Lietuvos moksleiviai mokykloje jaučiasi labiausiai atstumti, vieniši ir ne savo vietoje – tą atskleidė 2015 m. Ekonominio ir socialinio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacijos PISA (Programme for International Student Assessment) atliktas tarptautinis penkiolikmečių tyrimas, kuriame dalyvavo moksleiviai iš daugiau kaip 70 šalių.

Kas trečio moksleivio savijauta – neigiama

Šis tyrimas – tai ne tik patikimas Europos moksleivių pasiekimų, bet ir rimtas penkiolikmečių psichologinės būsenos matuoklis. 2015 m. PISA tyrimo metu Lietuvoje buvo apklausta per 6,5 tūkst. penkiolikmečių. Domėtasi, kiek jie jaučiasi patenkinti gyvenimu, ar jaučiasi priklausą mokyklos bendruomenei, ar patiria patyčias.

Socialinis gyvenimas mokykloje tyrimo ataskaitoje kelia didžiausią susirūpinimą. Lietuvos penkiolikmečiai bene labiausiai stokoja susietumo, bendrystės jausmo: net 30 proc. linkę pritarti teiginiui, kad mokykloje jaučiasi pašaliniai, palikti nuošalyje.

Psichologinės būsenos tyrimo dalis gana gerai reprezentuoja šios amžiaus grupės jaunuolių situaciją Lietuvoje ir siunčia svarbią žinią patiems moksleiviams, mokytojams, tėvams ir visuomenei – ne vien tik mokymosi rezultatai yra svarbūs.

Per daug rūpinamės žinių vertinimu

Norėdami pagerinti mokyklų psichologinį klimatą, pirmiausia turime sutarti, kad tai yra mūsų visų prioritetas. Kad ir kaip būtų liūdna, patys ne taip jau dažnai klausiame savo vaikų, ar mokykloje jie jaučiasi išgirsti, svarbūs, savo vietoje. Tikrai ne taip dažnai, kaip klausiame, kokį gavo pamokos ar testo įvertinimą.

Paskelbus PISA tyrimo rezultatus absoliuti dauguma viešojoje erdvėje pasirodžiusios informacijos buvo apie šiek tiek suprastėjusius, o gal tik nepagerėjusius moksleivių raštingumo testų rezultatus. Tuo tarpu duomenys apie moksleivių savijautą mokykloje, kurie yra kur kas labiau šokiruojantys, buvo minimi vos porą kartų. Jie nepateikiami ir Švietimo ministerijos oficialiame pranešime žiniasklaidai.

Be abejo, moksleivių akademinis raštingumas labai svarbus norint įvertinti šalies švietimo sistemos padėtį, bet negalime rūpintis moksleivių pasiekimais, nesirūpindami pačiais moksleiviais. Eidami tokiu keliu arba nepasieksime jokio rezultato, arba už rezultatą sumokėsime pernelyg didelę kainą.

Mokykla yra pirminė terpė daugelio mokyklinio amžiaus vaikų ir paauglių socialinėms sąveikoms kurtis ir plėtotis. Jei mokykloje jie jaučiasi esą ne savo teritorijoje, o svetimoje, „niekieno“ žemėje ar, dar blogiau, kovos lauke, užuot auginusi mokykla trukdo augti. Mokykloje išgyvenami apleistumo, atstumtumo potyriai prisideda prie negatyvaus jauno žmogaus  savivaizdžio formavimosi.

Svarbu būti išgirstiems

Vilniaus miesto psichologinė-pedagoginė tarnyba ir Vilniaus miesto visuomenės sveikatos biuras surengė konferenciją „Mūsų mokykla: saugią mokyklą kuriame kartu“. Joje, be pedagogų, švietimo specialistų, įžvalgomis apie tai, kaip kurti palankų psichologinį klimatą mokykloje, dalijosi ir patys moksleiviai. Jaunuoliai pabrėžė, kad mokykloje norėtų jaustis pamatyti ir išgirsti, norėtų kalbėtis su mokytojais apie tai, kas jiems iš tiesų rūpi. Vaikams ir paaugliams reikia, kad suaugusieji – tiek tėvai, tiek mokytojai – domėtųsi jų jausmais, norais, tikslais, svajonėmis, santykių problemomis, o ne tik galimybėmis atlikti standartinius testus ir išlaikyti brandos egzaminus.

