„Lietuvai laikas pasekti Vakarų Europos valstybių pavyzdžiu ir pasiruošti alternatyviam demografijos kitimo scenarijui – jeigu emigrantai negrįš tokiais tempais ir mastais kaip norėtųsi, o imigrantai (daugiausia iš Baltarusijos ir Ukrainos) neaplenks Lietuvos, turime pasirūpinti, kad atvykėliai perimtų mūsų vertybių sistemą, ir padėti jiems sėkmingai integruotis, o ne susipriešinti“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto docentas Rolandas Tučas. Kaip tai padaryti? Ar jau esame tam pasirengę?

Praėjusią savaitę Vyriausybė paskelbė migracijos ir integracijos strategiją, kuria siekiama gerinti šeimų padėtį ir skatinti gimstamumą, padėti senjorams išsilaikyti darbo rinkoje ir užtikrinti jų užimtumą, sumažinti emigraciją ir paskatinti tautiečius sugrįžti į Lietuvą.

Pasak VU profesorės Dovilės Krupickaitės, tai modernus dokumentas, parengtas atsižvelgiant tiek į ekspertų, visuomenės nuomonę, tiek į sukauptą šalies ir užsienio patirtį, nors pateiktas preliminarus jos įgyvendinimo veiksmų planas dar labai skubotas ir kol kas nėra aiškios veiksmų sistemos. Imigrantų integracijos būtinybė įvardyta strategijos 77.3 punkte, kuriame kalbama apie galimas priemones.

„Strategijoje nedetalizuojama, tačiau, manau, būtina visuomenėje visomis priemonėmis kurti pagarbaus požiūrio į kiekvieną žmogų aplinką. Užsienio valstybės jau seniai suprato imigracijos naudos ir integracijos sąnaudų santykį, todėl imasi valdyti imigracijos procesus, t. y. suteikia galimybę imigruoti tik aukštos kvalifikacijos arba trūkstamų kvalifikacijų specialistams ir tik tokiam skaičiui, kiek jų reikia, tačiau visiems atvykusiems suteikia visą būtiną informaciją, pagalbą ir paramą (kalbų kursai, vaikų ugdymas ir t. t.), skatinančią integruotis visuomenėje“, – sako prof. D. Krupickaitė.

Gyventojų bus daugiau nei dabar

Nuo 2017 m. vidurio smarkiai išaugo atvykstančių į Lietuvą žmonių skaičius, o naujausiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, jis linkęs ir toliau augti. Vis dėlto, kaip pastebi doc. R. Tučas, į Lietuvą atvykstančiųjų skaičius nėra šimtu procentų susijęs su reemigracija. Naujausiais duomenimis, apie 40 proc. į Lietuvą atvykstančių žmonių yra kitų valstybių piliečiai, daugiausia Ukrainos ir Baltarusijos. Anksčiau šis skaičius siekdavo 20 proc.

„Iki šiol penktadalis atvykusiųjų į šalį būdavo kitų valstybių piliečiai. Pastaraisiais metais šis skaičius padvigubėjo ir siekia 40 proc. Daugiausia migracijos augimas yra nulemtas darbo jėgos pritraukimo. Tačiau norint išlaikyti atvykusius žmones reikia daugiau sričių apimančios integracinės politikos“, – sako doc. R. Tučas.

Įvertinus visas migracijos tendencijas spėjama, kad iš trečiųjų pasaulio šalių į Europą plūstantys žmonės neaplenks ir Lietuvos. Tad bus lūžio metas, kada gyventojų Lietuvos teritorijoje bus daugiau nei dabar. Tačiau kokią jų dalį sudarys lietuviai? Taigi tenka ne tik orientuotis į išvykusių lietuvių skatinimą grįžti, bet ir į atvykėlių integraciją. Tai jau suprasta Europoje, tačiau vis dar neįvertinama Lietuvoje.

