Sėkmingas kiekvienos demokratinės valstybės funkcionavimas priklauso nuo aktyvių, atsakingų ir visapusiškai išsilavinusių piliečių dalyvavimo valstybės gyvenime ir stiprios pilietinės visuomenės. Todėl pilietiškumo ugdymas yra ir bus vienas iš svarbiausių Lietuvos švietimui keliamų tikslų.

Tačiau Lietuva dar neturi efektyviai veikiančios sistemos pilietinei visuomenei stiprinti. Pilietinės galios indekso tyrimai kaskart rodo beveik tuos pačius nedidelius skaičius, o mokyklose vietoje pilietinio ugdymo pamokų dažnai vyksta pasiruošimas kitoms pamokoms arba dėstomas istorijos kursas.

Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas dr. Norbertas Černiauskas neįsivaizduoja pilietinio ugdymo be atsakomybės ir sąmoningumo ugdymo, moksleivių įsitraukimo į bendruomenės veiklą, be politinio sąmoningumo ugdymo ir aktyvių neformaliųjų veiklų už mokyklos ribų.

Istorikas ir pats inicijuoja moksleivių pilietinį ir istorinį sąmoningumą skatinančias veiklas – yra viešosios įstaigos „Trakinių partizanai“ vadovas, nacionalinio mokinių konkurso „Praeities stiprybė – dabarčiai“ organizatorius, projekto „Misija – Sibiras“ dalyvis. Už šiuos darbus ir kitas pilietines iniciatyvas jis buvo apdovanotas G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukite Lietuvai“.

Su VU istoriku N. Černiausku kalbamės apie tai, ką derėtų akcentuoti ugdant sąmoningą ir aktyvų Lietuvos pilietį, koks tas ugdymas turėtų būti, kad rezultatai būtų džiuginantys. Ką daryti, kad baigus mokyklą nepasibaigtų ir pilietiškumas, o jaunuoliai ir toliau aktyviai dalyvautų šalies visuomeniniame ir politiniame gyvenime?

Šiuo metu pilietinis ugdymas mokyklose yra laikomas antraeiliu dalyku. Ne tik moksleiviai, bet ir mokytojai į šias pamokas žiūri nepakankamai rimtai. Kodėl taip yra? Kas lemia prastą pilietinio ugdymo pamokų kokybę?

Problemos slypi ne pačiuose vadovėliuose ir net ne pilietinio ugdymo programose. Ten viskas yra puikiai surašyta: kokias temas aptarti, kaip praktiškai ir kokiomis formomis jas įtvirtinti. Pagrindinė problema yra tai, kad dalis mokytojų vis dar duoda moksleiviams spręsti pilietinio ugdymo testus. Tai reiškia, kad pilietinis ugdymas yra ne diskusijų disciplina, o vertinama teisingais arba neteisingais atsakymais.

Be to, pilietinį ugdymą vis dar daugiausia dėsto istorikai. O tai turėtų daryti nebūtinai istorikas, bet būtinai aktyvus ir pilietiškas mokytojas, nepriklausomai nuo jo dėstomo dalyko, arba net apskritai specialistas iš šalies, pavyzdžiui, nevyriausybinės organizacijos atstovas. Būtų geriausia pilietinio ugdymo mokytojo klausimą patikėti konkrečios mokyklos bendruomenei – ji geriausiai mato ir žino, kas ir kaip gali mokyti pilietiškumo.

Lietuviai pilietinį aktyvumą dažniausiai sieja su etnine tapatybe ir tai nėra privalumas. Mums atrodo, kad lietuviškus papročius žinantis, lietuvių liaudies dainų mokantis, dainų ir šokių šventėse dalyvaujantis žmogus, išmokęs daug istorinių datų, yra savaime pilietiškas. Žinoma, tai yra labai svarbu, bet daug svarbiau pilietiniame ugdyme yra politinė tapatybė ir kritinis mąstymas. Kas iš to, kad mes turime didžiules dainų ir šokių šventes, bet pasitikėjimas politinėmis partijomis arba Seimu yra vienas mažiausių Europoje.

Kita vertus, iš sovietmečio istorijos žinome, kad etninė tapatybė, atribota nuo politinio sąmoningumo, gali puikiai patarnauti režimui. Mokyklose turėtų būti daugiau pokalbių apie politiką ir su politikais, biurokratais, sprendimų priėmėjais. Dabar per pilietiškumo ir politologijos pamokas mokiniai išmoksta, kas yra parlamentinė sistema, kaip formaliai apibrėžti dešiniąją ir kairiąją politinę pakraipą, bet rinkimuose ir nevyriausybinėse organizacijose jaunimo aktyvumas mažas, nes reali politika, anot jų, yra blogis. Atotrūkis tarp išmoktų žinių ir realių veiksmų akivaizdus.

