Prezidentu buvote išrinktas dar praėjusių mokslo metų pabaigoje, nors pats darbo įkarštis prasideda nuo šio rudens. Ar jau pripratote prie VU SA prezidento pareigų?
Taip, jau pripratau. Pati organizacija yra labai didelė (keturiolika padalinių, daugybė programų, klubų), jos valdymas sudėtingas. Prisipažinsiu, dar nespėjau aplankyti visų fakultetų, klubų ir pabendrauti su jų vadovais. Tačiau apskritai manau, kad jau „įsikertu“.
Kokius pagrindinius tikslus sau užsibrėžėte kadencijos metais?
Vienas iš tikslų yra įvykdyti valdymo reformą, labiau įtraukti studentus į savivaldos veiklą. Iki šiol apytiksliai tik 1–2 procentai studentų dalyvauja savivaldoje. To priežastis – uždara valdymo struktūra, neleidžianti pritraukti daugiau studentų, todėl reikia reformuoti patį valdymą, jį liberalizuoti, demokratizuoti, sutvirtinti seniūnų vaidmenį fakultetuose. Kita sritis – finansai. Pradėjęs eiti prezidento pareigas pamačiau, kad studentų atstovybės finansai galėtų būti valdomi geriau. Šiai sričiai trūksta skaidrumo, viešumo. Trečias darbas susijęs su socialine-akademine sritimi. Pagrindinis VU SA uždavinys – atstovauti studentams, todėl įvairiais būdais, apklausomis stengsimės išsiaiškinti, ko jiems trūksta, ir įgyvendinti jų poreikius.
Ar manote, kad kadencijos metų užteks visiems šiems darbams atlikti?
Kadencija labai trumpa, tik vieneri metai. Esu realistas, manau, kad visko tikrai nepadarysiu. Kaip sakoma, istorija po manęs nepasibaigs. Tikiuosi, kad bus padarytas geras įdirbis ir tolesni įpėdiniai galės tęsti mano darbus.
Kokių veiksmų ėmėtės iškeltiems tikslams įgyvendinti?
Birželio mėnesį mano komanda atliko apklausas, sužinojome, ko reikia studentams. Po apklausos mums pavyko atleisti vieną Ekonomikos fakulteto dėstytoją, kuris studentams kėlė daug problemų. Vasaros mokymuose taip pat buvo nemažai kalbama apie socialinių ir akademinių reikalų gerinimą. Svarbus įvykis valdymo reformoje – Senato narių skaičių mums pavyko padidinti nuo 8 iki 17. Tai – istorinis laimėjimas. Tačiau tai, ką pavyko padaryti per tris mėnesius, kol kas pavadinčiau tik paruošiamaisiais darbais.
Kokias didžiausias problemas pastebite VU studentų gyvenime?
Iš studentų apklausų ir pokalbių matyti, kad probleminės sritys yra šios: stipendijos, studijų kokybės, dėstytojų kvalifikacijos klausimai, bendrabučiai. Kiek teko domėtis, padėtis bendrabučiuose po truputį gerėja. Taip pat dar reikės išsiaiškinti, ar paskolos labai slegia besimokančiuosius.
Praėjusių mokslo metų pabaigoje VU SA išstojo iš Lietuvos student atstovybių sąjungos (LSAS) ir dabar dirba savarankiškai. Savarankiškumas – pliusas ar minusas?
Savarankiškumas yra pliusas. Dalyvavimas LSAS posėdžiuose, tarybose ir t. t. išeikvodavo labai daug laiko. Ankstesnė prezidentė skundėsi, kad būdavo sunku skirti laiko VU studentų problemoms, nes galva būdavo užimta LSAS reikalais. Nepriklausant LSAS nereikalingi rūpesčiai nukrito nuo galvos, o patiems kalbėti su Švietimo ir mokslo ministerija, jos vadovu, kitais atsakingais asmenimis kelias nėra užkirstas. Ateityje planuojame nesijungti į jokias nacionalines studentų sąjungas, ketiname dirbti savarankiškai, pagrindinį dėmesį nukreipdami į VU studentus, o jei ko prireiks, tiesiogiai kalbėti su reikalingų institucijų atstovais.
Apibūdinkite VU SA prezidento virtuvę: kaip atrodo darbo diena, prie ko reikia daugiausia dirbti, ar ši veikla vargina, ar teikia malonumą?
