VU Gamtos mokslų fakulteto Biochemijos ir biofizikos katedros profesorės Editos Sužiedėlienės profesinis kelias klostėsi labai sėkmingai. Prieš 25 metus VU Chemijos fakultete baigusi biochemiją liko dirbti universitete, eksternu apgynė biologijos mokslų daktaro disertaciją. 2010 m. Rektoriaus mokslo premijos laureatė šiandien tvirtina, kad studijas ji rinkosi sąmoningai ir iki šiol savo pasirinkimu nenusivylė. Nesigaili profesorė ir po stažuotės Vašingtono universitete (1991–1993 m.) nepasilikusi Amerikoje – norėjo dirbti ir gyventi Lietuvoje.

Šiandien biochemija yra tarp patraukliausių specialybių, į ją stoja tik labai aukštus įvertinimus gavę abiturientai. O kuo Jus beveik prieš 30 metų sudomino biochemija?

Mokykloje man labiausiai patiko chemija, biologija. Kas yra biochemija, paskutinėse klasėse man irgi buvo žinoma. Turėjau dar vieną alternatyvą – mediciną. Bet nusvėrė biochemija – jau tais laikais buvo garsi jaunųjų biochemikų mokykla, buvo pirmieji biochemikai, baigę studijas, jie daugiausia įsidarbindavo medicinos įstaigose, biochemijos laboratorijose, žinojau, koks tai darbas ir nekritau kaip musė į barščius. Tai buvo mano sąmoningas pasirinkimas, ir, kad ir kaip keista, dėl jo niekada nesigailėjau. Per 25 metus būta ir nusivylimų, bet specialybe nenusivyliau ir man dėl to labai smagu.

O kas motyvuoja šiandien abiturientus rinktis biochemiją?

Šiandien į biochemiją ateina labai daug motyvuotų ir darbščių žmonių. Mokiniai gana anksti išbando save šioje srityje, jau devintoje–dešimtoje klasėje pradeda domėtis, ateina pas mus į fakultetą, į laboratorijas, atlieka mokslinius tyrimus. Baigę mokyklą jie jau iš esmės žino, koks tai darbas. Pastaraisiais metais chemijos ir medicinos Nobelio premijos nuolat skiriamos mokslininkams, dirbantiems biochemijos ir molekulinės biologijos srityse. Moksleiviams tai daro įspūdį.

Papasakokite, kokioje srityje dirbate, koks Jūsų mokslinių tyrinėjimų objektas.

Pastaruosius kelerius metus tyrinėjame ne tik mokslui, bet ir visuomenei aktualią temą – patogeniškų bakterijų atsparumo antibiotikams molekulinius mechanizmus. Antibiotikų pasiūla ir jų įvairovė yra labai didelė, jie gausiai ir dažnai neracionaliai naudojami bakterijų sukeltoms infekcijoms gydyti klinikoje, žemės ūkyje, kitose srityse. Tai lėmė, kad pasaulyje pastaraisiais dešimtmečiais išplito atsparios bakterijos, puikiai prisitaikiusios gyventi antibiotikų apsupties sąlygomis. Bakterijų gebėjimas prisitaikyti prie aplinkos yra fenomenalus – pradėjus naudoti naują antibiotiką klinikoje, – o jį sukurti ir patvirtinti gydymui neretai prireikia 10 metų, – jau po poros  metų nustatomos jam atsparios bakterijos. Ši evoliucija vyksta gana greitai dėl bakterijų genomo ypatumų. Bakterijos greitai įgyja genų ir jų kombinacijų, lemiančių atsparumą tam tikrų klasių antibiotikams, dažniausiai plačiai ir gausiai vartojamiems. Štai klinikinės kilmės bakterijose nustatome rinkinius genų, lemiančių atsparumą kelių skirtingų klasių antibiotikams, pvz., aptikome atsparių bakterijų, turinčių vienoje genomo vietoje sutelktus atsparumo 8 skirtingiems antibiotikams genus. Tarp jų – naujausiems ir plataus vartojimo spektro antibiotikams, kurie slopina įvairias patogeniškų bakterijų rūšis. Akivaizdu, kad tokių atsparių mikroorganizmų sukeltoms infekcijoms gydyti lieka labai mažai galimybių. Ryškėja grėsminga tendencija, kad sunkiai gydomas infekcijas sukelia antibiotikams atsparios bakterijos, anksčiau laikytos nepatogeniškomis, plačiai paplitusios gamtoje. Tokie atsparūs antibiotikams mikroorganizmai neretai plinta gydymo įstaigose, jie ypač pavojingi tam tikrų grupių ligoniams – intensyvios terapijos skyrių pacientams, tiems, kurių imuninė sistema nusilpusi. Tai hospitalinių, ligoninėse įgytų, infekcijų problema, aktuali tiek pasaulio, tiek Lietuvos ligoninėse. Atsparios antibiotikams bakterijos plinta ir visuomenėje. Mes tiriame, kokie saviti genai ir genetiniai mechanizmai lemia bakterijų atsparumą antibiotikams, jo pernašą, evoliuciją, taip pat kuriame molekulinius būdus gretai nustatyti klinikoje paplitusių atsparių bakterijų klonus ir jų „genetinę tapatybę“. Tai padėtų kontroliuoti infekcijų protrūkius, jų sukėlėjų plitimą.

