„Sveriges Riksbank“ premija ekonomikos mokslo srityje Alfredo Nobelio atminimui, populiariai vadinama tiesiog Nobelio premija ekonomikos srityje, šiemet paskirta amerikiečių ekonomistams Paului R. Milgromui ir Robertui B. Wilsonui iš Stanfordo universiteto (JAV) „už aukcionų teorijos patobulinimus ir naujų aukcionų formatų išradimus“. Įdomu ir išskirtina tai, kad tie patys mokslininkai nusipelnė tiek plėtodami teoriją, tiek pritaikydami ją praktikoje.

Aukcionai ir aukcionų teorija

Aukcionai egzistuoja jau nuo senovės Romos laikų, o šiuolaikiniame pasaulyje jie pasitelkiami dažniau, nei gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Be turbūt geriausiai įsivaizduojamų meno kūrinių aukcionų, jie taip pat dažnai naudojami tokiose srityse kaip didmeninė elektros rinka, taršos emisijų leidimų ar radijo ryšio dažnių paskirstymas, valstybių vyriausybių obligacijų pardavimai ir pan.

Aukcionų teorija nagrinėja, kaip aukcionų rezultatai priklauso nuo jų taisyklių (formato), juose parduodamų prekių ar paslaugų tipo ir aukcionų dalyvių turimos informacijos. Visa tai nagrinėjant svarbus vaidmuo tenka aukciono dalyvių strateginio elgesio analizei.

Aukcionų teoriją sukūrė taip pat Nobelio premijos laureatas Williamas Vickrey, premiją gavęs 1996 m. Jis nagrinėjo vadinamuosius „asmeninės vertės“ (angl. private value) aukcionus. Juose aukciono dalyviai aukcione parduodamoms prekėms ar paslaugoms teikia tik asmeninę vertę, kuri priklauso tik nuo konkretaus dalyvio vertinimo ir visiškai nepriklauso nuo to, ką apie parduodamą objektą mano ar žino kiti dalyviai.

Tačiau labai dažnai aukcionuose parduodamos prekės ar paslaugos pasižymi savybėmis, kurios yra svarbios visiems aukciono dalyviams, t. y. turi vadinamąją „bendrąją vertę“ (angl. common value). Pavyzdžiui, jei aukcione perkama teisė eksploatuoti tam tikrą gamtos išteklių šaltinį, gamtos išteklių kiekis ir kokybė jame bus vienodai svarbūs visiems potencialiems pirkėjams. Dažnai ši bendroji vertė nėra tiksliai žinoma iš anksto ir kiekvienas aukciono dalyvis apie ją gali turėti skirtingą kiekį informacijos.

Būtent R. B. Wilsonas pirmasis pradėjo modeliuoti bendrosios vertės aukcionus. Jis parodė, kad racionalūs aukciono dalyviai tokiu atveju siūlys kainą, kuri bus mažesnė nei jų paskaičiuota objekto vertė. To priežastis – fenomenas, žinomas kaip „laimėtojo prakeiksmas“ (angl. winner‘s curse): aukcioną laimi didžiausią kainą pasiūlęs dalyvis, tačiau kai objekto vertė nėra tiksliai žinoma iš anksto, gali būti, jog jis laimėjo todėl, kad turėjo mažiau informacijos nei kiti dalyviai ir pervertino perkamą objektą, taigi sumokėjo daugiau, nei jis iš tiesų vertas. Todėl, norėdami išvengti „laimėtojo prakeiksmo“, racionalūs dalyviai siūlys mažesnes kainas.

P. R. Milgromas dar labiau patobulino W. Vickrey ir R. B. Wilsono pradėtą darbą – jis pradėjo modeliuoti aukcionus, kuriuose parduodami objektai turi tiek asmeninę, tiek bendrąją vertę – tai dažniausiai pasitaikanti, bet kartu ir analitiškai sudėtingiausia situacija. Viena pagrindinių P. R. Milgromo išvadų yra ta, kad pardavėjai, norėdami parduoti už kuo didesnę kainą, prieš prasidedant aukcionui turi suteikti aukciono dalyviams kaip įmanoma daugiau informacijos apie parduodamo objekto vertę.

Nauji aukcionų formatai praktikoje

P. R. Milgromas ir R. B. Wilsonas daug prisidėjo ir prie aukcionų taikymo praktikoje. Jie išrado naujus aukcionų formatus, pritaikytus situacijoms, kuriose įprasti aukcionų formatai nėra tinkami.

Vienas garsiausių jų indėlių – naujas aukciono formatas, pavadintas „vienalaikiu daugelio raundų aukcionu“ (angl. Simultaneous Multiple Round Auction), leidžiantis vienu metu aukcione pardavinėti daug susijusių objektų. Šis formatas padeda organizuoti radijo ryšio dažnio aukcionus mobiliojo ryšio telefonų operatoriams. Pirmą kartą praktikoje jis buvo pritaikytas 1994 m. JAV, kur sulaukė didelės sėkmės, o paskui buvo perimtas ir daugelio kitų šalių.

Nuo teorijos prie praktikos

Pabaigoje norėčiau paminėti Nobelio premijos komiteto nario Tommy Anderssono išsakytą mintį. Paklaustas, kas jį labiausiai žavi kalbant apie šių metų premiją, jis išskyrė ryšį tarp teorijos ir praktikos premijos laureatų darbuose. P. R. Milgromas ir R. B. Wilsonas pradėjo nuo teorinių darbų, kurie tuo metu neturėjo tiesioginio pritaikymo praktikoje, ir tik po kelių dešimtmečių šie darbai atvėrė galimybes svarbiems praktiniams atradimams. Iš tiesų neretai kyla klausimas, ypač studentams, kurie pradeda mokytis ekonomikos teoriją, kodėl ši teorija yra reikalinga, jei jos negalima iškart pritaikyti konkretiems praktiniams klausimams spręsti. Manau, kad šių metų Nobelio premija yra nuostabus pavyzdys, rodantis ekonomikos teorijos svarbą ir tai, kad gilinimosi į ją vaisiai nebūtinai turi būti matomi iškart.