Šiemet 50-ąjį gimtadienį švenčiantis Vilniaus universiteto folkloro ansamblis „Ratilio“ Lietuvos folkloro veikėjų dažnai apibūdinamas kaip jaunatviškas ir pasižymintis labai artimu bei tvirtu kolektyvo narių ryšiu. Dabartinės jo vadovės Milda Ričkutė ir Kristina Aponavičiūtė sako: ansamblio istorija parodė, kad būtent šios kolektyvo savybės yra pagrindinis jo gyvybingumo šaltinis, o per visą „Ratilio“ gyvavimo laikotarpį buvo momentų, kai nuo narių bendruomeniškumo priklausė ansamblio likimas.

Lemtingas išbandymas

2007-ieji metai seniausio Lietuvoje folkloro ansamblio vadovėms įsirėžė į atmintį. Būtent tada jos perėmė ansamblio vairą iš ilgametės vadovės Zitos Kelmickaitės. Kristina su šypsena prisimena, kaip tų metų rugsėjį tuometinė ansamblio vadovė „išdalijo naujas pareigas“. „Ji atėjo ir pasakė: „Milda, tu būsi vadovė, o tu dabar būsi instrumentinės grupės vadovė.“ Buvo likę keli mėnesiai iki ansamblio jubiliejaus, žmonių nedaug buvo likę iš senųjų. Reikia parengti jubiliejinę programą ir nemažai ko trūko – drabužių, instrumentų. Tai reiškė iššūkį ir stresą, bet mes tai padarėme“, – kupiną įtampos ir neužtikrintumo metą prisimena M. Ričkutė.

Ji pabrėžia, kad viena svarbiausių priežasčių, dėl kurių tada pavyko surengti jubiliejinį koncertą, buvo ta, kad aktyvūs ratiliokai ėmėsi bendruomenės stiprinimo. „Aš džiaugiuosi, kad mūsų kolektyve yra Ainė Ramonaitė. Jeigu ne Ainė, tai jame turbūt nebūtų likę nė vieno žmogaus“, – sako M. Ričkutė. Prisimindama tą sudėtingą laikotarpį, ansamblio vadovė pasakoja, kad dabar žymi Lietuvos politikos mokslų profesorė tada labai pagelbėjo ieškant naujų narių, išlaikant kolektyvo senbuvius, renkant tautinius kostiumus. A. Ramonaitė ir dabar nuolat imasi įvairių kolektyvą stiprinančių veiklų, pavyzdžiui, tęsia ansamblio tradiciją – organizuoja naujų narių krikštynas. M. Ričkutė džiaugiasi, kad Ainės dėka ansamblis ir dabar tampa bendruomeniškesnis.

K. Aponavičiūtė ansamblį laiko daugiau nei glaudžia bendruomene. „Man „Ratilio“ atrodo tokia didelė darni šeima. Kur užauga vaikai, įgyja žinių“, – pasakojo vadovė. K. Aponavičiūtė prisimena, kaip kūrėsi „Ratilio“ klubas, visų laikų ansamblio dalyvius vienijanti bendruomenė, pirmuosius jo susitikimus. Įspūdį paliko sunkiai paaiškinamas visų ratiliokų tarpusavio ryšys, atėjo labai daug žmonių, kurių ji niekada anksčiau nebuvo mačiusi, bet visi iškart atrodė savi ir artimi.

Kultūrinę rezistenciją pakeitė nevaržoma meilė Lietuvai

Sovietmečiu „Ratilio“ veikla buvo vienas iš pasipriešinimo totalitariniam režimui šaltinių. Ansamblio nariai be baimės dainuodavo gatvėse ir troleibusuose, nepaisydami nei sovietų pareigūnų, nei tuometinio Lietuvos TSR Komunistų partijos sekretoriaus A. Sniečkaus kaimynystės. Besibaigiant praėjusio amžiaus devintajam dešimtmečiui, studentai užsienio festivaliuose nepabijodavo išskleisti trispalvės. Tuo metu ansamblio veikla ir folkloriniai judėjimai siejosi su kova už šalies nepriklausomybę.

Ansamblio vadovė sako, kad dabar esama veikiau ne akivaizdžios kovos, bet visur ryškiai vis prasiveržiančio patriotiškumo jausmo. „Jis atbunda, sakykim, per valstybines šventes, o ypač jeigu esame kur nors tuo momentu išvykę, užsienyje“, – sako M. Ričkutė. Ji ypač ryškiai prisimena jaudinantį momentą koncerte Prancūzijoje, kai į ansamblio pasirodymą netikėtai įsiterpė Tautiška giesmė. „Liepos šešta diena, aštunta valanda – kad ir kur mes būtume, turime giedoti himną. Vidury koncerto sustojame ir giedame. Vėliau žiūrovams pasiteiravus, kas vyksta, ir sužinojus, kad taip ratiliokai švenčia Valstybės dieną, kolektyvas sulaukė didžiulės pagarbos. Kartą, man atrodo, taip pat per Liepos 6-ąją – tik į Lietuvą įvažiavome ir iškart su vėliava, su himnu!“ – ypatingas akimirkas prisimena ansamblio vadovė.