Darbo grafikas yra gan lankstus. Nemeluodamas pasakysiu, kad streso šiame darbe tikrai daug. Turiu nemažai darbo patirties, anksčiau man teko dirbti Vyriausybės kanceliarijoje, vadovauti skyriui. Palyginus ankstesnę veiklą ir dabartinę, galiu pasakyti, kad tokio intensyvaus darbo dar neturėjau. Organizacija labai didelė, apima 600 narių, per dieną tenka pabendrauti su nemažu skaičiumi žmonių, todėl reikia gerų psichologinių, vadovavimo, diplomatinių ir reprezentacinių įgūdžių. Būdamas prezidentu turi būti „multifunkcinis aparatas“ ir neprarasti savitvardos, išlaikyti pusiausvyrą. Kartais, kai per dieną nuo pokalbių ir įvairios veiklos išvargsti emociškai, išlikti ramiam yra sudėtingas uždavinys. Džiaugiuosi atradęs vaikščiojimą pėsčiomis, nenaudoju jokių transporto priemonių. Kasdien nueinu apie 5 km. Vaikščiojimas labai padeda susidėlioti mintis, pagalvoti apie daug dalykų ir priimti tinkamus sprendimus.
Eiliniai studentai nelabai domisi studentų atstovybių veikla, dažnas VU studentas galbūt net nežino, kad prezidentas pasikeitė. Ar sutinkate, kad egzistuoja studentų pasyvumo problema? Kaip reiktų tai spręsti?
Sutinku, kad studentai nėra labai aktyvūs, pilietiški. Turiu omeny ne tik tai, kad studentai nesidomi atstovybių veikla, bet taip pat ir kitomis studentiškomis organizacijomis. Jei palygintume su Vakarų universitetais, ten, net ir daug mažesniuose universitetuose, studentiškų organizacijų yra keleriopai daugiau. Šią problemą reikėtų spręsti skatinant įvairių studentiškų organizacijų kūrimąsi. Kuo daugiau bus studentiškų korporacijų, mokslinių, pažintinių draugijų, klubų, tuo bus šauniau, bus labiau skatinamas pilietinis-politinis mąstymas. Svarstau apie bendro studentiškų organizacijų, veikiančių universitete, forumo kūrimą, kad jos galėtų susirinkti ir aptarti įvairius reikalus. Taip pat manau, kad VU SA atvirumas, veiklos skaidrumas gali paskatinti daugiau studentų reikšti savo nuomonę. Jeigu sprendimus priims ne vienas žmogus, o, pavyzdžiui, parlamentas ir visa tai bus paviešinama, pristatoma studentams, tuomet galbūt jie supras, kad jų nuomonė reiškia daug.
Kokia VU SA pozicija aukštojo mokslo reformos atžvilgiu?
Mes remiame reformą, tačiau tam tikri dalykai kelia nerimą, pavyzdžiui, grėsmė susilpnėti universiteto autonomijai – taryboms suteikiama teisė rinkti rektorių, o tarybos nariai skiriami su ministro žinia. Todėl kyla klausimas, ar tai nebus universiteto politizacija? Valstybė neturėtų kištis į universiteto veiklą. Kitas dalykas – paskolos. Dabar jos suteikiamos per bankus, jų sąlygos sudėtingos, daug rizikos tenka patiems studentams. Tokių niuansų yra daugiau ir jie kelia klausimą, ar buvo priimti tinkami sprendimai. Ketiname parengti analizę „Aukštojo mokslo reforma Vilniaus universiteto studentų atstovų akimis“. Tai būtų 30–40 puslapių analizė, sudaryta atsižvelgiant ir į magistrantų, doktorantų nuomonę, pasakant, kas yra gerai su šia reforma, o kas blogai. Jaučiame atsakomybę atlikti tokią analizę, nes esame didžiausio Lietuvos universiteto studentų atstovybė ir negalime nepareikšti nuomonės tokiu svarbiu studentams klausimu.
VU kaip universiteto perspektyva: ar einama teisingu keliu, ar nėra grėsmės prarasti geriausiai vertinamo Lietuvos universiteto vardo?
Kartais atrodo, kad universiteto centriniuose rūmuose, Senate, vyrauja nusiraminimas, jog esame geriausi ir tiek. O reikėtų žiūrėti ne vien Lietuvos kontekste. Skelbiami reitingai nuteikia santūriai viltingai, nes esame geriausias universitetas Baltijos šalyse, tačiau sustoti nereikia, nes yra tarptautinių iššūkių. VU turėtų save projektuoti ne kaip Lietuvos, o kaip Vidurio Rytų Europos universitetą ir stengtis išsiskirti šiame regione. Grėsmės prarasti geriausio universiteto vardo nėra, tačiau tikslai turėtų būti ambicingesni.
Komentarų nėra. Būk pirmas!