Spalio 6–8 dienomis Vilniaus universitete vyko tarptautinė konferencija „Paskutinieji raštų tomai: autobiografinio rašymo trajektorijos“, organizuota Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro ir Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto. Pranešimus, tarpusavyje jungiamus keleriopų autobiografinio rašymo teorijos gijų, joje skaitė mokslininkai iš 11 pasaulio šalių.

Ieškant rakto į bendrą renginio problematiką ir bandant parašyti jo „biografiją“, paradoksaliai – bet turbūt ne be priežasties – prieš akis iškyla nuolat knygą skaitantis konferencijos dalyvis. Nors skaitomas ir ne autobiografinis tekstas, jo struktūra sufleruoja tiek konferencijos, tiek kalbėjimo apie autobiografinį kalbėjimą principą. Gotikinė amerikiečių rašytojo Henry‘o Jameso novelė „Sraigto posūkis“ (1898) – pirmojo asmens pasakojimas, kuriame vienas iš personažų pirmuoju asmeniu ima pasakoti istoriją, balsu skaityti jau mirusios veikėjos pirmuoju asmeniu parašytą rankraštį. Pasakojimai dėliojami vienas į kitą kaip kiniškos dėžutės, kurių paskutinėje slypi tikrasis istorijos herojus. Tokiose dėžutėse atsidūrė ir konferencijos „herojai“, pirmojo asmens (autobiografijų) pasakotojai, – pristatyti Mindaugo Kvietkausko ir Dalios Leinartės, įrėminti moderatorių ir nupasakoti 27 pranešėjų.

Kas supa subjektą, arba žmogus istorijoje

Lietuvos „raštijos pirmuoju asmeniu“ ištakas aptarė Vilniaus universiteto profesorius Arvydas Pacevičius. Parodęs keleto archyvuose saugomų tekstų pavyzdžių nuotraukas ir pakomentavęs tyrimo metodus, mokslininkas akcentavo, jog nevalia vienodai traktuoti autobiografinės raštijos ir vadinamųjų egodokumentų – tekstų, dar įvardijamų kaip gyvenimo rašymas. Šių diskursų skirtis ypač svarbi pagal istorinę genealoginę sistemą tvarkant bibliografijas ir jau sukauptus tekstų archyvus. Tuo tarpu Suomijos gyvenimo rašymo, arba rašymo iš apačios, archyvai tik renkami – juos pristatė Anna Kuismin (Helsinkio universitetas, Suomija). 19 amžiaus savamokslių „rašytojų“ palikimas (laiškai, memuarai, dienoraščiai, sapnoraščiai) verčia klausti: kas galėjo būti tokio neraštingo rašymo modelis?

Vieną iš raštingo rašymo modelių siūlo 18–19 amžių anglų rašytojų pomėgis kaupti „įdomybių spinteles“ (Paulette Delios, Australija). Tačiau čia iškyla metodo klausimas: kiek daiktai gali dalyvauti autobiografijoje, kada autobiografijos subjektui rekonstruoti prireikia materialiosios kultūros studijų?

Plenariniame Dalios Leinartės (Vilniaus universitetas) pranešime siekta parodyti, kaip tiriama Lietuvos žodinė istorija. Nepriklausomybės metais apie sovietmečio patirtis kalbėtasi su 100 moterų. Interviu parodė, jog pasikeitus istorinei santvarkai, keičiasi ir atmintis: neigiamos asmeninės patirtys nuasmeninamos arba visai nutylimos. Žmogaus santykis su istorija buvo ir Solveigos Daugirdaitės (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas) tyrimo atspirties taškas: ji nagrinėjo rašytojų moterų autobiografijų, savęs kaip kūrėjos sampratos kaitą sovietinėje Lietuvoje bei emigracijoje.

Istorijos santykio su autobiografija klausimas prie lietuvių mokslininkių pritraukė Gayle R. Nunley (Vermonto universitetas, JAV). Ji kalbėjo apie ispanų rašytoją Emilią Pardo Bazán, kurios paliktuose autobiografiniuose tekstuose vis kitaip apsibrėžiama tapatybė – moteris, ispanė, kūrėja, turistė. Toks svyravimas sutapo su kultūriniu poimperinės Ispanijos atgimimu, tautinio identiteto ieškojimu. O  Charleso A. Nunley (Midlburio koledžas, JAV) pranešime, priešingai, nevienalytę žmogaus tapatybę nulemia būtinybė prisitaikyti prie istorijos. II pasaulinio karo metais prancūzų siurrealistas Robert‘as Desnos, aktyvus rezistentas, bendradarbiavo su nacių kontroliuojamu laikraščiu Aujourd‘hui – pasak Nunley, šiame laikraštyje Desnos galėjo susikurti apsinuoginančią, save demaskuojančią tapatybę, kuri nebūtų buvusi įmanoma pogrindžio spaudoje.

