Gabus Vilniaus Antano Vienuolio mokyklos auklėtinis ir ne vienos matematikos olimpiados dalyvis Leonas Valkūnas 1967 m. vis dėlto atsisakė minties studijuoti matematiką ir pasirinko teorinės fizikos studijų programą Vilniaus universiteto (VU) Fizikos fakultete. „Paskutinėje klasėje skaičiau nemažai populiarios mokslinės literatūros ir nutariau, kad fizikos sprendžiamos problemos man yra patrauklesnės“, – prisimena prof. habil. dr. L. Valkūnas. Taip prasidėjo žinomo Lietuvos fiziko mokslinė karjera.
Tęsdamas studijas Kijevo nacionaliniame Taraso Ševčenkos universitete studentas Leonas susidomėjo kietųjų kūnų spektroskopija ir grįžęs į Lietuvą Vilniaus universitete apsigynė mokslų daktaro disertaciją, kurioje nagrinėjo kietųjų kūnų spektrinių savybių ypatumus. „Dar studijuodamas universitete pradėjau domėtis ir biofizikos problemomis. Todėl tolimesnė mano mokslinė veikla buvo susijusi su spektroskopijos metodų plėtojimu ir įvairių kietųjų kūnų, nanodarinių bei biologinių sistemų problemų nagrinėjimu. Didelį dėmesį skyriau fotosintezės reiškinio tyrimams“, – apie savo veiklos kryptį pasakoja mokslininkas.
Fizikos fakulteto jaunimui prof. L. Valkūnas geriausiai pažįstamas kaip kvantinės mechanikos dėstytojas. Į pedagoginę veiklą mokslininkas pastūmėjo ir gabius savo doktorantus Jevgenijų Chmeliovą ir Vytautą Butkų, patikėdamas jiems vesti kvantinės mechanikos pratybas. Nuo šių mokslo metų prof. L. Valkūnas, kone 10-metį dėstęs studentams vieną sudėtingiausių ir svarbiausių studijų dalykų Fizikos fakultete, atsisakė pedagoginės veiklos ir atsidėjo moksliniam tiriamajam darbui, o kvantinės fizikos paskaitų estafetės lazdelę jis perdavė dr. J. Chmeliovui.
Šiuo metu profesorius toliau sprendžia itin sudėtingą fotosintezės savireguliacijos problemą. Būtent prof. L. Valkūnas 2005 m. su amerikiečių kolegomis iškėlė hipotezę apie sudėtingą fotosintezės savireguliavimo mechanizmą ir ją eksperimentiškai bei teoriškai pagrindė. Ši idėja, publikuota prestižiniame moksliniame žurnale „Science“, yra toliau plėtojama daugelyje pasaulio laboratorijų ir išlieka viena iš dominuojančių, aiškinant sudėtingą savireguliacijos reiškinį.
„Be to, su kolegomis iš FTMC Molekulinių darinių fizikos skyriaus plėtojame dvimatės elektroninės koherentinės spektroskopijos metodus ir pavienių molekulių ar molekulinių kompleksų spektroskopiją, leidomės į naujų optinės mikroskopijos principų paieškas“, – apie šiandienos darbus pasakoja mokslininkas.
