Ką skelbia aštri antraštė „Pasaulis po universiteto“ (World after University), pasirinkta tarptautiniam forumui? Kodėl jos pabaigoje nėra klaustuko ženklo, kuris indikuotų, jog tai tik persergėjimas, abejonė, provokacija, bet ne teiginys?

Ogi todėl, kad klaustukas bylotų ir apie pesimistinį nusiteikimą, apokaliptinį gąsdinimą dėl niūrios universitetų netekusios žmonijos ateities. Neketiname nieko bauginti, nesiūlome užimti rezistencijos poziciją ir pagraudenti, kad stinga suprantančių universiteto svarbą ir skiriančių deramą (finansinį, politinį) dėmesį. Raginame (savi)kritiškai pažvelgti į universitetų vaidmens ir funkcijų kaitą, patiems mintimis drąsiai žengti anapus utopinio ar antiutopinio būsiantybės vaizdinio.

Didžiuma akademikų teigia, kad universitetai yra tarp Vakarų moderniąją civilizaciją konstituojančių elementų, ir priešiškai vertina akivaizdžius bei visuotinius pokyčius, kurie lemia universitetų statuso ir vidinės sąrangos raidą keliais išcentriniais vektoriais. Patys universitetai artėja prie verslo korporacijų siekdami pelno rinkoje, ima rengti siauroms profesijoms. Tuo tarpu didelę dalį įprastų ugdymo ir žinių kūrimo funkcijų gana sėkmingai, o gal ir sėkmingiau ima atlikti kitos institucijos ir skaitmeninių tinklų įgalinti pavieniai asmenys.

Manding, Vikipedija nepakeis auditorijose teikiamos profesionaliai atrinktos informacijos, bet gal pasauliui pakaktų kelių universitetų su nuotolinio egzaminavimo centrais, kai jau šiandien Harvardas ir Oksfordas atvirose talpyklose nemokamai siūlo šimtus aukščiausios kokybės paskaitų kursų įrašų? Kokią kitokią, didesnę vertę gali ir turi kurti bei teikti jauniems žmonėms Vilnius, Krokuva, Praha, Tartu, Helsinkis?

Pripažinus šiuos iššūkius aktualu apmąstyti, kaip dominuojančią akademinėje aplinkoje savigynos laikyseną transformuoti į universiteto misijos XXI a. išgryninimą. Ar universitetas būtinas žmonijos pažangai, ar jo branduolys tebėra aukštais etiniais principais susaistyta bendruomenė, kuri įgalina sąmoningą bei vaisingą nacionalinės ir tarptautinės kultūros sąveiką ieškant išminties? Etinius klausimus žmonija kėlė, jų sprendimus siūlė ir iki universiteto, tačiau modernybė paragino šią sritį perimti iš religijos, pavesti apšviestosioms viršūnėms. Universitetams postuluojant etinį reliatyvizmą, lieka tuščia egzistencinių gairių formavimo niša: gal tai ir paaiškina ezoterikos – magų ir burtininkių – suklestėjimą greta aukštųjų technologijų postmoderniose visuomenėse? Tokios problematikos refleksija leistų aiškiau suvokti universiteto išskirtinius pranašumus bei galimybes ir dėl jų apeliuoti į neredukuojamą žmogiškojo fenomeno branduolį.

Jau šiandien žmogus gyvena ilgiau ir norima, kad jis nepasitrauktų iš aktyvios veiklos iki septyniasdešimties aštuoniasdešimties metų. O drauge dinamiškos sąlygos lemia, kad andai įgytųjų specialybių ir specializacijų tiesiog nebelieka, todėl darbdaviai ieško vis jaunesnio personalo – ši tendencija tik stiprės, jei absolventai bus rengiami siaurai suvokiamai darbo rinkai. Ar universitetas turi vidinio įsitikinimo postuluoti, kad švietimas, ypač aukštasis, yra ne dėl ekonominio ar socialinio užsakymo, o žmogui ir dėl žmogaus, tik dėl jo paties, jo mąstymo ir apsisprendimo laisvės?

Ar universitetas pats suvokia, kad žmogaus savitiksliškumas, pasak Immanuelio Kanto sampratos, yra kertinis kultūros akmuo? Žinoma, tokia pozicija reikalauja kur kas didesnio pačios universitetinės bendruomenės sąmoningumo ir atsakingumo, nes savitikslio žmogaus ugdymo nepamatuosi išoriniais rodikliais – atlyginimo augimu, darbdavių pasitenkinimu. Tik iš nemažos istorinės perspektyvos, tik regint suminį darnios visuomenės kultūrinės plėtros rezultatą galima įvertinti tokios universiteto misijos sėkmę.

Išsilavinimui dėl demokratizacijos tapus visuotiniam, o aukštajam universitetiniam mokslui – masiniu reiškiniu, radikaliai persvarstytinas universiteto vaidmuo edukacinėje piramidėje. Gal universitetui būtina gręžtis į žemutines švietimo grandis lemiant jų programas bei metodus, pirmiausia – diegiant kūrybiškumo ugdymo prioritetą ir jo realizacijos priemones? Universiteto ir drauge vakarietiškų akademinių sampratų įkultūrinimas skirtingose civilizacinėse aplinkose, ypač eksponentiška aukštojo mokslo plėtra Azijoje, yra neabsorbuota patirtis. Jos analizė padėtų tiek kritiškai pažvelgti į save iš kitos perspektyvos, tiek siekti intensyvesnio alternatyvių sampratų absorbavimo, o tai buvo Europoje susiformavusios civilizacijos stiprybė nuo seniausių laikų.

Kultūrų įvairovės, augančios migracijos ir naujų demografinių, energetinių, ekologinių įtampų tarptautinė tikrovė, būtinybė derinti vidinius ir išorinius interesus aukšto išsilavinimo ir technologijų visuomenėse kelia valstybių vadovams naujosios Apšvietos klausimą. Kas ir kaip galėtų rengti rytdienos politikus ir kitus lyderius, kurie įstengs pasitikti nesuvaldomo pasaulio iššūkius ir kurti tvarią ateitį? Tokių klausimų ratas daugeriopų rinkimų metais – pastanga išeiti anapus vienadienės polemikos dėl konkrečių asmenų ir populistinių pažadų.

Būtų šaunu, jei mūsų bendruomenė rengdamasi forumui reflektuotų būtuosius įnašus į Lietuvos ir Europos raidą įvairiose srityse, drauge projektuodama, ką konkrečiai galėtume, planuojame duoti šaliai ir pasauliui iki universiteto 450-mečio jubiliejaus, kaip galėtų, norėtų keistis universitetas per artimiausią dešimtmetį, o ką būtina išsaugoti. Noriu labai padėkoti kolegoms Mariuszui Antonowicziui, Simui Čelutkai, Norbertui Černiauskui, Aušrinei Jurgelionytei, Povilui Lastauskui, Karolinai Mickutei, Rimui Norvaišai, Laurynui Peluričiui, Vyčiui Siliui, Jurgitai Verbickienei, kurių įkvepiančioje draugijoje susidėliojo forumo idėja ir tematika.

Tarptautinis forumas „World after University“, į kurį atvyks ir pasauliniai švietimo ekpertai, vyks balandžio 4 dieną VU Teatro salėje. Daugiau apie VU organizuojamą tarptautinį forumą savo 440-mečio jubiliejaus proga rasite čia.