Išgirdę žodį „korporacija“ daugelis, ko gero, pirmiausiai pagalvojame apie stambias verslo įmones ir stikliniuose bokštuose plėtros planus kurpiančias jų valdybas. Todėl sužinojus apie aukštųjų mokyklų studentus vienijančias korporacijas kartais galima ir nepatikliai kilstelėti antakį. Vis dėlto viduramžius siekiančios akademinių korporacijų tradicijos tebėra gyvos ir šiandien, o jas tęsiančios organizacijos veikia bei vienija studentus tiek Lietuvos, tiek daugelio užsienio šalių aukštosiose mokyklose.

Viena pirmųjų nepriklausomos Lietuvos studentiškų organizacijų – 1989 m. susikūrusi Vilniaus universiteto (VU) studentų istorikų korporacija „Tilia“. Pavadinta liepos, augančios Istorijos fakulteto M. Daukšos kiemelyje, garbei (lotyniškai tilia – liepa), korporacija šiandien vienija dešimtis veiklių studentų, istorijos mylėtojų, drauge įsitraukiančių tiek į mokslinę veiklą, istorijos populiarinimą, tiek ir į smagų laisvalaikį kartu.

Tiesa, pastaroji dalis ir daugelis korporacijos tradicijų žinomos tik jos nariams. Kaip ir pridera panašioms organizacijoms, „Tilia“ savo vidaus veiklą akylai saugo nuo ausų ir akių, nepriklausančių korporacijos nariams. Vis dėlto pabandykime į šią veiklos trisdešimtmetį pasitinkančią studentišką organizaciją žvilgtelėti iš arčiau.

Norėjo ne vien studentauti

Korporacijos „Tilia“ atstovas, VU Istorijos fakulteto magistrantas Povilas Andrius Stepavičius pasakoja naryste šioje bendrijoje susidomėjęs dar iki tapdamas studentu. Apie ją išgirdęs fuksų stovykloje, P. Stepavičius sako likęs susižavėjęs korporacijos istorija, veikla ir tradicijomis. Vėliau, kartu su keliais kursiokais apsilankęs vakare, skirtame susipažinti su „Tilia“, tvirtai nusprendė tapti korporacijos nariu. „Niekada nebuvau toks žmogus, kuris tik lankytų pamokas ar paskaitas ir grįžęs namo nieko neveiktų. Ir studijuodamas norėjau daryti kažką daugiau, tad įsitraukiau į korporacijos veiklą. Man patiko organizuoti įvairius renginius, populiarinti istorijos mokslą. Iš pradžių tai tebuvo veikla po paskaitų, bet ilgainiui tapo gyvenimo būdu“, – pasakoja Istorijos fakulteto studentas.

Pasak jo, būtent tokius – veiklius, iniciatyvius žmones ir vienija korporacija. „Tilia“ atstovas pabrėžia, kad korporacijos nariai pirmiausiai – tikri istorijos, o dažnai – ir Vilniaus mylėtojai. „Dažnai atvykę čia studijuoti iš kitų Lietuvos miestų, korporantai pamilsta sostinę, ir ši meilė – vienas iš mus vienijančių bruožų. Kitas „Tilia“ narius siejantis dalykas – esame aktyvūs žmonės, kuriems studijos ir studentiškas gyvenimo būdas reiškia šį tą daugiau nei dalyvavimą paskaitose, seminaruose ar viename kitame renginyje. Mes norime patys kurti, organizuoti renginius, ekskursijas, intelektualius festivalius“, – teigia P. Stepavičius.

Suprantama, organizacijos narius telkia ir pomėgis leisti laiką su bendraminčiais bei, kaip sako pašnekovas, tikraisiais studentiškais atributais – alumi, dainomis bei amžinais bičiuliais. Apie pastarąjį atributą, amžiną draugystę, P. Stepavičius kalba visiškai rimtai.

„Įgijus visateisio nario statusą, korporacijos nariu tampama amžiams. Taigi „Tilia“ vienija žmones, kurie pasiryžę organizacijos veikloje dalyvauti amžinai“, – tikina pašnekovas.