Nors vienintelis nuosekliai augantis regionas Lietuvoje yra Vilniaus, šalyje jau jaučiamas darbo jėgos trūkumas (2018 m. prognozuojamas 8,7 proc. darbingo amžiaus Lietuvos gyventojų sumažėjimas) ir, kaip ir visoje Europoje, visuomenės senėjimo problema. Imigracija bent šiek tiek subalansuoja rodiklius, tačiau valstybei iškyla nauji uždaviniai.

Šiuo metu dedamos pastangos užtikrinti valstybės poreikius atitinkantį migracijos srautų suvaldymą. Norima sukurti aktyvios pagalbos, visapusiško konsultavimo grįžtantiems mūsų tautiečiams sistemą, tačiau visiškai ignoruojamas kitataučių integravimo klausimas.

Vilnius konkuruoja ne su regionais, o su kitų valstybių sostinėmis

Migracijai galima daryti įtaką, bet šiuo metu pradėta vykdyti paramos būstui programa nėra geriausias pasirinkimas. „Darbingo amžiaus žmones raginti keltis į vietas, kuriose nėra darbo, yra neadekvatu. Juolab kad būstas rajonuose ir taip nėra brangus. Kita vertus, Kaunas ir Klaipėda yra nykstantys miestai (praėjusiais metais gyventojų sumažėjo apie 5 proc.), tačiau norintieji juose įsikurti paramos negaus“, – teigia doc. R. Tučas.

Mokslininkas abejoja ir dėl Vilniaus regiono ateities. Pasak jo, šalies sostinė artimiausiu metu tikrai augs, tačiau kiek laiko tęsis ši plėtra, nėra aišku. Juk Vilnius konkuruoja ne su kitais regionais Lietuvoje, o globaliai. Pirmiausia su Ryga ir Talinu, o ateityje – galbūt ir su Minsku.

„Vyksta globali Vilniaus konkurencija ir čia mes ne visada atrodome puikiai. Artimiausias konkurentas – Ryga – uostas, įsikūręs valstybės centre. Vilnius yra periferiškas. Dirbtinai slopinti Vilniaus augimą ir skirti jam mažiau investicijų netikslinga. Tai greičiausiai baigtųsi skaudžiu mūsų sostinės tarpregioniniu pralaimėjimu investicijų ir darbo jėgos pritraukimo srityse“, – sako doc. R. Tučas.

Tačiau yra ir kita medalio pusė, apie kurią Vakaruose jau rengiamos mokslinės studijos, o Lietuvoje vis dar tyliai šnabždamasi užkulisiuose.

Skaitmeninių klajoklių era įsibėgėja

„Specifinėse srityse dirbantys žmonės, tarkim, IT specialistai, renkasi gyventi jau ne didmiesčių priemiesčiuose, o gražiose vietose prie ežerų, kuriose nebrangūs būstai. Skaitmeniniai klajokliai renkasi Visaginą, Molėtus, nes jiems nereikia fiziškai būti darbo vietoje“, – teigia doc. R. Tučas.

Skaitmeniniai klajokliai gali prisidėti prie regionų atgaivinimo ir pakeisti dabartines prognozes. Prognozuojama, kad iki 2022 m. sausio 1 d. Lietuvoje gyvens 2,7 mln. žmonių.

Didžiausi demografinio nykimo tempai šiuo metu yra Šiaurės, Šiaurės Rytų ir Pietų Lietuvoje ir Žemaitijos rytinėje dalyje. Situacija geresnė tik Klaipėdos, Kauno, o ypač – Vilniaus apskrityse.

Pasak pašnekovo, statistika šiek tiek išsikraipo, nes, palyginti su kitais Lietuvos didmiesčiais, Vilnius turi gana plačią suburbanizacijos zoną, kuri apima ne tik didžiąją Vilniaus rajono dalį, bet ir nemenkas arčiau Vilniaus esančias Trakų rajono, Elektrėnų savivaldybių dalis. Be to, nemaža paties Vilniaus priemiesčių dalis, skirtingai nei kitų Lietuvos didmiesčių atvejais, patenka į Vilniaus miesto savivaldybės teritoriją.