šiaip ranka, o Profesoriaus Ranka, ne šiaip kūnas, o Profesoriaus Kūnas ir tuoj ne šiaip balsas skambės, o Profesoriaus Balsas. Ir tyla ši ne prieš aušrą naują, o prieš audrą. O Profesorius savo tvirtai drebančiu Balsu:

– Norėčiau užduoti Klausimą: bur bur bur bur bur bur bur…. – ir taip buria, taip buria, labai gražiai buria, taip gražiai buria, kad užburia, ir negaliu, kaip užburia – bur bur bur… – jisai savo – bur bur bur bur… – gudriai prisimerkę – bur bur bur… – gale padėjo klaustuką ir aš supratau, kad tai buvo labai gudrus ir užburiantis Klausimas. Ir koks tikslus, ir toks mokslingas, tikrai toks pat mokslingas kaip ir Pranešimas, o gal net mokslingesnis, nes Profesoriaus. Ir ką gi mūsų nešėja į tai atsakys, kaip reaguos, kokius žodelius sugalvos? O ji nepasimeta visai: nurausta taip gražiai gražiai, gundančiai ir taip atvirai, tiesiai:

– Ačiū už klausimą. Pššššššššššššššš…. – net nustembu. Jau lyg į Profesoriaus Klausimą net pats ponas Dievas nebūtų atsakęs, o ji tik – pššššššššššššššš… – savo aksominiu balseliu – pšššššššššššššš….

Ir jau baigė, jau atsakė rodos. Bet čia Profesorius dar mokslingiau, dar tvirčiau drėbteli:

– Bur bur bur… – ir gale ne tik klaustuką, bet iš šauktuką padėjo.

Vaje, čia gi prieš mano akis, mano ausyse visa mokslinė Diskusija. Vaje. Ir kaip čia reaguoti. Ir ką čia daryti. Ir kurią pusę palaikyti. Vaje. Vaje vaje. Sumišęs aš, sumišęs. Bet kas gi čia?

– Pšššššššššš… – pradeda Skaitovė – pššššššššššš… – nuaidi Įstaigoje – pšššššššššššššš… – griežtai kartoja vienintelę Tiesą – pšššššššššššš… – įnirtingai skėričioja Mokslininkė – pššššššššššššš… – išpučia ji savo rudas akis – pšššššššššššššš – tvirtai sugniaužti jos liauni piršteliai – pšššššššššššššš…. – vokiai sunkiai uždengia jos skvarbų mokslingą žvilgsnį – pšššššššššššššš… – rodos dar labiau suglemba jos ir taip smulkus kūnelis – pššššššššššššš… – net neįkvėpdama tęsia ji – pššššššššššš… – ne, negali būti, tai ne žodžiai, tai jos siela išeina – pššššššššššššš… – jau vos vos ją bematau už tribūnos – pšššššššššššš…. – ir, jei siela eina, ji turėtų turėti oro pavidalą, nes sekančia akmirką Skaitovė susmunka ant žemės išleisdama paskutinį pratįsą – pššššššš.