Lietuva, kaip ir kitos posovietinės šalys, XX a. patyrė du reikšmingus istorinius lūžius – sovietmečio „atėjimą“ ir vėliau šios sistemos griuvimą bei nepriklausomos valstybės atkūrimą.

Šiuos lūžius lydėjo esminiai politiniai, socialiniai ir kultūriniai pokyčiai. Neišvengiamai jie paveikė ir žmonių gyvenimą, jų vertybines nuostatas, elgsenos modelius ir pažiūras.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė Laima Žilinskienė sudėliojo sovietmečio kartų prisitaikymo scenarijus: kokias prisitaikymo strategijas jos rinkosi, kokį vaidmenį prisitaikant atliko šeima, planingo įstruktūrinimo politika, kokie kiti veiksniai lėmė šių kartų formavimąsi.

Sovietmečio kartos – nuo pirmos iki paskutinės

Sociologė doc. L. Žilinskienė kartu su kitais mokslininkais dalyvavo ne viename tyrime, kurių metu domėjosi lietuvių gyvenimo istorijomis ir surinko net 600 (auto)biografijų. Biografiniu metodu surinkta empirinė medžiaga leido išanalizuoti XX a. Lietuvos gyventojų elgsenos modelius, vertybes, kartų identitetą. Vyriausiam šių tyrimų dalyviui yra 97 (gimęs 1922 m.), o  jauniausiam 27 (gimęs 1992 m.) metai. Todėl tyrimas apima, galima sakyti, visą XX a. Lietuvos laikotarpį.

Apibrėždami pirmąją sovietmečio kartą tyrėjai išskyrė žmones, gimusius 1945–1960 m. Nuo 1945 m. mokyklos sistema veikė pagal sovietmečio programą. O ideologija pradeda stipriau veikti tada, kai ir mokymo programa jau turi ideologinį pagrindą. Be to, vaikų ir jaunimo organizacijos (spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai) jau institucionalizuotos ir įtrauktos į švietimo sistemą – jei jose nedalyvaujama, tai trukdo siekti tolimesnių tikslų, studijuoti ir planuoti savo karjerą. Taigi ši karta jau dalyvavo sovietinėje švietimo sistemoje.

Vidurinę sovietmečio tiriamųjų kartą mokslininkai apibrėžė kaip gimusius 1960–1970 m. Tai buvo jau postalinistinis laikotarpis, kai vyko sistemos atšilimas, viskas buvo labiau rutinizuota. O kaip paskutinė sovietmečio karta išskiriami gimusieji 1970–1980 m. Kai kurie ją vadina „lūžio“ karta. Jie vis dar mokėsi sovietinėje sistemoje, o ir jų tėvai turėjo sovietmečio patirties. Tad šios kartos vaikai ir tėvai galėjo (ne)susikalbėti, o seneliai galėjo pateikti kitokį požiūrį, oponuoti, nes turėjo dar ikisovietinės gyvenimo patirties.

Be paskutinės sovietmečio kartos, tyrėjai išskyrė ir jaunesnę, gimusiųjų 1980–1989 m., nes buvo norima pažvelgti, kokie skirtumai yra tarp tų, kurie gimė ir gyveno sovietmečiu, ir tų, kurie tuos laikus atsimena labiau iš tėvų pasakojimų nei iš savo asmeninės patirties. Iš biografinių interviu sužinome, kad vyresnė karta susidūrė su sunkumais keisti profesiją, darbą. Vyresnei paskutinei sovietmečio kartai dar vertybe išlieka stabili darbo vieta. Jaunesnė karta jau nesibaimina pokyčių, o technologijos jiems yra gyvenimo būdas.

Prisitaikymas priklausė nuo šeimos pozicijos

Surinkta medžiaga leido analizuoti, kaip Lietuvos gyventojai adaptavosi prie naujos sovietinės sistemos, o vėliau, jau nepriklausomos Lietuvos sąlygomis – kokių išgyvenimo strategijų jie ėmėsi, kiek įtakos jų pasirinkimams turėjo išoriniai veiksniai, o kiek vidiniai.