Bendroji šių pranešimų ašis – klausimas, kiek autobiografinis subjektas priklauso nuo istorijos, kaip istorijos lūžiai lemia skirtingas savęs suvokimo strategijas. Tad pirmasis autobiografinio pasakojimo asmuo pasirodo besantis paslanki tapatybė, kurios įsikūnijimą tekste – „įsitekstinimą“ – riboja konkrèčios užtekstinės konvencijos.

Subjekto pėdomis – po tekstus ir pasaulį

Kitas būdas žvelgti į autobiografinius tekstus išryškėjo daugelyje „atvejo analizes“ pristačiusių pranešimų. Aptardama amerikiečių rašytoją Sylvią Plath, Irena Ragaišienė (Vytauto Didžiojo universitetas) akcentavo autobiografinio diskurso dvilypumą – Dienoraščius (1982) ir Laiškus namo (1975). Šio diskurso subjektas abiem atvejais aptartas tomis pat – subjektyvumo, emocijų, psichikos, kūniškumo – kategorijomis, veikiau siekiant rekonstruoti po tekstus išbarstytą tapatybę nei rodyti jos kūrimo būdus. Tokios užduoties ėmėsi ir Milda Danytė (Vytauto Didžiojo universitetas), pristačiusi tautodailininkės Julijos Putvytės-Daniliauskienės kūrybą: tiek žodinė ir vaizdinė medžiaga, tiek meno tekstai liudija Putvytės siekį suprasti save ir iš naujo išgyventi traumines patirtis.

Savęs paieškos – tai ir vienas iš raktų į grafikės Elvyros Kairiūkštytės tekstus, pasirinktas Ramutės Rachlevičiūtės (Vilniaus dailės akademija). Žvilgsnis į menininko kūrybą ieškant autentikos pėdsakų prie šio pranešimo priartino Christinos Parnell (Erfurto universitetas, Vokietija) bandymą įvairiais diskursais – žemėlapiais, mandalomis ir mantromis – pasekti į Šambalą keliaujančią Jurgą Ivanauskaitę. Kelionė kaip poreikis ieškoti savasties buvo ir Audronės Raškauskienės (Vilniaus universitetas) bei Victorios Bridges Moussaron (Lilio universitetas, Prancūzija) pranešimų išeities taškas: pirmajame kalbėta apie anglų rašytojas Ann Radcliffe ir Mary Wollstonecraft, antrajame – apie Harriet Carpenter laiškus ir spontanišką tokios lai(š)kiškos autobiografijos pobūdį.

Tačiau kalbėjimas apie save gali apimti ne tik meno, bet ir teorinį diskursą. Renatos Šribar (Liublianos podiplominių humanitarinių studijų institutas, Slovėnija) pranešime analizuotuose feminizmo teoretikių Judith Butler ir Shannon Bell tekstuose anoniminį teorinį kalbėjimą pertraukia autobiografiniai intarpai. Anot pranešėjos, per šiuos pertrūkius išryškėja ideologinės ir politinės teorinio diskurso nuostatos. Jo pagrindu ir paralele tampa asmeninė autobiografija, kurios subjektas funkcionuoja kaip mokslinį kalbėjimą organizuojanti struktūra, išsklaidanti neutralumo ir anonimiškumo iliuziją. Šiuolaikinės kultūros analizė gali išsklaidyti net tokių fiksuotų žanrų kaip gyvenimo aprašymas (CV) stabilumą – apie tai kalbėjo Rima Pociūtė (Lietuva). Antra vertus, CV tipo saviraiška pereina į viešąjį kalbėjimą – net ir masinės kultūros apraiškose, pavyzdžiui, grožio konkursuose. Kaip bebūtų, postmodernioje kultūroje, teigė pranešėja, aiškių struktūrų ieškoti negalima.

Su šia nuostata polemizavo kita konferencijos pranešimų dalis – apsisprendimas autobiografinio matmens ieškoti per konkretaus teksto struktūrą, apibrėžti autobiografiškumo raiškos taisykles ir ribas.

