Mieli kolegos,

Šiandien baigiame išskirtinį semestrą naujausių laikų universiteto istorijoje. Netikėtai užklupusi pandemija privertė ne tik visiškai pakeisti studijų ir viso akademinio gyvenimo tvarką bei įpročius, bet ir suteikė progą apmąstyti mūsų veiklos principus ir prasmę.

Noriu nuoširdžiai padėkoti kiekvienam bendruomenės nariui už susitelkimą, iniciatyvas ir kantrų darbą. Per labai trumpą laikotarpį teko išmėginti daug naujų dalykų, nuo nuotolinių paskaitų ir konsultavimo iki nuotolinių baigiamųjų darbų bei disertacijų gynimų. Įsisavinti naujus mokymo būdus teko atskirtiems nuo informacinių resursų ir laboratorijų, paraleliai rūpinantis namie liekančia šeima ar sprendžiant kitas buities problemas. Bet net ir šiomis sąlygomis nemaža dalis bendruomenės rado jėgų ir laiko jungtis į savanoriškas veiklas, padedant valstybei ir visuomenei dorotis su neganda. Gyvybės mokslų centre per rekordiškai trumpą laiką mokslinę laboratoriją pavyko pertvarkyti ir akredituoti kaip tinkamą testavimui ir atlikti per 8 tūkst. mėginių tyrimų. Matematikai pateikė viruso plitimo trumpalaikį ir ilgalaikį prognostinį modeliavimą, suteikdami Vyriausybei instrumentą, leidusį geriau suvaldyti situaciją. Įvairių sričių universiteto mokslininkai savo dalyko požiūriu analizavo ir komentavo skirtingus pandemijos aspektus. Jau nekalbant apie mūsų medikus ir rezidentus, kurie kasdien demonstravo atsidavimo savo profesinei etikai pavyzdžius. Krizė atskleidė mokslo intelektinį potencialą. Aktyvus mokslininkų įsitraukimas, jų įžvalgos, pradėti tyrimai ir siūloma metodika padėjo suvaldyti viruso plitimą ir nuraminti visuomenę. Rektoriaus padėkomis pagerbsime tuos universiteto darbuotojus, kurie buvo labiausiai matomi šiuo laikotarpiu ir prisiėmė ypatingą atsakomybę. Tačiau ne mažiau svarbūs savanoriai tyrėjai, rezidentai, studentai, dalis jų irgi šiandien yra su mumis, kurie taip pat buvo priešakinėse kovos su pandemija linijose.

Dėkoju administracijos darbuotojams, nuo paslaugų sektoriaus darbuotojų iki organizavusių šiemet tokią išskirtinę diplomų įteikimo šventę. Galiausiai atskira padėka studijų prodekanams, kurie nuolat dirbdami su studentais ir dėstytojais buvo pagrindiniai sudėtingo perėjimo prie nuotolinio mokymo koordinatoriai, rodė iniciatyvą ir užtikrino sėkmingą studijų proceso vykdymą.

Esu įsitikinęs, kad iš šios krizės išeisime sustiprėję. Nesame paramos prašytojai ir iš valstybės norime atitinkamo požiūrio bei atsako. Laukiame tvaraus mokslo ir studijų finansavimo. Sprendimų, kurie leistų projektuoti universitetų raidą ilgalaikėje perspektyvoje. Įvairių sričių lyderiai pripažįsta, kad turime stiprinti viešąjį sektorių, pritraukti į jį specialistus, efektyvinti jo veiklą, aktyviau pritraukti investicijas, sukurti joms patrauklią aplinką. Visa tai stovi ant universitetinio išsilavinimo ir ilgalaikės strategijos pagrindo.

Lygia greta per šiuos kelis mėnesius universitete teko spręsti ir kitus dalykus. Naujus metus pasitiksime padidėję regioniniu padaliniu Šiauliuose. Universitetas šitaip prisiima atsakomybę ir įsitraukia į neišvengiamą Lietuvos aukštojo mokslo konsolidaciją, siekdamas šiam procesui įpūsti ekspertinio žinojimo, kokybės ir profesionalumo. Neseniai priimti sprendimai leidžia tikėtis, kad po kelerių metų Saulėtekyje ir Santariškėse iškils nauji mokslo centrai ir fakultetai. Telkiame lėšas mokslinei infrastruktūrai, bibliotekai, kiemeliams, auditorijoms ir bendrabučiams atnaujinti.

Šie keisti metai aktualizavo studijų klausimą. Nepaisant milžiniškų dėstytojų ir studentų pastangų prisitaikyti, turime kelti klausimą, ar tikrai tai, ką išgyvename šį semestrą, yra „tikras akademinis semestras“. Buvome, o turbūt ir tebesame milžiniško eksperimento dalyviai. Kažkuria prasme karantinas net tapo savotiška dingstimi pabėgti iš sudėtingos tikrovės į atokią virtualybę, kuri tarsi padeda išvengti painios socialinių ryšių ir įsipareigojimų diplomatijos, būdingos normaliai kasdienai. Tačiau šalintis normalybės ilgai nepavyks.

Tai proga dar kartą paklausti, kas vis dėlto yra universitetas. Universitetas nėra ir negali būti mąstymo fabrikas ar darbo rinkos dalyvių gamykla, institucija, kuri kažko nedavė, neužtikrino ar nepasirūpino. Universitetas yra, kaip tai buvo nuo jo istorijos pradžios, dėstytojų ir studentų (dabar ir sudėtingą procesą aptarnaujančių profesionalių administratorių) bendruomenė, kurie vieni kitus palaiko, dalijasi, supranta ir papildo.