Remiantis sociologo Davido Riesmano paradigma, prisitaikymui pasikeitus sistemai turi įtakos tiek vidiniai adaptatoriai – tai yra šeima: tėvai, seneliai, o kartu ir šeimos atminties komunikacija, tiek išoriniai veiksniai – politinė, ekonominė, socialinė situacija, institucijos, įgyvendinančios sistemos taisykles (pvz., mokykla). Susidūrus šiems adaptatoriams, jie gali veikti kartu – jei šeima palanki pasikeitusios sistemos atžvilgiu. Tačiau vis dar neaišku, kurių – vidinių ar išorinių – įtaka didesnė, jei šeima prieštarauja esamai sistemai.

Sociologė pažymi, kad pasikeitus sistemai tenka adaptuotis visai šeimai – tiek vaikams, tiek tėvams, tiek seneliams. Nustoja veikti visos prieš tai buvusios patirtys, vertybinė sistema netenka prasmės ir visos kartos atsiduria pasirinkimo kryžkelėje.

„Vyresnėms kartoms teko atsakyti į klausimą, kiek ir ar apkritai jie norėjo „draugauti“ su šia sistema. Jei norėjai siekti profesinės karjeros sovietmečiu, turėjai tapti komunistų partijos nariu“, – primena doc. L. Žilinskienė.

Doc. Laima Žilinskienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Prisitaikymo strategijos pasirinkimas priklausė ir nuo to, kaip vyksta bendravimas tarp kartų. Gyvenimo istorijos ne tik atkuria praeitį, bet ir apibrėžia dabartį, šeimą kaip grupę, bendrumą, sunkumus ir kliūtis.

Formavosi dvigubas mentalitetas

Išorinių ir vidinių adaptatorių konfliktas turėjo įtakos ir dvigubo mentaliteto formavimuisi. Su esama sistema dažnai buvo bendraujama tiek, kiek reikia, priklausomai nuo to, kokios buvo žmogaus profesinės ambicijos. Tačiau kartu neretai stengtasi išsaugoti tas lietuviškas tradicijas, kurių laikėsi tėvai ir seneliai – švenčiamos religinės šventės (šv. Kūčios, šv. Kalėdos, šv. Velykos). Tokiose situacijose išryškėja dvigubas mąstymas – vienaip elgiamasi viešoje, kitaip privačioje erdvėje.

„Viena iš tyrimo dalyvių pasakojo, kad jos mama buvo aktyvi komunistė ir net šeimoje skleisdavo komunizmo idėjas. Tačiau tuo pat metu ji laikėsi tradicijų. Vis dėlto šv. Velykas ji švęsdavo ne savo, o sesers namuose, nes bijojo sistemos ir jos padarinių. Visa tai formavo tam tikrą santykį tarp kartų – buvo žinoma, ką galima kalbėti ir ko ne“, – pasakoja mokslininkė.

Pasak sociologės, šeima ir jos atmintis labai svarbi formuojant žmogaus pasirinkimus. Tačiau tai veiksminga tik tokiu atveju, jei ta atmintis yra perduodama. O sovietmečio laikotarpiu buvo nemažai nutylėjimų, tiesos slėpimo.

Nemaža dalis lietuvių tuo metu patyrė represijas ir ne visi apie tai norėjo kalbėti. Taigi jos buvo nutylimos, formavosi informacijos vakuumas. Tokiu atveju buvo galimos kelios prisitaikymo strategijos – arba buvo įtikima sistema ir elgiamasi pagal taisykles, arba susiformuodavo tam tikros neigiamos nuostatos sistemos atžvilgiu. Tačiau tėvai baiminosi pastarojo scenarijaus ir galimų padarinių, todėl bandė apsaugoti savo vaikus tylėjimu.

Paskutinė sovietmečio karta ir laukinis kapitalizmas

Paskutinės sovietmečio kartos atstovams dabar yra 40–50 metų. Tai tie žmonės, kurie buvo ne tik atkūrus nepriklausomybę vykstančių pokyčių dalyviai, bet ir jų įgyvendintojai. Sistema juos veikė, tačiau ir jie patys veikė sistemą. Buvo tiriama, kokius prisitaikymo modelius jie pasirinko.

Sociologė L. Žilinskienė teigia, kad šiai kartai teko dvigubas išbandymas – visų pirma buvo svarbu, kaip jų tėvai sugebėjo prisitaikyti sovietinėje erdvėje, o jau vėliau – kaip jiems patiems tai pavyko padaryti, kuriantis rinkos ekonomikai.