Jūsų kaip mokslininkės karjera klostėsi labai dėsningai, žingsnelis po žingsnelio. Ar visada norėjote būti mokslininke?

Kažkaip viskas išėjo savaime. Baigus biochemijos studijas Chemijos fakultete 1986 m. pasiūlė man pasilikti katedroje. Tada tai buvo oho koks pasiūlymas. Šiandien sunku prisišnekinti jaunus žmones… Lieka, aišku, vienas kitas tikras entuziastas.

Kuo skiriasi sąlygos dabar pasiliekant katedroje ir tuomet?

Tada iš tikrųjų mokslinis darbas viliojo. Tai buvo galimybė kažką savarankiškai daryti, nuveikti, užsiimti tuo, kas tau įdomu. Sąlygos, aišku, po mano baigimo ir dabartinės – nepalyginamos. Dabar laboratorijos niekuo nesiskiria nuo europinių, tai patvirtina ir jauni mokslininkai, padirbėję užsienyje ir sugrįžę į Lietuvą. Aišku, reikia kovoti dėl kiekvieno lito, dėl finansavimo – niekas tų sąlygų ant lėkštutės neatneša, bet taip yra visame pasaulyje.

Yra kita gyvenimo pusė, ne tik darbas. Tai – gyvenimo kokybė. Stipendijos nedidelės, doktorantai kartais dalyvauja projektuose ir taip gauna papildomą finansavimą, bet tai vis tiek nėra labai gerai. Ir jie, aišku, mato lygiaverčių pozicijų galimybes Europoje, pasaulyje – ten jos yra geresnės.

1991–1993 m. Jūs stažavotės Vašingtono universitete. Nepasilikote Amerikoje, grįžote į Lietuvą. Ar nesigailite?

Į Ameriką buvau išvykusi kartu su vyru (dr. Kęstučiu Sužiedėliu, VU Onkologijos instituto  Molekulinės biologijos laboratorijos vedėju). Mes nedvejodami nusprendėme grįžti į Lietuvą – norėjome ką nors nuveikti čia. Kartais užduodu sau klausimą: ar gerai padarėme, kad grįžome? Juk tikrai buvo sunkių momentų – bankų griūtys, netikrumas dėl ateities. Bet niekada nebuvo taip, kad visiškai gailėčiausi, jog mokslinės veiklos netęsiau ten, o grįžau į Lietuvą. Norėjau dirbti ir gyventi Lietuvoje. Universitete visada mane traukė ir laikė akademinė dvasia: galimybė savarankiškai priimti sprendimus, aišku, ir atsakomybė, galimybė užsiimti tuo, kas tau patinka, galimybė siūlyti idėjas. Universiteto akademiškumas čia atsiskleidžia savo tikruoju pavidalu. Tai labai vertinu.

Koks Lietuvos mokslininkės moters gyvenimas? Kaip pavyksta suderinti šeimą ir darbą?

Kartais šeima nukenčia, ypač kai supuola daug darbų, kai didelis studijų krūvis ar reikia rengti daug projektų. Dažnai nelieka normalių savaitgalių. Bet šeima supratinga, nes kitas šeimos narys tuo pačiu užsiima, – suprantame vienas kitą iš pusės žodžio. Stengiesi prarastą laiką paskui kompensuoti. Antri namai tas universitetas, ką čia bepasakysi, taip yra.

Jūs dar būdama studentė 1985 m. laimėjote pirmąją vietą studentų mokslinių darbų konkurse. Ta konkursinė veikla tęsiasi toliau. Štai Jūsų vadovaujama mokinė Raminta Juškaitė tapo 2010 m. Europos Sąjungos jaunųjų mokslininkų konkurso nacionalinio etapo laimėtoja, o Jūs pati dalyvaujate komisijose renkant geriausias jaunųjų mokslininkų disertacijas. Jūsų veikla rodo, kad nesate abejinga jaunosios mokslininkų kartos ugdymui.  Kuo ši veikla Jums patraukli?