Subjekto slėpynės: prisidengti forma

Tęsdama subjekto paieškas, Kirsi Tuohela (Turku universitetas, Suomija) pristatė religinio judėjimo atstovės Marios Åkerblom autobiografijos (1920) apžvalgą, bet čia pat privertė suabejoti: kas yra religinių-mistinių tekstų pirmasis asmuo? Kur pranašysčių naratyvuose prasideda ir kur baigiasi autobiografinis subjektas? Šį klausimą savaip kėlė ir Maciej Reda (Varšuvos universitetas, Lenkija). Anglų rašytojo Gilberto Keitho Chestertono Autobiografijoje (1936) subjekto pėdsakai išnyksta po literatūriniais žaidimais, kurie aptarti remiantis dviem tradicijomis – Aristotelio poetikos teorija (skirtis tarp istorinio ir poetinio teksto) ir rusų formalizmu (teksto sukeistinimas). Tekstą išbandydamas metodu, pranešėjas pratęsė tradiciniam autobiografijų skaitymui iššūkį metusią Dalią Kaladinskienę (Vilniaus universitetas). Jos pranešime konkretaus metodo – semiotikos – prieigos leido naujai pažvelgti į autobiografijos subjektą kaip į „patraukliai (kūniškai) metafizinį“, semiozės procesu nuolat steigiamą atlikėją, paklūstantį naratyvinės gramatikos taisyklėms. Teigdama, kad autobiografinis subjektas – veikiau kintamasis nei stabili duotybė, Kaladinskienė nubrėžė kitos pranešimų paradigmos gaires: kreipti dėmesį, kaip struktūruotas autobiografiniu vadinamas tekstas ir kaip į šią struktūrą įsirašo – ar iš jos išsprūsta – subjektas.

Strategija nuolat artikuliuoti save, tačiau likti aiškiai neapčiuopiamam matyti šiuolaikinių lietuvių menininkų Algirdo ir Remigijaus Gataveckų projektą „Situacije“ (2010). Jį pristatydama Jekaterina Lavrinec (Vilniaus Gedimino technikos universitetas) rodė, kaip brolių darbe įrašomi autobiografiniai kūnai (tėvų figūros) siekiant šiuos kūnus valdyti ir kaip subjektas nuolat pasprunka nuo kontrolės – „autoportretuose“ broliai visada piešia ne save, o vienas kitą. Performatyvus, kintamas tokių darbų ir juose išnyrančio subjekto pobūdis atliepė plenarinį Susan Ingram (Jorko universitetas, Kanada) pranešimą. Veruškos (Veros Lehndorff) nuotraukos-autoportretai (1960) rodo siekį pabėgti, įsilieti į aplinką – autobiografiškumas ima balansuoti ir ties performatyvumo, ir ties reprezentacijos riba. Tapatybė čia simbiotiška su aplinka ir taikydamasi prie jos keičia lytį, tekstūrą, naikina ribas. Taip komplikuojama subjekto lokalizacija – o sykiu ir mūsų inertiškas įprotis autobiografinę tapatybę suvokti kaip užbaigtą ir nuo aplinkos atribotą produktą.

Performatyvumą kaip autobiografijos formą ne tik apibrėžė, bet ir įkūnijo trečiojo plenarinio pranešimo autorė Deirdre Heddon (Glazgo universitetas, Dž. Britanija). Kalbą pradėjusi mažu vaidinimu, pranešėja susitelkė ties dviem performanso formomis – aktorius–auditorija ir aktorius–žiūrovas (vadinamieji vieno vienam pasirodymai, kuriuos reprezentavo Adriano Howellso performansų nuotraukos). Antruoju atveju žiūrovas tampa vaidinimo bendraautoriumi, ima reflektuoti save, tad būtent nuo jo priklauso performanso vyksmas ir asmeninės autobiografijos įtraukimo laipsnis. Pranešimą lydėjo bene aktyviausios diskusijos per visą konferenciją: kiek vaidinimas, skirtas vienam, lieka menu? Būtent ties šia riba ir lokalizuojama autobiografiškumo bei autobiografijos subjekto šiuolaikiniame mene problematika.

