Vilniaus universiteto (VU) Filologijos fakulteto docentė dr. Nijolė Keršytė šiemet studentams pasiūlė visiškai naują kursą „Ideologijos analizė“. Juo tyrėja siekia, kaip pati teigia, „išjudinti išankstinį žinojimą“ ir į ideologiją pažvelgti kaip į tam tikrą mąstymo būdą. Kalbėjomės su docente apie naująjį kursą, jo atsiradimą ir kodėl toks kursas dėstomas A. J. Greimo semiotikos centre.

– Kaip trumpai pristatytumėte savo kursą „Ideologijos analizė“? 

Jei paklaustumėt žmonių iš gatvės, kas yra ideologija, kiekvienas turėtų ką jums atsakyti, nes jaustųsi žinantis, kas tai yra ir kaip tai atpažinti. „Ideologija blogai, – pasakytų, – štai sovietinė, nacistinė ideologija“ – arba: „Ideologija – tai politikų reikalas: kairiųjų, dešiniųjų, liberalų ideologija.“ Tad kam ją analizuoti? Juk ir taip aišku, kas tai yra, galima atpažinti iš visokių ženklų, vaizdinių, simbolių: raudona žvaigždė, kūjis ir priekalas, svastika, Stalinas kaip saulė, Tautų Tėvas ir t. t.

Ideologijos analizės kurso tikslas – išjudinti visą šį išankstinį žinojimą. Mane, kaip struktūralistinio mąstymo sekėją, domina ne dalykų apibrėžimai, galutiniai atsakymai, bet būdai, kuriais apie ką nors kalbama. Kaip kalbama apie ideologiją? Kaip ji analizuojama? Koks kalbėjimas apie šį fenomeną dominuoja Vakaruose, koks čia, Lietuvoje? Kaip galima ne atpažinti, bet analizuoti ideologinius reiškinius?

– Kuo šis kursas skiriasi nuo kitų panašios tematikos kursų? Kaip gimė jo idėja?

Šio kurso idėja gimė iš mano mokslinės veiklos. Ideologijos tyrimų ėmiausi tada, kai istorikas sovietologas Nerijus Šepetys ir sociolingvistė Loreta Vaicekauskienė pasikvietė į projektą, skirtą sovietinei kalbos ideologijai, kalbos kontrolei. Vėliau dalyvavau kitame tyrime, susijusiame su A. J. Greimo gimimo šimtmečiu, ir mėginau parodyti jo idėjų aktualumą būtent nagrinėdama labai neįprastą jo ideologijos supratimą.

Kai rengiau kurso programą, nepasižiūrėjau, kokie kursai ideologijos tema dėstomi Lietuvos universitetuose, bet dabar, prieš šį pokalbį, nusprendžiau peržiūrėti filosofijos, politikos mokslų studijų programas ir savo didžiai nuostabai aptikau, kad tokių kursų beveik nėra. Yra daug visokiausių „kritikos“ kursų: socialinė kritika, politinė kritika, medijų kritika, poststruktūralistinė kritika, kritinės studijos, religinės ideologijos kritika… Visi šiais laikais gudrūs viską kritikuoti, bet niekas nebenori analizuoti… Tai galbūt susiję su tuo, kad, kaip sakiau, mūsų kraštuose galvojama, jog ideologiją tai mes jau tikrai gerai išmanom, pažįstam ir atpažįstam. O ar galima ideologiją analizuoti jos nekritikuojant? Ar galima neutrali ideologijos analizė? Tai vienas pagrindinių mano kurso klausimų.

– Ideologijos analizė pirmiausia asocijuojasi su politikos mokslais ar politine filosofija. Tad ką gi ji veikia Filologijos fakultete, A. J. Greimo semiotikos centre? 

Taip, Vakaruose, o ypač Lietuvoje, linkstama ideologiją apriboti politikos sfera. Be to, ideologiją įprasta sieti su mąstymu, su idėjomis, ir pirmiausia su politinėmis idėjomis, su propaganda (štai TSPMI skaitomas kursas „Politinės idėjos ir ideologija“; Lietuvoje itin paplitusios sovietinės ideologijos studijos, parašyta rimtų knygų apie propagandą). O mane, daugiausia susipažinusia su XX a. prancūzų filosofija, labiau domina ideologija, siejama ne su (melaginga) sąmone, o su pasąmone, ne su mąstymu, o su veiksmais, praktikomis – plačiausia nesąmoningumo sfera. Antai, kuo skiriasi žmonių, rūkančių pypkę, cigaretę, suktinę, elektroninę cigaretę ar išvis nerūkančių, ideologijos? Man įdomiausios ne akivaizdžios, sąmoningai išpažįstamos, per propagandą perduodamos ideologijos, o tai, ką prancūzų semiologas Roland‘as Barthes‘as vadino „bereikšmėmis ideologijomis“, aptinkamomis per kasdienes praktikas (per tai, ką žmonės valgo, kaip leidžia atostogas, kokius žaislus perka vaikams ir t. t.). Ideologija kaip dvasios „akloji dėmė“… Arba ideologija ir mokslas. Paprastai manoma, kad mokslas – ideologijos priešybė. Ar gali būti mokslo ideologija? O koks ideologijos ir vaizduotės santykis? Ar ideologija reiškiasi tik vaizdinija (įvaizdžiais, simboliais, metaforomis), ar veikia gerokai giliau? Ar jos analizei pakanka išmanyti retoriką (dažniausiai ideologinio diskurso analizė apsiriboja retorine analize), ar dar reikia ir semiotikos?

Savo kursu mėginu parodyti, kad ideologijos esama visur, kur žmogaus veikla, mąstymas, kalbėjimas susiję su siekiamomis vertėmis, išpažįstamomis ar neįsisąmonintomis vertybėmis. Išmokti jas aptikti ir analizuoti kaip tam tikras sistemas – tai ideologijos analizė, kurią norėčiau praktikuoti ir išmokyti tai daryti kitus.