Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro (VU GMC) mokslininkai kartu su VU ligoninės Santaros klinikų medikais atliko COVID-19 serologinių testų patikimumo tyrimą. VU GMC profesorė Aurelija Žvirblienė pasakoja, kaip vyko šis svarbus tyrimas, kokie iššūkiai jo metu kilo mokslininkams ir ką parodė serologinių testų tyrimo rezultatai.

Kada ir kam kilo idėja atlikti tokį tyrimą?

Apie serologinių tyrimų svarbą kalbama nuo pandemijos pradžios. Apie tai buvo ne kartą diskutuojama ir LR Vyriausybės sudarytoje medikų darbo grupėje. Visų specialistų nuomonė buvo vieninga, kad reikia tinkamai pasirengti tokiems tyrimams. Balandžio pabaigoje VU GMC mokslininkai gavo pavedimą iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos atlikti skirtingų gamintojų greitųjų ir kiekybinių serologinių testų palyginimą.

Ar toks pavedimas buvo netikėtas?

Ši iniciatyva mums pasirodė visiškai pagrįsta ir savalaikė. Naujojo koronaviruso pandemija, nors Lietuvoje ir slopstanti, niekur nedingo ir, ko gero, artimiausiu metu nedings. Poreikis nustatyti antikūnus prieš SARS-CoV-2 dar labiau padidės plačiau atsivėrus sienoms, švelninant socialinės distancijos priemones, gresiant pakartotinėms infekcijos bangoms. Todėl pirmiausia turi būti pasirengta greitam ir patikimam testavimui.

Ar turėjote serologinių tyrimų patirties?

Daug metų atliekame tokius tyrimus – patys kuriame rekombinantinius virusų antigenus ir juos naudojame serologiniams tyrimams. Esame sukūrę kelias dešimtis įvairių virusų antigenų, taip pat jiems specifiškų antikūnų. Serologiniai tyrimai pagrįsti tuo, kad iš kraujo mėginio galima nustatyti, ar žmogus turi antikūnų prieš tam tikrą virusą. Tam galima naudoti arba nukenksmintą virusą, arba atskirus viruso antigenus. Taigi turint rekombinantinius virusų antigenus nebereikia naudoti virusų, o tai yra daug paprasčiau. Esame sukūrę serologinius metodus įvairiems virusams nustatyti – hantavirusams, hepatito E virusui, kai kuriems kitiems retesniems zoonotiniams virusams. Dar prieš keliolika metų kartu su užsienio partneriais kūrėme serologinius metodus tymų ir kiaulytės infekcijų diagnostikai, jų pagrindu buvo pagaminti diagnostiniai rinkiniai, kurie iki šiol plačiai naudojami Didžiojoje Britanijoje. Taigi turėjome didelę patirtį kurti ir validuoti serologinius testus, gerai supratome šio darbo specifiką.

Pažvelkime į darbų eigą. Kokie buvo pirmieji žingsniai, vėliau atvedę į didelės apimties tyrimą?

Gavę šį pavedimą, iš karto subūrėme mokslininkų komandą, kuri savanoriškai, be jokio atlygio sutiko atlikti pavestą užduotį. Supratome, kad galime panaudoti savo patirtį, kad esame reikalingi čia ir dabar. Sudarėme tyrimo planą, parengėme detalų protokolą. Tačiau norint pradėti tokį tyrimą vien gerų norų neužtenka, reikia įvairių leidimų, todėl pirmiausia pasirūpinome bioetikos dokumentais. Džiugu, kad ne tik mes, mokslininkai, bet ir oficialios institucijos suprato, kad laikas – labai svarbus veiksnys esant pandemijai, todėl dokumentų svarstymas buvo labai konstruktyvus, greitai gavome bioetikos leidimą. Pavyko įveikti ir kitus barjerus – pavyzdžiui, sertifikuoti diagnostiniai rinkiniai, kuriuos turėjome naudoti tyrimams, „neužstrigo“ pasienyje ir iš užsienio pasiekė mus per porą savaičių, nors pasaulyje tokių rinkinių poreikis šiuo metu yra milžiniškas ir juos gauti nėra taip paprasta. Tačiau diagnostinių rinkinių tiekėjai, į kuriuos kreipėmės, situaciją įvertino labai geranoriškai ir stengėsi mums visokeriopai padėti.

Tačiau net ir turint reikiamus reagentus bei leidimus dar reikia mėginių tyrimams. Kaip pavyko juos surinkti?

Be VUL Santaros klinikų medikų pagalbos šio tyrimo nebūtume galėję atlikti. Santaros medikai leido pasitelkti jų turimą kraujo mėginių biobanką. Tyrimui buvo panaudota šiame biobanke saugotų 160 neigiamų mėginių ir 60 teigiamų mėginių. Labai svarbu tai, kad neigiami mėginiai buvo surinkti iki COVID-19 pandemijos pasaulyje pradžios, t. y. iki 2019 m. vasaros. Tai leido mums būti garantuotiems, kad kraujo mėginiuose tikrai negali būti antikūnų prieš SARS-CoV-2. Tokie mėginiai yra būtini, kad nustatytume, ar testas „nemeluoja“, t. y. ar nenustato antikūnų ten, kur jų nėra. Teigiami mėginiai buvo iš pacientų, kuriems SARS-CoV-2 infekcija patvirtinta molekuliniais metodais (PGR).