Etninės kultūros renesansas

Regis, būtų galima abejoti, ar folkloras dar gajus tarp jaunų žmonių. Vis dėlto „Ratilio“ kasmet sulaukia vis daugiau naujų narių, net ima stigti kostiumų juos visus papuošti scenai. Būdamos ir Vilniaus etninės kultūros centro darbuotojos, „Ratilio“ vadovės džiaugiasi, kad folkloras nesvetimas jaunimui. „Pastaruoju metu aš matau, kad kuriasi naujos grupės, galbūt ir ne to tradicinio folkloro, galbūt jau ir modernaus, šiuolaikinio, kažkaip kitaip interpretuoto, bet vis tiek viskas remiasi į mūsų šaknis“, – sako M. Ričkutė. Visą gyvenimą darbui su jaunimu paskyrusi moteris teigia, jog nauji tradicinės kultūros puoselėjimo būdai – tarsi etninės kultūros renesansas.

K. Aponavičiūtė pastebi, kad tradicinė kultūra svarbi jaunoms šeimoms ir jose folkloras perduodamas iš kartos į kartą. Instrumentinės grupės vadovė džiaugiasi „Ratilio“ mamyčių klubu, kurio narės šiemet dalyvavo viename iš tarptautinio folkloro festivalio „Skamba skamba kankliai“ renginių, mokė vilniečius liaudiškų mažų vaikų pažaidinimų. Kristina sako, kad „Ratilio“ mamyčių veikla liudija, jog folkloras tampa neatsiejama ratiliokų gyvenimo dalimi. „Jie vis išsineša tą žinių bagažą, jiems to reikia ir jie vis nori toliau kažką daryti“, – teigia K. Aponavičiūtė.

Instrumentinės grupės vadovė džiaugiasi, kad ansamblyje netrūksta norinčių muzikuoti. Vieni – baigę muzikos mokyklas ir toliau tobulina įgūdžius, mokosi liaudiško grojimo, kiti – dar neprisilietę prie muzikos instrumento. „Ateina, sako: „Noriu griežt smuiku. Negriežiau niekada.“ Na, tai valio, griežiam!“ – sako K. Aponavičiūtė,

Ji pabrėžia, kad norint puikiai groti kokiu nors muzikos instrumentu reikia vienintelio dalyko – didelio noro. „Mano senelis buvo liaudies muzikantas. Jis buvo kairiarankis ir tiesiog nusprendė, kad nori griežti smuiku. Kažkaip stebuklingai, tada visiškai jokių mokslų, jokių natų nebuvo. Ir dar reikėjo persilaužti, priprasti, kad dešinė ranka svarbesnė griežiant. Bet išmoko“, – prisimena  K. Aponavičiūtė. Groti ji moko ir ansamblio narius, o dabartinė kolektyvo narė, muzikos instrumentus kolekcionuojanti Modesta Pakalnytė griežti smuiku išmoko panašiai. „Modestai parodžiau – čia yra tokios ir tokios natos, taip ir taip dėliojami pirštai. O paskui jau nuo jos noro ir užsidegimo viskas priklausė. Labai greitai, gal po pusmečio, ji jau galėjo griežti smuiku“, – teigia K. Aponavičiūtė.

Ansamblio jubiliejaus šventė – festivalis po atviru dangumi

Šiemet folkloro ansamblis „Ratilio“ švenčia 50 metų jubiliejų. Kolektyvo vadovės žada, kad gimtadienio šventė bus nepaprasta ir kupina įdomių veiklų. Renginyje laukiami ne tik esami ar buvę „Ratilio“ nariai, todėl šiųmetė šventė veikiau primins ne koncertą, o festivalį po atviru dangumi. „Laukia įvairios įvairiausios veiklos, o ne taip, kaip įprastai daroma – kolektyvas parodo kažkokią programą, sveikinimai ir viso gero“, – juokiasi Milda.

Jubiliejaus šventė vyks birželio 16 d. Vilniaus universiteto botanikos sode Kairėnuose. Ratiliokai visų folkloro gerbėjų lauks nuo 13 val., o 14 val. šventinę programą kvies pradėti filmuko peržiūra ir naujos knygos „Nuostabus laikas: penki „Ratilio“ gyvenimo dešimtmečiai“ pristatymu. Pajudėti, pamuzikuoti ir tikrą ratiliokišką dvasią pademonstruoti ragins šventinių folkloro žaidynių organizatoriai. Botanikos sode įsikurs penkios salelės, kuriose buvę ratiliokai su savo vadovaujamais ansambliais pateiks žaidimo dalyviams įdomių užduočių. Gimtadienis neįsivaizduojamas be dabartinių ratiliokų koncerto. „Mūsų programoje atsispindės tai, kas dera mums – jaunystės ir gamtos sąsajos“, – sako ansamblio vadovė.