„Atgavus nepriklausomybę, šiai kartai ir jų tėvams reikėjo išgyventi laukinio kapitalizmo sąlygomis. Vieniems sekėsi gerai, kitiems – vietoj darbo gamyklose, kolūkiuose reikėjo naujų išgyvenimo strategijų. Žmonės ėmėsi įvairių nelegalių versliukų – buvo prekiaujama sukčiaujant, nemokant mokesčių valstybei. Tad kiek uždirbdavai, tiek ir turėdavai“, – pasakoja mokslininkė.

Tyrimo medžiaga rodo, kad po 2005 m., kai rinkos ekonomika šalyje stabilizavosi ir susikūrė jos veikimo taisyklės, ne visi tos kartos atstovai norėjo dalyvauti darbo rinkoje. Neretai tuo metu tyrimo dalyviai pasirinkdavo emigraciją.

Tuo laikotarpiu išryškėjo dvi pagrindinės išgyvenimo strategijos: vieni norėjo užsidirbti greitai – jie sukosi nelegaliose veiklose, o kiti investavo, pavyzdžiui, į išsimokslinimą ir gavo pelną ateityje. Paskutinės sovietmečio kartos atstovai, kurie pasirinko trumpalaikės finansinės sėkmės strategiją, laikėsi požiūrio, kad išsimokslinimas yra nevertingas, o tie, kurie jo siekia, yra nevykėliai. Tačiau kai baigėsi laukinio kapitalizmo laikai ir rinkos ekonomika įgavo aiškius kontūrus, jie jau nebegalėjo taip gerai prisitaikyti, nes trūko atitinkamų profesinių žinių. Todėl būtent šie tiriamieji skyrė didelį dėmesį savo vaikų išsilavinimui.

Svarbiausi atminties komunikacijoje – seneliai

Iš tyrimų matyti, kad 1995 m. visi tik ir laukė sovietmečio pabaigos. Tuo metu Lietuvos, kuri išgyveno sovietinės sistemos griūtį ir posovietines transformacijas, viešajame diskurse buvo paplitęs kritinis sovietmečio naratyvas. Šeimose vyko patirčių revizija, kuri koregavo kolektyvinę šeimos atmintį. Tuo tarpu renkant žmonių istorijas 2010–2011 m. aiškėja, kad šie tiriamieji sovietmečio laikotarpį vertina labiau iš šalies, kaip stebėtojai, ir žvelgia į sovietmetį kitomis akimis. Apie gyvenimo sovietmečiu patirtį teigiamai daugiau kalbėjo tie, kurie tuo metu buvo pasiekę tam tikrų gerų darbo pozicijų.

Vienas iš svarbių aspektų, turinčių įtakos sovietmečio kartos prisitaikymo scenarijams, yra šeimos komunikacinė atmintis, šeimos atminties archyvo apimtis ir turinys.

Tyrimo metu buvo analizuojama, kaip vyksta šeimos atminties komunikacija ir kiek apskritai yra svarbios gyvenimo patirtys praeityje. Mokslininkai išskyrė informacijos šaltinius ir nustatė, kad pagrindiniai jų yra tėvai, seneliai, broliai, seserys, dėdės, tetos ir pats tiriamasis. Imant interviu buvo klausiama, kiek informacijos iki žmogaus atkeliaudavo per jo šeimą, kas buvo pagrindiniai informaciją perduodantys asmenys jų šeimoje.

Buvo tiriami ir šeimos komunikavimo kontekstai – kas daugiausia kalba apie šeimos patirtis ir ką konkrečiai apie jas kalba. Šeimos atminčiai labai svarbu istorinis kontekstas, kai dalijamasi šeimos ar giminės trauminėmis patirtimis ir pasiekimais. Laidotuvės, vestuvės, krikštynos ir kiti giminės susitikimai – tai šeimos revizija: ar žmogui įdomu, kas vyksta plačiau giminėje, ar apsiribojama tėvais ir seneliais.