Žanriniams performanso ypatumams pakomentuoti Olga Roginskaja (Aukštoji ekonomikos mokykla, Rusija) pasitelkė Rusijos aktoriaus bei režisieriaus Jevgenijaus Griškoveco spektaklius. Konstruojami neva autobiografiniu pagrindu, jie aktualizuoja įvairius žodinius elementus, nutylėjimą. Taip kuriami autobiografinių žanrų modeliai. Lygiai tas pat galioja ne tik performanso, bet ir literatūros diskurse – analizuodama Pokalbius su Sigitu Parulskiu (2009) tai parodė Rima Bertašavičiūtė (Vilniaus universitetas). Lietuviškų pokalbių rinkinių kontekste ši knyga funkcionuoja kaip bandymas rasti taisykles – pokalbio žanro, pokalbyje kuriamo gyvenimo naratyvo ir pokalbyje atsiskleidžiančio subjekto, kuris artimas tiek naratyvo personažui, tiek pasakotojui, tiek viso teksto autoriui.

Struktūralistinis žvilgsnis į kalbą kaip konstruktą, autoriaus mirties koncepcija autobiografiškumo skatina ieškoti teksto formoje ir raiškos ypatybėse. Antra vertus, net ir teoriniam žvilgsniui sunku autoriaus netapatinti su autobiografiško teksto balsu. Pasak Jurgos Katkuvienės (Vilniaus universitetas), analizavusios Roland‘o Barthes‘o tekstą Roland Barthes apie Roland Barthes (1975), ši neišvengiama jungtis slypi dėmenyje bio, subjektui suteikiančiame jusliškai suvokiamą pavidalą – kūniškumo matmenį. Tačiau literatūroje kūniškumas vis dar kalbinis – o štai kine bio matmuo aktualizuojamas tiek regos, tiek klausos juslėmis. Problemų, kaip parodė Natalija Arlauskaitė (Vilniaus universitetas), kine kelia auto: kas yra autobiografinio kino subjektas, kaip jis gali pasirodyti tekste? Portugalų režisieriaus Manoelio de Oliveiros filme Mano vaikystės Portas (2001) pasitelkiama dvejopa kinematografinė strategija – vaizdą kontroliuojantis balsas už kadro ir „monstriška“ monstracija („rodymo“ lygmuo kine). Naracija ir monstracija, kaip balsą ir vaizdą produkuojančios instancijos, kuria apibrėžto, tekstą struktūruojančio subjekto iliuziją. Šitaip autobiografiškumo efektas kine susiejamas ne tiek su autoriaus vardu ar tikrumo-autentiškumo samprata, kiek su pasakojimą valdančios galios šaltiniu.

Tad kalbėti apie save reiškia nuolat konstruoti save kaip tekstinę tapatybę. Tai reiškia ieškoti žanro formų ir taisyklių, kurios leistų tekste (literatūroje, vizualiame diskurse, performanse) sukurti fantomišką, bet sykiu juslėmis suvokiamą – „patraukliai metafizinį“ – savo pavidalą. Konferencijoje pateikta keleriopų bandymų sučiu(o)pti įvairias tokio pavidalo formas, šitaip nejučiomis iš skirtingų pusių pažymint autobiografinio rašymo ribas ir ginčytinas vietas. Šitaip sugrįžta prie renginį pradėjusio plenarinio Sidonie Smith (Mičigano universitetas, JAV) pranešimo, apžvelgusio rinkiminei kampanijai sukurtą Hillary Clinton autobiografiją Gyvenant istoriją (2003). Pasakojimas apie save joje kuriamas konstruojant skirtingus, vienas kitą keičiančius ir dengiančius naratyvo modelius: nuo modernistinio auklėjamojo romano prie feministinio auklėjamojo romano, nuo pirmosios damos memuarų prie bičiuliško pasakojimo, nuo garsenybės išpažinties prie kareivio atsiminimų. Skirtinguose pasakojimuose skirtingai konstruojamas ir subjektas: individualistė, antrosios bangos feministė, pirmoji dama, bičiulė, įskaudinta moteris, karo herojė. Skirtingos strategijos kuria ir skirtingus žiūrovų lūkesčius, provokuoja skirtingas reakcijas, veikia skirtingais lygmenimis. Tarp vieno teksto viršelių slypintis pavyzdinis nenuoseklumas (gerąja prasme) puikiai apibūdina ir konferencijoje tris dienas vykusį pokalbį apie autobiografinį rašymą – išbandant įvairius kelius, ieškant dialogo, sutariant nesutarti ir su džiaugsmu klibinant „savaime suprantamus“, sustabarėjusius dalykus.