Visi reagavome į naują ir neapibrėžtą situaciją ekspromtu, gal kiek inertiškai, bet jausdami atsakomybę, pasitikėdami tradicija ir mėgindami žvelgti į priekį. Norime rudenį grįžti į įprastą akademinę realybę (žinoma, įvertindami ir analizuodami kintančią situaciją ir galimybes), nes bet kokie kiti tikslai būtų atsitraukimas nuo universiteto idėjos. Universitetas neturi visų atsakymų, bet tai geriausia vieta suburti tuos visuomenės atstovus, kuriems rūpi ieškoti atsakymų į iššūkius.

Tikėkime, kad prie teigiamų krizės pamokų galėsime priskirti ir tai, kad ji išgrynino vertybes, kurios buvo gal ne primirštos, bet veikiau užgožtos rutininių procedūrų ir nusistovėjusio kasdienio gyvenimo ritmo, kaip antai lyderystė ir atsakomybė, sprendimų greitis ir kokybė, galiausiai tiesiog pasitikėjimas ir draugystė. Visa tai, kas universitetą paverčia ne patalpa, net ne vien institucija, o intelektualia bendruomene.

Deklaravę grįžimo prie normalybės būtinybę, turėtume pripažinti ir tai, kad krizė apnuogino ir tam tikras sistemines tos normalybės problemas. Visų pirma tai, kad mokymas ir mokymasis universitetuose buvo atsidūręs mokslo šešėlyje. Tik žengę į virtualią mokymo erdvę galėjome geriau suprasti, kad mokymo ir mokymosi svarba yra ne retorinė, o tiesiog pamatinė, pagrindžianti universiteto prasmę. Turėtume aiškiau deklaruoti tikslą – grįžti prie universiteto šaknų – mokslo ir studijų dermės.

Naujai rektoriaus komandai pirmus tris mėnesius teko dirbti įvairiais režimais. Mums taip pat teko adaptuotis prie pakitusios realybės. Nuo pat pradžių mėginame vadovautis kertiniais programiniais principais – bendruomenės integracija ir universiteto atsakomybe visuomenei ir valstybei. Savo kadenciją pradėjome susitikimais akademiniuose ir neakademiniuose padaliniuose. Šie virtualūs vizitai mums ne tik davė daug žinių ir geresnį supratimą apie bendras ir atskiras įvairių padalinių problemas, tikslus ir iššūkius, bet, o tai turbūt dar svarbiau, suteikė tvirtumo ir pasitikėjimo, kad kartu galime nuveikti labai daug. Turime panaikinti dirbtines ribas, skirtis ar barjerus, neleidžiančius visų pirma susitarti tarpusavyje. Turime būti atviri ir ištikimi tiek savo padalinių, tiek viso universiteto tapatybei.

Todėl dabar kviečiu pratęsti pradėtą diskusiją rengiant naują Vilniaus universiteto strategiją ir įtraukiant į šį vyksmą kuo didesnę mūsų bendruomenės dalį. Jau rudens pradžioje po pirminių parengiamųjų darbų tikimės turėti dokumentus, kuriuos galėsime toliau svarstyti, tikslinti, kritikuoti platesniais formatais, kad daugiau mažiau sutarę galėtumėm stiprinti mūsų universitetą.

Norime kurti atvirą universitetą tiek savo bendruomenės nariams, tiek visuomenei. Ilgus metus rakinamų senamiesčio ansamblio kiemelių atvėrimas yra veikiau simbolinis žingsnis, liudijantis mūsų pasirengimą atsiverti visuomenei ir intelektinei lyderystei. Toliau turi būti mūsų indėlis pripildant viešąją erdvę solidžiu ir patikimu žinojimu. Mūsų socialinė atsakomybė ir aktyvus veikimas viešojoje erdvėje, kurioje dažnai stokojama pagarbios ir logiškos argumentacijos.

Kas mūsų laukia rudenį? Bandymas su nauja patirtimi bei įgūdžiais grįžti prie tyrimų, kokybiško mokymo ir mokymosi proceso. Bendruomenės subūrimas ir kasmetinis sutelkimas. Bet kartu – bandymas įtvirtinti augimui ir įtakai pasiruošusio universiteto vaidmenį kuriant valstybę ir visuomenę.

Dar kartą dėkoju visiems susidorojusiems su iššūkiais ir sėkmingai užbaigusiems semestrą, kurio nepamiršime. Linkiu stiprybės ir naujų jėgų tiems, kam iššūkiai kartais pasirodė per daug sudėtingi. Stabtelėkime ir apmąstykime naujas patirtis, padėkime vieni kitiems mūsų solidarumu grįstoje bendruomenėje. Visiems linkiu gerų atostogų ir iki susitikimo ankstyvą rudenį. Su magistrantais susitiksime rugsėjo 1-ąją, su bakalaurantais šiemet kiek vėliau – rugsėjo 14-ąją. Tą dieną simboliškai pradėdami naujus mokslo metus didinga eisena Gedimino prospektu, deklaruosime ir bandysime kasdien įrodyti, kad universitete gimsta aukšto lygio mokslas, studijos ir turininga lyderystė.