Šeimos atminties perdavimui reikšmingi ir santykiai šeimoje – ar jie yra įtempti, ar geri. Be to, įtakos turi ne tik pats kalbėjimas, bet ir kokiais aspektais kalbama. Ne mažiau svarbi yra kasdienė komunikacija – kaip dažnai bendraujama su šeima. Kartais toli vienas nuo kito gyvenantys artimieji gali komunikuoti dažniau nei gyvenantys šalia. Paties žmogaus vaidmuo taip pat nemažas – kiek jis inicijuoja kalbėjimą apie šeimos narių ir savo patirtį? Reprezentatyvus gyventojų tyrimas leido ieškoti atsakymų į šiuos klausimus.

Tyrimo rezultatai rodo, kad sovietmečiu šeimos atminties komunikacijoje labai svarbūs buvo seneliai, tačiau dabar jų įtaka mažėja. Tai susiję su šeimų mobilumu, santykių tarp kartų pokyčiais.

Reikšmingas tėvo vaidmuo

Tyrimo metu buvo analizuojama, kaip šeimos santykių kokybės požymiai – artumas, konfliktiškumas, žavėjimasis – veikia komunikacinę šeimos atmintį. Paaiškėjo, kad tik esant labai artimam ryšiui tarp kartų šeimos atminčiai skiriama daug dėmesio.

„Šeimos atminties komunikacijoje reikšmingas yra tėvo vaidmuo – jei tarp tėvo ir vaiko yra stiprus ryšys, šeimos atminties archyvą papildo mamos ir tėvo, ir jų tėvų (senelių) gyvenimo patirtys. Be to, pastebima, kad šeimos atminties perdavimui svarbus tėvų gebėjimas pagirti savo vaikus (žavėjimosi aspektas), o ne tik atkreipti dėmesį į trūkumus“, – sako tyrėja.

Davidas H. J. Morganas, kalbėdamas apie šeimos solidarumą, pabrėžia ne tik šeimos patirčių įtaką, bet ir šeimos komunikacinę atmintį, kuri lemia ir elgesio modelius. Šeimos atmintis tampa vertybe ir atspirties tašku ir tais atvejais, kai tenka rinktis prisitaikymo strategijas pokyčių metu.

„Pavyzdžiui, sovietmečiu kaip geresnio gyvenimo strategiją kai kurie rinkosi konformistiškai inovatyvią elgseną siekiant nelegaliais būdais pagerinti savo finansinę padėtį. Jie nemanė, kad daro blogai, nes tos „gėrybės“, jų supratimu, niekam nepriklausė. Kas sugeba, tas ir gali jas „privatizuoti“. Taip formavosi gebėjimas nusižengti, apeiti taisykles. Tą patį matome ir paskutinėje sovietmečio kartoje laukinio kapitalizmo laikais, kai kūrėsi įvairūs nešvarūs verslai ir buvo vengiama mokėti mokesčius valstybei“, – sako sociologė.

Istoriniai pokyčiai ir sistemos transformacijos darė reikšmingą poveikį šeimos vertybėms bei patirčiai ir santykiams tarp kartų. Sovietmečio „atėjimas“ ir nepriklausomybės atgavimas atsispindi trijų Lietuvos kartų gyvenimo istorijose. Matome, kad priklausomai nuo šeimos vertybių ir atminties komunikacijos aktyvumo šiose šeimose buvo pasirinktos skirtingos prisitaikymo strategijos. Vyresnės kartos – seneliai ir tėvai – turėjo didelę įtaką savo vaikų veiksmams ir elgesiui keičiantis sistemai. Ne tik tai, kas buvo perduodama, darė poveikį jų prisitaikymo būdams, bet ir tai, kas buvo nutylima.

Šių tyrimų metu paaiškėjo, kad vis dar nesugebame pažvelgti į sovietmetį iš šalies. Atviriau ir išsamiau apie sovietmečio sistemoje išgyventas patirtis dažniau pasakoja tie, kurie nuo jos nukentėjo ar tuo laikotarpiu buvo mažiau ideologiškai aktyvūs. Tie, kurių gyvenimo patirtys buvo sėkmingos, linkę santūriau dalytis savo prisiminimais. Kritiškas sovietmečio naratyvas viešajame diskurse koreguoja šeimos komunikacinę atmintį ir jos turinį. Formuojasi tam tikras šeimos atminties vakuumas, kuris turės padarinių jaunesnėms kartoms, nes šeimos atmintis prisideda prie šeimos elgsenos ir modelio formavimo.