Balandžio 10 d. 11 val. Vilniaus universiteto (VU) rektorius prof. Artūras Žukauskas ir Švedijos ambasadorė Lietuvoje Maria Christina Lundqvist VU centriniuose rūmuose atidarė parodą „Raoulis Wallenbergas: aš neturiu kito pasirinkimo“.

Raoulis Wallenbergas – švedų verslininkas ir diplomatas, paskutinėmis Antrojo pasaulinio karo dienomis išgelbėjęs dešimtis tūkstančių Vengrijos žydų nuo mirties nacių naikinimo stovyklose. Tačiau jis taip ir neturėjo galimybės pats apie viską papasakoti ar išgirsti viso pasaulio padėkos žodžius. Parodoje pasakojama apie jauną švedą, kurio priimti sprendimai padarė jį nepamirštamu didvyriu.

Parodos pavadinimui pasitelkta R. Wallenbergo frazė, kurią pacitavo Peras Angeris (1913–2002), karo metais taip pat paskirtas diplomatu į Švedijos ambasadą Budapešte. Visa citata skamba taip: „Aš neturiu kito pasirinkimo. Priėmiau savo paskyrimą ir nebūčiau galėjęs grįžti į Stokholmą nebūdamas įsitikinęs, jog padariau viską, ką galėjau, kad išgelbėčiau kiek įmanoma daugiau žydų.“

1944-ųjų pradžioje Vengrijoje gyveno apie 800 tūkstančių žydų. Apie 60 tūkstančių buvo nužudyti pirmaisiais karo metais. Nors varžomi diskriminuojančių įstatymų, žydai galėjo gyventi – tai padėjo jiems išvengti deportacijos. O ir Vengrijos valdžia neturėjo jokio ketinimo juos naikinti.

Tačiau 1944 metų kovą, priešininkų pajėgoms imant viršų Rytų fronte, vokiečių dialogas su Vengrijos vyriausybe įgavo kitą atspalvį. Po Vokietijos nesėkmės Stalingrade ir kituose mūšiuose, Vengrijai praradus dešimtis tūkstančių savo karių, Budapešto valdžia bandė nutraukti Vokietijos–Vengrijos paktą. Pikti jau vien dėl to, kad Vengrijos valdžios institucijos nepajėgia įvykdyti savo kaip sąjungininkų įsipareigojimų ir nesistengia išspręsti „žydų klausimo“, vokiečiai ėmėsi griežtų priemonių. 1944 m. kovo 19 d. Vokietija užėmė Vengriją ir perėmė valdžią į savo rankas.

Žydų bendruomenės padėtis Vengrijoje sparčiai blogėjo: nuo 1944 m. gegužės 15 d. iki liepos 8 d. beveik 150 traukinių išvežė 437 000 žydų iš Vengrijos į galutinę jų paskirties vietą Aušvice-Birkenau.

Spaudžiamas aplinkinių, JAV prezidentas Franklinas D. Rooseveltas suprato, kad reikia imtis veiksmų, jei nori išgelbėti Europos žydus nuo gresiančios mirties. 1944 m. sausį jis įsteigė Karo pabėgėlių tarybą (KPT), kuri turėjo mobilizuoti žmones, galinčius padėti gelbėti žydus ir kitus persekiojamus asmenis ir grupes nuo tremties ir žudynių.

Amerikiečiai norėjo, kad Švedijos vyriausybė išsiųstų atstovą į Budapeštą su misija padėti išgelbėti likusius Vengrijos žydus. Šiai užduočiai atlikti pasiūlytas R. Wallenbergas. Jis priėmė pasiūlymą ir buvo paskirtas specialiuoju atašė Švedijos diplomatinėje misijoje. Raoulis išvyko neturėdamas jokio konkretaus plano, tačiau dar būdamas Švedijoje paprašė leidimo taikyti netradicinius metodus ir pačiam užmegzti kontaktus.

Jo diplomatinis imunitetas leido jam laisvai judėti po Budapeštą. Be to, jis galėjo disponuoti Amerikos lėšomis – kad išsinuomotų nekilnojamojo turto prieglaudoms įkurti, tūkstančiams žmonių nupirkti maisto, sumokėti kyšius. Jo misija buvo išgelbėti kiek įmanoma daugiau žydų nuo Holokausto. Tai buvo sudėtinga ir pavojinga užduotis, o laiko buvo mažai.

Švedijos diplomatinėje atstovybėje Budapešte Raoulis įkūrė specialų humanitarinės pagalbos skyrių, kurio konkreti užduotis buvo gelbėti Vengrijos žydus. Iki jam atvykstant Švedijos diplomatinė misija, taip pat Šveicarijos pasiuntinybė ir Raudonasis Kryžius Budapešte išduodavo žydams apsaugos dokumentus. Tačiau šiuos dokumentus ne visada pripažindavo Vengrijos valdžios institucijos. Todėl R. Wallenbergas sugalvojo naujo tipo dokumentą, apsauginį pasą – Schutzpass.

Schutzpass buvo išduodamas asmeniui, turinčiam artimų šeimos ar verslo ryšių su Švedija, o jo turėtojui buvo laikinai suteikiama Švedijos pilietybė. Turint tokį pasą nereikėdavo nešioti privalomos Dovydo žvaigždės, nebuvo taikomos ir dauguma kitų antisemitinių taisyklių. Švedijos diplomatinė atstovybė gavo leidimą išduoti 4500 apsauginių pasų. Be to, šimtus žydų Raoulis įdarbino atstovybės humanitarinės pagalbos skyriuje, taip užtikrindamas jiems Švedijos valstybės apsaugą.

1945 m. sausio 16 d. sovietų kariai išlaisvino tarptautinio geto žydus ir R. Wallenbergo užduotis Vengrijos sostinėje priartėjo prie pabaigos. Daugiau nei 192 dienas jis su bendražygiais nepertraukiamai, nuolat rizikuodamas, dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų dešimtis tūkstančių gyvybių.

Tačiau po išsilaisvinimo tvyrojo chaosas. Reikėjo sujungti šeimas, pasirūpinti našlaičiais, atkurti medicinos paslaugų teikimą ar surasti būstą. Nepaisant didelio darbo krūvio, R. Wallenbergui pavyko parengti darbų planą, kurį jis neatidėliodamas norėjo pristatyti sovietų valdžios atstovams. Susisiekęs su Raudonosios armijos atstovais, Raoulis gavo leidimą keliauti į sovietinės valdžios būstinę Debrecene, į rytus nuo Budapešto.

1945 m. sausio 17 d. R. Wallenbergas kartu su savo ištikimuoju padėjėju ir vairuotoju Vilmosu Langfelderiu, lydimi sovietinių pareigūnų bei karių, išvyko iš Budapešto. Raouliui tuomet buvo vos 32-eji, tačiau jo šeima Švedijoje daugiau jo nebeišvydo. Ilgą laiką Raoulio artimieji mėgino išsiaiškinti, kas jam atsitiko, bet veltui. Pagal 1957 m. pateiktą mirties liudijimą, R. Wallenbergas mirė 1947 m. liepos 17 d. Lubiankos kalėjime. Tačiau šio dokumento autentiškumas niekada nebuvo oficialiai patvirtintas.

Tikslios Raoulio Wallenbergo paskutinio gyvenimo etapo aplinkybės buvo ir tikriausiai liks paslaptimi.