Kiek laiko užtruko pats tyrimas, be paruošiamųjų darbų?

Kai tik gavome reagentus ir bioetikos leidimą, nedelsdami pradėjome tyrimą. Pradėjome pirmadienį, o sekmadienio vakare jau turėjome statistiškai įvertintus rezultatus ir juos pateikėme Akreditacijos tarnybai. Noriu nuoširdžiai padėkoti savo kolegoms, labai profesionaliai ir greitai atlikusiems darbą.

Kokius serologinius testus naudojote šiame tyrime?

Naudojome trijų skirtingų gamintojų keturių tipų serologinius testus, kuriais galima nustatyti IgM, IgG arba IgA antikūnus prieš virusą. Tarp jų buvo tiek kiekybiniai, tiek kokybiniai greitieji testai. Visi naudoti testai yra sertifikuoti. Nesertifikuotų, nežinia kieno pagamintų testų nenaudojome.

Ar bendras testų efektyvumas pasitvirtino?

Tyrimas patvirtino, kad serologiniai testai tinkami vėlyvai arba buvusiai infekcijai patvirtinti. Tirti testai parodė 75–90 proc. efektyvumą. Šis rodiklis leidžia juos įvertinti kaip patikimus. Tuos, kurie mano, kad tokių testų rezultatai gali būti šimtaprocentiniai, norėčiau nuvilti – nereikia tikėtis, kad serologinio testo rezultatai būtų tokie tikslūs ir kiekvieno persirgusio asmens kraujyje aptiktų antikūnus. Šiuo metu pasaulyje nėra jokio serologinio testo, kurio rezutatai 100 proc. atitiktų molekulinių tyrimų rezutatus.

Anksčiau vis pasigirsdavo raginimų naudoti greituosius testus vietoje molekulinių testų. Kokia Jūsų nuomonė?

Tai visiškai klaidingas požiūris. Nė viena autoritetinga organizacija nerekomenduoja jų naudoti vietoje molekulinių testų, kurie yra vieninteliai pripažinti kaip tinkami infekcijai patvirtinti. Molekuliniai testai nustato viruso RNR ir patvirtina, kad šiuo metu žmogus yra užsikrėtęs, o serologiniai testai nustato antikūnus, kurie ne iš karto susidaro. Mūsų tyrimas parodė, kad iš tų mėginių, kurie buvo surinkti ankstyvoje infekcijos stadijoje, tik 20–30 proc. turėjo antikūnų. Tai dar kartą patvirtino, kad ūmios infekcijos diagnostikai serologiniai testai netinka.

Viešojoje erdvėje pasigirsta komentarų, kad serologinių testų patikimumo tyrimai nereikalingi. Ką atsakytumėte?

Tokie komentarai rodo informacijos stoką. Žinant realią situaciją, tokių klausimų nekyla. Šiuo metu tiek Europoje, tiek visame pasaulyje yra parduodama daugybė serologinių testų, bet kol kas nėra nė vieno pripažinto greitojo testo, kuris būtų rekomenduojamas serologinei diagnostikai. Net patys greitųjų testų gamintojai rekomenduoja atlikti jų patikimumo įvertinimą prieš naudojant. Šie testai buvo sukurti per trumpą laiką, stengiantis kuo skubiau juos pateikti rinkai, tad nebuvo laiko tinkamai juos įvertinti, tiriant didelį mėginių skaičių. Todėl įvairios šalys atlieka tokius tyrimus – lygina skirtingų gamintojų testus. Būtų labai neatsakinga naudoti serologinius testus, pvz., populiacijos imuniteto tyrimams, neturint duomenų apie jų tikslumą. Kol kas tokių duomenų tiesiog nėra, kadangi nei Pasaulinė sveikatos organizacija, nei kitos tarptautinės organizacijos tokios oficialios informacijos nepateikia. Kitos šalys, net ir atlikusios testų kokybės tyrimus, nesidalija jų rezultatais ir dažnai slepia, kokių gamintojų testai buvo tiriami. Todėl toks tyrimas prieš planuojant atlikti Lietuvoje serologinius tyrimus buvo būtinas.

Kaip bus galima panaudoti Jūsų atlikto tyrimo rezultatus?

Tai suteikė įrankį serologiniams tyrimams. Specialistai nuspręs, kaip tą įrankį geriausiai panaudoti, parengs rekomendacijas. Siūlymų yra įvairių. Galima tirti tikslines grupes, pavyzdžiui, medikus, kurie turėjo didelę riziką užsikrėsti ir galbūt persirgo besimptome infekcija. Daugelis šalių jau pradeda serologinius populiacijos tyrimus – jie leidžia įvertinti infekcijos mastą. Turint patikrintus testus, Lietuvoje tokius tyrimus irgi bus galima atlikti.