Priartinimas prie realaus gyvenimo

Kokie yra priimtiniausi ir efektyviausi pilietiškumo ugdymo metodai tarp moksleivių?

Mes esame per daug prisirišę tik prie tam tikrų savo valstybės istorijos epizodų ir, kai galvojame apie pilietišką veiksmą, siejame jį tik su sunkiai iškovota laisve arba jos praradimu, bet nekalbame, kaip gyventi toje iškovotoje laisvėje, kad jos daugiau nebereikėtų prarasti. Todėl per pilietinio ugdymo pamokas turėtų būti mokoma, kas yra svarbu gyvenant nepriklausomoje demokratinėje valstybėje, kalbama apie politines ir visuomenines pareigas ir aktualijas, turėtų būti vykdomos veiklos, kurios padėtų mokiniams įsitraukti į bendruomenės ir visuomenės gyvenimą.

Mokiniai turi pajusti, kas yra realus kad ir mažų sprendimų priėmimas, darantis įtaką viešajam gyvenimui. Būtina skatinti mokinių aktyvumą ir kuo didesnį mokyklų bendradarbiavimą su nevyriausybiniu sektoriumi. Pavyzdžiui, toks projektas kaip „Misija – Sibiras“ padarė daug daugiau negu pilietinio ugdymo vadovėliai ir programos kartu sudėjus.

Kaip konkrečiai mokyklose turėtų būti ugdomas pilietiškumas? Kaip atskira disciplina ar integruota į istorijos, politikos mokslų pamokas, ar apskritai veiklos turėtų vykti už mokyklos ribų ir turėtų būti daugiau neformalios?

Kalbos integruoti pilietinį ugdymą į kitus dėstomus dalykus, ypač socialinių-humanitarinių mokslų bloką, yra pagrįstos. Bet vis tiek turėtų būti derinamos su praktine veikla ne pamokų metu, dalyvaujant savanoriškoje veikloje. Mokytojas turėtų būti tarpininkas, iniciatorius ir klausimų kėlėjas, o ne faktų pateikėjas.

Tokios veiklos, kai moksleiviai, pavyzdžiui, išeina stebėti rajono savivaldybės tarybos posėdžio ar simuliuoja rinkimus, dalyvauja diskusijose ar debatuose arba tiesiog aiškinasi, kodėl miesto gatvėse yra kertami medžiai, priartina jaunimą prie realaus gyvenimo ir veikia efektyviau.

Svarbus sąmoningumas

Nuo ko prasideda aktyvus pilietiškumas? Kaip paskatinti, stiprinti aktyvų pilietiškumą?

Tokių formulių tikriausiai nėra. Viskas prasideda nuo vietinių bendruomenių stiprinimo ir kuo didesnio jaunimo įsitraukimo į jų veiklą, didesnio įsitraukimo į visuomenines organizacijas, užklasinę veiklą. Mokyklose norėtųsi daugiau iniciatyvų, kurios skatintų moksleivius realiai ir sąmoningai dalyvauti „aplinkinėje politikoje“ (mokyklos, organizacijos, savivaldos), kuo daugiau politinio prusinimo.

Reikėtų keisti visos visuomenės požiūrį į tai, kas yra pilietinis sąmoningumas. Dabar jis neretai suprantamas kaip nuo politinio gyvenimo atsietų nacionalinių dorybių-ritualų išmokimas ir atkartojimas, bet ne aktyvus dalyvavimas priimant realius, kasdienius viešuosius sprendimus. Kai susifokusuosime ties bendrojo sąmoningumo ir kritiškumo svarba pilietiniame ugdyme, tuomet gal ir sulauksime geresnių rezultatų.

Vienas esminių Lietuvos švietimui keliamų uždavinių yra suderinti tautiškumą su „pasaulio piliečio“ ugdymu. Jūsų manymu, ar tai yra įmanoma?

Tai – sąmoningumo klausimas. Jei ugdomas visapusiškai kritiškas asmuo ir pilietis, jis bus ir sąmoningas patriotas, ir adekvatus „pasaulio pilietis“. O jei pilietis nebus politiškai raštingas, jis netaps nei geru atskiros šalies, nei pasaulio piliečiu.