Mokiniai puikiai supranta tai, ką dažnai pamiršta sprendimus priimantys suaugusieji – ne išmaniosios lentos ir asmeniniai programuojamieji kompiuteriai brandina asmenybę. Bet koks asmens augimas prasideda nuo santykio. Palankus mokyklos psichologinis klimatas pirmiausia yra toks, kuris skatina ir palaiko sėkmingą bendravimą tarp visų bendruomenės narių. Bendravimas mokykloje įgyja pačias įvairiausias formas, bet kai jis sėkmingas, visi turi geriausias galimybes patenkinti savo psichologinius poreikius: saugumo, susietumo, pagarbos ir savigarbos, kompetencijos, autonomijos ir asmeninio augimo.

Mokykloje kaip disfunkcinėje šeimoje 

Puiku, kad švietimo įstaigose atsiranda vis daugiau psichologų, socialinių pedagogų, kurie rūpinasi mokinių socialine ir psichologine gerove. Nuo šiol kiekvienas vaikas dalyvaus bent vienoje prevencinėje socialinių, emocinių kompetencijų ugdymo programoje. Tačiau neužtenka tik dirbti su vaikais. Mokykla yra dinamiška sistema, kurioje, kaip ir šeimoje, visi nariai yra glaudžiai susiję. Be kitų dalykų, turėtų būti siekiama gerinti mokytojų profesinę padėtį, tėvų, specialistų ir mokytojų komunikaciją, permąstyti ugdymo metodus ir būdus. Dabar gi, kaip dažnai būna disfunkcinėje šeimoje, daugiau ieškome būdų, kaip „pataisyti“ piktus, nusivylusius, liūdnus, rūpesčių keliančius vaikus, o ne imamės spręsti įsisenėjusias šeimos, o šiuo atveju mokyklos, bėdas.

Emocinė gerovė tiek pat svarbi kaip ir žinios

Kad mokinių psichologinė savijauta mokykloje gerėtų, reikėtų pradėti nuo vizijos, kurioje nuostata rūpintis mokinių emocine gerove derėtų su kitomis postuluojamomis vertybėmis, keliamais tikslais ir siūlomais metodais. Tokią viziją jau turime – 2015 m. švietimo ministrės patvirtintoje Geros mokyklos koncepcijoje pabrėžiamas bendruomeniškumo, saugaus ir visaverčio gyvenimo mokykloje vaidmuo. Pripažįstama, kad turtingos, įsimenančios, malonios gyvenimo mokykloje patirtys yra tiek pat svarbios, kiek įgyjamos žinios, o aukštų akademinių rezultatų neturėtų būti siekiama skaudžių ir gniuždančių patirčių sąskaita.

Pasak koncepcijos, gera mokykla – tai humanistinėmis vertybėmis ugdymą grindžianti, prasmės, atradimų ir asmens ugdymo siekianti mokykla, kurioje mokinys yra demokratiškos ir atviros, bet drauge glaudžios bendruomenės dalis. Iš šių principų gali kilti ir konkrečios praktikos, derančios viena su kita ir viena kitą papildančios: mokytojų intervizijų grupių, jaukių ir prasmingų bendruomenės švenčių, bendrų mokinių, mokytojų ir tėvų projektų, konkurencijos kaip mokinių motyvavimo priemonės reikšmės mažinimo, aprašomojo, į asmens pažangą, o ne į standartą orientuoto vertinimo. Pokyčių kryptis aiški, tereikia valios keistis.

Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Bendrosios psichologijos katedros lektorė dr. Lauryna Rakickienė