Narystę tenka nusipelnyti

Tiesa, pasak VU Istorijos fakulteto magistranto, visateisiu ir amžinu „Tilia“ nariu tampama ne iš karto. Į korporaciją įsilieti siekiantis studentas pirmiausiai tampa jaunesniuoju nariu, „junijoru“, kuris turi pelnyti vyresniųjų kolegų pagarbą, užsitarnauti jų rekomendacijas, ir tik tada būna pakeliamas į aukštesnę pakopą ir yra įšventinamas į pilnateisius korporacijos narius, senjorus.

Pastarieji jau turi balso teisę ir dalyvauja priimant su korporacijos veikla susijusius sprendimus, gali dėvėti korporacijos simbolika puoštą uniformą. Ją sudaro per petį juosiama juosta, korporacijos spalvomis papuošta kepuraitė ir ženklelis su organizacijos emblema. Tokias uniformas korporantai dėvi iškilmingomis progomis.

„Turime ir savo šūkius, ritualus, o korporacijos veikla ir valdymas yra reglamentuoti. Senjorų taryba renka valdybą, kuri ir sprendžia svarbiausius reikalus. Visiškai kaip įprastose korporacijose“, – šypsosi P. Stepavičius.

Nors „Tilia“ nariu tampama amžiams, tai nereiškia, kad ir senjoro statusas įgyjamas iki gyvos galvos. Studijas baigę korporantai tampa filisteriais: trečiosios pakopos nariais, aktyviai nebedalyvaujančiais „Tilia“ veikloje, bet teikiantiems paramą ir pagalbą jaunesniesiems organizacijos kolegoms.

Korporacijos atstovas pasakoja, kad „Tilia“ veikla daugiausiai telkiasi į istorijos mokslą ir jo populiarinimą. Įvairiais renginiais, diskusijomis, seminarais, konferencijomis ir varžybomis organizacijos nariai skatina gilintis į Lietuvos bei pasaulio istoriją tiek kolegas fakultete, tiek ir visuomenę.

Paspirtis akademinėje veikloje

Bet įvairūs renginiai ir projektai tėra ledkalnio viršūnė: didelė dalis korporacijos veiklos sukasi apie pačius jos narius. Ir nors dauguma „Tilia“ tradicijų laikomos paslaptyje, tomis, apie kurias pasakoja P. Stepavičius, pirmiausiai siekiama megzti ir stiprinti draugystę tarp korporacijos narių.

Kiekvieną rudenį rengiame krikštynas, kuomet kandidatus priimame į „junijorus“. Visus išbandymus išlaikę ir vyresniųjų pagarbą pelnę kolegos tampa visateisiais „Tilia“ nariais, o studijas baigę senjorai tampa filisteriais. Visa tai iškilmingai pažymime, laikydamiesi dar nuo 1989-ųjų gyvuojančios tradicijos. Kiti mūsų užsiėmimai paprastesni – pavyzdžiui, rengiame kugelio vakarą, kur drauge gaminame bulvių plokštainį, žaidžiame stalo žaidimus, diskutuojame. Mokslo metų pabaigą taip pat pažymime visi drauge, susirinkę kur nors sodyboje“, – kalba korporacijos atstovas.

P. Stepavičius tikina, kad narystė ir veikla organizacijoje studijoms netrukdo. Veikiau priešingai: „Tilia“ yra užsitarnavusi tiek fakulteto, tiek universiteto pripažinimą, narystė organizacijoje atveria galimybes įgyti patirties, jaunesniems kolegoms pabendrauti su vyresniakursiais, pasidalinti konspektais, gauti patarimų, o tai itin praverčia akademinėje veikloje.

Tarp korporacijos narių nusistovi gana artimi ryšiai. „Mums svarbu tai, kad esame Vilniaus ir mūsų organizacijos tris dešimtmečius trunkančios istorijos tęsėjai. Čia kartais pasijuntu kaip šeimoje: galiu kiekvienu pasitikėti ir prireikus sulaukti pagalbos. Bendro gėrio kūrimas, paslapčių vienas nuo kito neturėjimas, sutvirtinamas amžina draugyste, tradicijomis, sudaro puikią terpę giliems tarpusavio ryšiams“, – sako Istorijos fakulteto magistrantas.