Svetur – tik trumpos stotelės
Fizikas apkeliavo bene visą pasaulį – prof. L. Valkūnui teko lankytis įvairiuose Europos ir JAV universitetuose, skaityti paskaitas ir pranešimus Europoje, JAV, Kanadoje, Japonijoje, Kinijoje, Taivane, Singapūre, Australijoje, Turkijoje, Izraelyje, Pietų Afrikos Respublikoje. Paklaustas, kuriame pasaulio kampelyje jis rado daugiausia bendraminčių, profesorius dvejoja: „Mokslinės grupės, pas kurias man teko svečiuotis, domisi problemomis, kurios paprastai yra artimos ir man, tad visur jaučiausi tikrai gerai ir patogiai. Viską lemia tai, kiek įdomi pati nagrinėjama problema ir ten esanti kūrybinė atmosfera. Išskirti vieną iš mokslinių grupių tikrai sunku. Vis dėlto, ko gero, ilgiausiai trunka mano bendradarbiavimas su kolegomis iš Amsterdamo laisvojo universiteto, Londono Queen Mary universiteto, Kalifornijos universiteto Berklyje ir Branduolinių tyrimų Centro Saclay Prancūzijoje.“
Be abejonės, dirbdamas ir viešėdamas svečiose šalyse, mokslininkas ne kartą sulaukė pasiūlymo pasilikti: „Pirmą kartą tokį pasiūlymą išgirdau stažuodamasis Niujorko universitete. Nors tada buvome Niujorke su visa šeima, bet tai buvo 1990 metai – Lietuvoje vyko pernelyg reikšmingi įvykiai.“ Po metų, 1991-aisiais, prof. L. Valkūnas lankėsi Amsterdamo laisvajame universitete. „Tuo metu Maskvoje vyko Rugpjūčio pučas, tad gavau pasiūlymą, esant reikalui, pagalvoti apie galimybę likti Amsterdame. Iš to paties Amsterdamo laisvojo universiteto po dešimtmečio vėl gavau pasiūlymą, šįkart dalyvauti profesoriaus konkurse“, – prisimena prof. L. Valkūnas. Visais atvejais mokslininkas pasiūlymų nepriėmė ir sėkmingai tęsė fiziko karjerą gimtinėje.
Sėkmę lemia žinios ir smalsumas
2017 m. prof. L. Valkūnui buvo skirta Lietuvos mokslo premija už 11 metų darbų ciklą „Fotoindukuotų vyksmų savireguliacija ir valdymas molekuliniuose nanodariniuose (2005–2016)“. 2018 m. pabaigoje mokslininkui suteiktas Vilniaus universiteto profesoriaus emerito vardas. Pradėjęs 2019-uosius prof. L. Valkūnas mini garbingą jubiliejų ir vėl kimba į darbus. Anot profesoriaus, tokios nepailstamos energijos paslaptis glūdi mokslinėje prigimtyje ir aplinkoje.
„Mano tėvas taip pat buvo Vilniaus universiteto dėstytojas, taigi mokslo žinios mano šeimoje buvo ypač vertinamos. Vėliau, išvykęs studijuoti į Kijevą, sutikau daug to meto pasaulinio garso mokslo korifėjų, tokių kaip A. Davydovas ar S. Pekaris, klausiausi jų paskaitų, o vėliau teko bendrauti ir asmeniškai. Nuo Nepriklausomybės pradžios susipažinau su pasaulinio lygio mokslininkais, diskutavau su jais įvairiais klausimais, o su kai kuriais iš jų ir susidraugavau. Įdomu tai, kad daug iškilių šios srities mokslininkų yra mano bendraamžiai – nemažai, kaip ir aš, gimusių 1949 m. Kartu mes net įkūrėme „49-ųjų“ (ang. 49-ers) klubą, kurio nariai renkasi į mokslinius seminarus įvairiose pasaulio vietose. Manau, kad tai labai palengvina tiek mokslinį, tiek ir žmogiškąjį bendradarbiavimą“, – teigia prof. L. Valkūnas. Šeimos ir draugų būrio žmogus, L. Valkūnas šmaikštauja: „Draugų taip pat mums netrūksta, o ir žmona pritaria, kad mano mokslo bičiuliai, atvykę iš įvairių pasaulio vietų, apsistotų mūsų namuose.“ Taigi darni šeima, platus draugų ratas ir nuolatinis siekis atrasti ką nors naujo – tai mokslininko L. Valkūno gyvenimo variklis.
Paklaustas, kokia yra jo sėkmės formulė, mokslininkas netuščiažodžiauja: „Sėkmę lemia žinios, smalsumas ir noras surasti naują nežinomą reiškinį.“ Taigi sėkmės lydimo mokslininko bruožas, anot profesoriaus, yra gebėjimas teisingai suformuluoti problemą.
Komentarų nėra. Būk pirmas!