Aš matau didelį jaunų žmonių užsidegimą ir norą domėtis jiems patinkančia sritimi. Šiandien jaunimas labai anksti, dar mokykloje, nori išbandyti save mokslininko vaidmenyje, nori eksperimentuoti. Ateina mokinukai degančiomis akimis, jie prašo leisti jiems pabandyti čia kažką nuveikti. Aišku, tam reikia laiko, jie daug ko nemoka, bet šiuolaikinis jaunimas labai imlus, ir jie neretai gauna rezultatą, kuris yra maža maža atliekamų tyrimų rezultatų dalelė, paskui mes įtraukiame tuos rezultatus į mokslines publikacijas. Ilgametė patirtis leidžia atskirti, kas šiuo mokslu domisi dėl mados, o kam tai svarbu, tik visiems leidžiame pajusti – be ambicijų ir darbo čia nieko nepadarysi. Nė vienu mokinuku dar nenusivyliau. Matau, kad gana anksti galiu padėti žmogui surasti savo kelią.

Yra tekę vertinti disertacijas. Jauni žmonės Lietuvoje nuveikė labai nemažus darbus. Lietuvoje yra keli puikūs institutai, kuriuose sukurta pasaulinio lygio infrastruktūra, dirba puikūs vadovai ir jauni žmonės padaro atradimo lygio darbus, o tai tikrai šaunu. Tik vienas rūpestis: kaip juos čia išlaikyti? Aš manau, kad nereikėtų laukti valstybinių sprendimų, universitetas pats galėtų sukurti mechanizmus, kaip skatinti jaunus žmones dirbti ir pasilikti čia. Kalbu apie universiteto poziciją. Štai savo Biochemijos ir biofizikos katedroje matau, kaip kyla dirbančiųjų metų vidurkis. Tai nėra geras ženklas, ypač tokioje srityje kaip gyvybės mokslai. Pasigendu tokio universiteto žingsnio – parodymo, kad universitetas laukia jaunų ir energingų žmonių.

Kaip įsivaizduojate VU po 50 metų? Ką Jums reiškia Vilniaus universitetas?

Tai mano antri namai. Viliuosi, kad mes tarptautiniame kontekste būsime geriau matomi negu dabar, tikiu, kad dalis žmonių, kurie yra išvykę ir įgyja patirties ne Lietuvoje, sugrįš ir prisidės prie to.

Kadangi abu su vyru esate tos pačios srities mokslininkai, susiduriate tame pačiame darbe, ar turite kokių kitokių šeimos pomėgių, be mokslo? Koks jūsų laisvalaikis?

Vyras mėgsta ekstremalų sportą, o laisvalaikį, kurio lieka labai nedaug, leidžiame kartu su šeima. Mūsų pomėgis yra kelionės, kurios griauna stereotipus. Mėgstame keliauti savarankiškai automobiliais su draugais į neprognozuojamas šalis. Paskutinė mūsų aplankyta šalis buvo Albanija. Esame aplankę visas buvusios Jugoslavijos valstybėles, išvažinėję Rumuniją, svajojame nuvykti į Jordaniją. Šiemet užteko laiko ir poilsiui Lietuvos paplūdimyje. Aš pati dar labai mėgstu istorinius filmus – juose mane labiausiai domina kūrėjų gebėjimas šiuolaikinėmis technologijomis perteikti vaizduojamą istorinį laikotarpį: architektūrą, kostiumus, interjerą, to laiko gyvenimo būdą. Mėgstu skaityti ir istorinę literatūrą. O daugiau niekam laiko nėra.

Kokias viltis puoselėjate dėl dabar besikuriančių mokslo ir verslo slėnių? Ar mūsų mokslininkų gyvenimas jiems atsiradus įgaus kitokią kokybinę reikšmę?

Daug vilčių dedame į mokslo, studijų ir verslo slėnius, su jais siejame ženklų mokslo sustiprėjimą universitete. Tikiuosi, didelį postūmį mokslui duos mokslo institutų integracija į VU. Su biochemija susijusios sritys Lietuvoje yra gana išsklaidytos, universitetai dirba sau, institutai – sau, o kur dar Vilnius, Kaunas, Klaipėda…. Daugiau yra ryšių tarp individualių mokslininkų. Buvimas integruotoje struktūroje suteiks naują kokybę, o tai ypač svarbu jauniems žmonėms – jie turi jausti ta mokslinę aplinką, žinoti, kad priklauso rimtai mokslinei struktūrai, kur gali keistis idėjomis ne tik su savo srities, bet ir su tarpdisciplininių sričių kolegomis. Tai suteikia postūmį naujiems projektams ir idėjoms. Aš labai laukiu to laiko, kai mūsų pajėgos bus sukauptos mokslo slėniuose ir mes galėsime dirbti. Dabar turime idėjų ir tikrai pasistengę galime jas įgyvendinti.

