Dvidešimt. Truputis daugiau negu dvidešimt: daug ar mažai? Jeigu dvidešimt gramų šokolado, sakyčiau, mažoka. Jeigu dvidešimt dienų liūdesio – jau per daug. Tačiau mes pakalbėkime apie metus. Jeigu jau dvidešimt metų laisvai valstybei, kur žmonės gali drąsiai skaityti, rašyti sava kalba, kurti bei tęsti savo tautos tradicijas. Drįsiu teigti, kad nei tai daug, nei mažai. Šalis tampa studente, atvykusia į pirmąjį universiteto kursą. Todėl ji vis dar kopia savęs ir aplinkos pažinimo keliu. O kaip geriausia mokytis?
Norime mokytis iš kitų!
Esame statybininkai. Kiekvienas mūsų atnešame po plytą ir taip mūrijame tą daugiaaukštį, vadinamą „VALSTYBĖ“. Neseniai mes visi atnešėme milžinišką luitą, kuris turėtų sutvirtinti mūsų namą. Kalbu apie Europos Sąjungą, kurios senosios narės mums tampa architektais, nubrėžiančiais planus. Mes kruopšiai vykdome jų idėjas, nes norime tų gerų gyvenimų, kuriuos turi svetimšaliai. Vis labiau įsiskverbia anglų kalba į mūsų mažų vitrinų langus, parduodame savo pramonę, norime svetimos valiutos, pripažinimo, norime būti dideli ir gerbiami kaip Prancūzija, Vokietija, Anglija, Danija. Mes žūtbūt norime vadintis europiečiais, bet ne lietuviais. Todėl neramu, kad tas luitas, turėjęs sustiprinti mūsų sienas, nebūtų per sunkus toms menkoms plytelėms iš kurių statėme pamatus, ir visko nesugriautų.
Ne paukščių gripas, bet irgi labai pavojinga liga
Galbūt grėsmė sugriauti pamatus kyla, nes mes ieškome materealios gerovės sau ir savo šaliai? Taip, tai svarbu, bet negalime pamiršti dvasinių vertybių. Viena jų – tolerancija, Viktoro Hugo įvardijama kaip pati geriausia religija. Tikriausiai daugybė manančių, kad netolerancija, etikečių lipdymas, diskriminacija – neišsilavinusių, gatvės žmonių užsiėmimas iš neturėjimo ką veikti ir tamsumo. Tačiau tai tokia klaidinga ir naivi mintis!.. Reikia pripažinti, kad tai – liga. Virusas tupintis kiekvieno mūsų viduje.
Trumpai apie ligos židinius
Visi mes pradėjome nuo mokyklos. Nemeluokime sau ir pripažinkime, kad kiekvienoje klasėje atsirasdavo stori, spoguoti, akiniuoti, neįgalūs, neformalūs jaunuoliai, kuriuos tiesiog būtina mušti, užgaulioti, pašiepti. Universitete, kur jau turėtume būti rimti suaugę žmonės su dora vertybių sistema, mes prie viso to pridedame ir moterų diskriminaciją ir, neduok tu Dieve, pamatysime mes kitos rasės žmogų! Beje, atvykėlius iš už jūrų marių muša ir gatvėje… Skamba antraštės, mirga televizijos ekranai apie mūsų netoleranciją, tačiau niekas nesikeičia. O kur čia pasikeis, jeigu savo „vertybes“ ir „moralę“ demonstruoja net mūsų „tautos išrinktieji“, mojuodami kumščiais ir vaikiškais plakatais, taikingai jaunuolių eisenai. Todėl štai ko mums derėtų visų pirma pasimokyti iš Europos: nustoti klijuoti etiketes! Pasveikti!
Mes – dešrelės?
Etiketė – popierinė, plastikinė kortelė ar lapelis, pritvirtinamas prie gaminio, kuriame surašyta esminė informacija apie produktą. Ten mes neaptinkame jokių subjektyvių faktų apie gaminį. Pasiėmę marškinėlius mes randame etiketę su gamintojo pavadinimu, vilnos kiekiu, bet ten neparašyta, kad drabužis papuoštas gražių spalvų deriniu ir yra patogus nešioti. Juk ne kiekvienam bus patogūs būtent taip pasiūti marškiniai! Todėl labai netikslu klijuoti etiketę žmogui. Mes juk ne dešrelės ar saldainiai, supakuoti į dėžutes.
„Be etikečių“ – pirmas vaistas universitete
Tylėti negalima kalbėti. Nežinome, kur kablelį padėsite jūs, bet Vilniaus universiteto Studentų atstovybės programa „Be etikečių“ trenkia kumščiu į stalą, atsistoja ir griežtai šūkteli: „Tylėti negalima, kalbėti!“ Ir mes prabylame, kad imsime į rankas šluotas valyti mūsų bendruomenės moralės nuo nereikalingo dulkių sluoksnio.
Tai Vilniaus universiteto studentų atstovybės programa, kurios pagrindinis tikslas – kovoti su netolerancijos proveržiais universiteto bendruomenėje. Programos dalyviai nepateisins jokių homofobijos, ksenofobijos, rasizmo ir kitų proveržių. Studentai bendradarbiauja su Tolerantiško jaunimo asociacija, Žmogaus teisių stebėjimo institutu bei Nacionaliniu socialinės integracijos institutu. Visus mokslo metus „Be etikečių“ organizuojami renginiai skatina jaunimą pažvelgti kitomis akimis į savo bendramokslius, gerbti ir vertinti jų pasirinkimus, nuomonę bei suprasti, kad visi mes skirtingi ir tuo pačiu lygūs.
Jei ir TU nebegali tylėti, ateik, prisijunk ir padėk valyti mūsų sielos šiukšles! Rašyk mums adresu: beetikeciu@vusa.lt
Komentarų nėra. Būk pirmas!