„Nordplus“ – studentų ir dėstytojų mobilumą skatinanti Šiaurės ir Baltijos šalių tarptautinio bendradarbiavimo programa. Vilniaus universiteto geografijos trečiakursis Aldas Jacas apie projektą sužinojo dar tada, kai šis vyko Lietuvoje. „Po projekto mane pasiekė labai geri atsiliepimai apie jo metu organizuojamas veiklas, užmezgamas tarptautines pažintis ir galimybę pagilinti savo geografijos žinias“, – sako Aldas. Su juo kalbamės apie jo patirtį dalyvajant „Nordplus“ projekte Islandijoje.

Nuo ko viskas prasidėjo?

Sausio pradžioje iš vienos gerai pažįstamos Jaunųjų geografų klubo narės – Rasos Ivanauskaitės sulaukiau žinutės su pasiūlymu dalyvauti šiame projekte. Iš pradžių turėjau dvejonių – pats sesijos įkarštis, ar tikrai pajėgsiu viską suderinti? Tačiau sužinojęs, kad „Nordplus“ šiais metais bus organizuojamas mano svajonių šalyje – Islandijoje, ilgiau negalvojęs sutikau.

Ką reikia padaryti, norint patekti į šį projektą?

Norint tapti „Nordplus“ dalyviu, reikia parašyti motyvacinį laišką, kuriame išdėstytum savo interesus, patirtį, taip pat – pateiktum savo asmeninę nuomonę projekto tema. Tuomet laiškai yra įvertinami ir iš kiekvienos dalyvaujančios valstybės proporcingai atrenkamas konkretus dalyvių skaičius. Šių metų tema – „Changing Colors for the Future? Reimagining Coastal Communities“. Projekto metu visas dėmesys buvo skiriamas mažoms šiaurės vakarinėje Islandijos dalyje fjorduose įsikūrusioms ir nuo gamtos išteklių ekonomiškai priklausomoms bendruomenėms. Vienas iš motyvaciniam laiškui keliamų reikalavimų buvo tas, kad jame turėjo būti pateikta tokių bendruomenių pavyzdžių iš gimtosios šalies. Kadangi Lietuvoje šitokių bendruomenių nebėra, objektyviai įvertinti šią temą buvo gana sudėtinga. Vienas iš tinkamiausių variantų – Kuršių Nerijos gyventojai, kurie anksčiau išgyvendavo tik iš žuvininkystės, kai pagautą žuvį plukdydavo į žemyną ir ten parduodavo. Dabar tokios bendruomenės tapo turistiniais ir rekreaciniais objektais.

Kiek laiko praleidote Islandijoje ir su kokiomis veiklomis teko susidurti?

Šiais metais projektas „Nordplus“ vyko gegužės 19–31 dienomis. Į Reikjaviką atvykome 19-osios vakarą, iškart turėjome bendrą dalyvių vakarienę ir buvome supažindinti su ateinančių savaičių programa. Porą dienų Islandijos universitete klausėmės vietinių ir iš Latvijos, Suomijos bei Norvegijos kartu su studentais atvykusių dėstytojų paskaitų apie bendrus socialinius tyrimus ir mažų Islandijos bendruomenių pristatymų. Tuomet laukė kelionė į Vestfjordus – gana atokią teritoriją, esančią šiaurės vakaruose. Apsistojome Isofjorduro mieste, kuriame gyvena tik apie 2500 gyventojų. Čia dvi dienas ruošėmės lauko darbams: analizavome kiekvienai tarptautinei komandai (16 projekto dalyvių buvo suskirstyti į keturias komandas) paskirtus Islandijos kaimus, jų demografinę, socialinę, ekonominę padėtį. Atrinkdami, mūsų manymu, svarbiausius klausimus, sudarėme bendruomenių anketas, pagal kurias gauti atsakymai padėtų lengviau suprasti, kaip ir kodėl žmonės vis dar gyvena mūsų tiriamose gyvenvietėse. Su savo komanda kaimelyje gyvenome ir darbus atlikome tris dienas. Per tą laiką iš vietinių gyventojų sugebėjome paimti penkis interviu. Beje, vienas iš netikėčiausių pokalbių vyko su 13 metų tenai gyvenančia lietuve. Buvo labai malonu visiškai atokiame, kaip islandai sako, in the middle of nowhere, Islandijos kaimelyje bendrauti lietuviškai. Ir tai buvo anaiptol ne vienintelis mūsų susidūrimas su tėvynainiais. Imant interviu Thingery gyvenvietėje esančioje belgiškų vaflių kavinukėje, prie pokalbio prisijungė jau trečią vasarą ten dirbanti studentė iš Kauno. Neilgai trukus prie mūsų stalo priėjo iš pažiūros ganėtinai jaunas vyras ir taip pat prabilo lietuviškai! Vėliau išsiaiškinome, kad jis gyvena kitoje fjordus skirančių kalnų pusėje ir net neįsivaizdavo, kad šitame kampelyje gali būti daugiau tautiečių. Taigi tuo metu Islandijos belgiškų vaflių kavinėje buvo keturi lietuviai, kurie sudarė procentą mūsų tiriamo miestelio populiacijos!

Be kaimelio gatvėse vykdytų interviu ir apklausų, turėjome ir kartografinio darbo – pagal dabartinę miestelio situaciją išskirti rekreacines, pramonines, gyvenamąsias erdves. Grįžę į Isofjorduro miestą, likusias dienas atlikome gautų duomenų analizę ir naudodamiesi „ArcGis Story Maps“ programa sudarinėjome  istorijas (jas išvysti galite čia). Tai buvo pats įtempčiausias metas, nes, norint pateikti kokybiškus tyrimo rezultatus, reikėjo apdoroti gana didelį kiekį informacijos. Paskutinę viešnagės Isofjordure dieną kiekviena komanda dėstytojams pristatė savo rezultatus ir išklausė jų įvertinimų bei rekomendacijų dėl ateities tyrimų. Jau kitą rytą išvykome atgal į Reikjaviką. Pakeliui dar užsukome į geoterminį baseiną ir aplankėme labai jauną (~5000 metų) ugnikalnį.

Ką atskleidė Jūsų vykdyto tyrimo rezultatai?

Atlikę tyrimą pamatėme, kad kiekviena bendruomenė bando atrasti ir pasiūlyti tiek Islandijos gyventojams, tiek šalį aplankantiems svečiams ką nors unikalaus. Kaip jau minėjau, mano tirtas kaimelis turi belgiškų vaflių kavinę, taip pat žygiavimo trasas, žirgyną, kalnų dviračių nuomos punktą… Kiti miesteliai išsiskiria, pavyzdžiui, šokolado gamyklėle ir kitomis, daugiausiai – rekreacinėmis, veiklomis.

Kaip įvertintumėt savo patirtį? Ką Jums davė „Nordplus“?

Apibendrindamas galiu pasakyti, kad tai ne tik buvo neįkainojama patirtis man kaip geografui, bet ir neeilinė galimybė susipažinti su mažiau ištyrinėtos šalies draugiškais vietiniais gyventojais, jų mentalitetu, gyvenimo būdu ir išvysti unikalų Islandijos gamtos grožį. Be viso to – įgavau labai daug darbo tarptautinėje komandoje patirties, turėjau puikią progą tobulinti savo anglų kalbos žinias. „Nordplus“ projektas – tai reali galimybė išbandyti save visuomeninėje geografijoje, susipažinti su kitomis geografijos mokyklomis, gilinti savo žinias ir – kas svarbiausia geografui – plėsti savo akiratį keliaujant bei atrandant sąsajas tarp visuomenės ir gamtos.