Ar Lietuvoje biochemikams yra ką veikti? Ar yra veiklos sričių, kur jie reikalingi?

Taip, tikrai yra ką veikti. Mes atlikome tyrimą, koks ne tik biochemikų, bet ir gretutinių specialybių absolventų įsidarbinimo procentas. Rezultatai buvo labai malonūs – kai kurių specialybių absolventų įsidarbinimas yra šimtaprocentinis. Jie reikalingi. Jaunimas žino, kad gyvybės mokslai – perspektyvu ir tai susiję ne tik su šių mokslų laimėjimais pasaulyje, bet ir su labai tvirtomis biotechnologijos pramonės pozicijomis Lietuvoje. Štai keletas biotechnologijos įmonių Lietuvoje yra pasaulinio lygio, kai kurios iš jų pritraukė stambų užsienio kapitalą. Universitetui reikia neužmigti ir visada galvoti, kaip specialistų rengimo lygį išlaikyti tokį, kad atitiktų tarptautinio verslo lūkesčius. Verslas įsižiūri į žmones, į tai, kokia darbo jėga ateis pas juos – jeigu nusivils žmonėmis, tai šiandien yra galimybė perkelti savo verslą kitur. Smagu, kad tokių specialistų poreikis Lietuvoje yra.

Ar mūsų mokslininkų, tyrėjų balsas turi svorį tarptautiniame kontekste, ar jis girdimas? Ko trūksta mūsų mokslininkams, kad jie būtų labiau matomi ar girdimi? Kaip Lietuvos biochemikai atrodo tarptautiniame biochemikų kontekste?

Tarptautiniame kontekste labai gerai atrodo. Aukščiausius citavimo rodiklius tarptautiniuose mokslo leidiniuose Lietuvoje turi biochemikai. Ypač kai kuriuose institutuose, atskirose laboratorijose kai kurie biochemikų darbai yra pasaulinio lygio.

Dėl matomumo. Šiandien mokslininkai parodo save publikuodami tyrimų rezultatus arba patentuodami išradimus tarptautiniu lygiu. Tai pasiekiama mokslinio tyrimo kokybe, verte, išradimo svarba. Kaip pasiekti tą kokybę? Šiandien praėjo tie laikai, kai vienas žmogus padarydavo atradimą. Gyvybės mokslai – kolektyviniai, reikalaujantys didelių investicijų. Reikia modernios infrastruktūros, labai gerai parengtų specialistų, tyrimų aktualia tema, ir tai duos rezultatą. Mes nesame atskirti, žinome, ką veikia pasaulis, kas yra perspektyvu ir aktualu. O galimybes susikurti infrastruktūrą šiandien mes turime. Reikia pirmiausia tam suburti žmones ir juos motyvuoti atlikti tyrimus čia.

Kokia dabartinė Jūsų srities studentų karta?

Dabartinius dvidešimtmečius trisdešimtmečius nuo vyresniųjų kartų skiria ne tik gimimo metai, bet ir vertybių sistema. Jie šaunuoliai, motyvuoti, žinantys, ko siekia. Tai kita karta, negu buvome mes, net sociologų įvardyta kaip „Y karta“. Aš pati pastebiu: mes autoritetus priimdavome a priori ir besalygiškai, o dabartinei kartai tai nieko nereiškia. Studentų pagarbą, dėmesį turi išsikovoti savo kompetencija, profesionalumu, gebėjimu bendrauti, jiems vardai, užrašai ant durų įspūdžio nedaro. Jiems reikia parodyti, ką sugebi. Jie tave vertina pagal profesines, žmogiškąsias savybes. Jie turi savo vertybių sistemą, su jais bendrauti yra įdomu. Jų pasitikėjimą įgyji išsikovojęs jų pripažinimą. Tu taip pat jais gali pasitikėti, atsiranda tarpusavio ryšys. Kartais girdėti, kad kai kur vis dar bandoma skaityti paskaitas iš pasenusių konspektų. Mūsų studentams tai nesuvokiama, jie tai priimtų kaip nepagarbą jiems. Tai tokia ta naujoji karta: turi būti kiekvieną dieną pasirengęs kovoti už jų dėmesį, už grįžtamąjį ryšį.