Vis dar nepajudame iš dvasinio skurdo

Žmogaus gyvenimas yra daugiamatis, o jo elgesį lemia daugybė priežasčių. Psichologų paskirtis – kapstytis po žmonių gyvenimo, elgesio ir psichikos raiškos laukus, aiškintis jų poelgių tolimąsias (susijusias su žmogaus prigimtimi) ir artimąsias (susijusias su konkretaus asmens gyvenimo aplinkybėmis) priežastis. Šio teksto pavadinimas rodo, kad mėginsime aiškintis, kodėl niekaip nepajudame ne tik iš materialiojo, bet ir iš dvasinio skurdo. Radijas, televizija ir kitokia žiniasklaida (ypač kai kurie dienraščiai) tik ir porina apie blogybių pilną Lietuvą. Nelabai įsigilinę, nenorintys ar negebantys to daryti piliečiai šaukiasi Putino Rusijos grįžimo, valdžios veikėjų išvaikymo ir kitokių prašmatnybių. Blogai, kad žmogaus protas linkęs vykstančius procesus absoliutinti, o ne mąstyti santykinėmis kategorijomis. Juk apskritai gyvename geriau negu prieš 25 metus ir  neišmatuojamai geriau negu prieš 50 ar 100 metų. Gyvename geriau visapusiškai: esame laisvesni, materialiai geriau aprūpinti, valgome labiau subalansuotą maistą, rengiamės elegantiškiau ir brangiau, turime daugiau pasirinkimo galimybių. Žinoma, kai lyginame Lietuvą su kitomis Europos tautomis, aptinkame, kad velkamės uodegoje: mažesni atlyginimai ir mažesnės pensijos, didžiulė turtinė nelygybė – didesnė, negu derėtų solidarios visuomenės šalyje, esame nelaimingesni (net ir mūsų vaikai tarp nelaimingiausiųjų), dažniau žudomės ir žudome kitus (net ir vaikus), nuodijame savo gyvenimą alkoholiu, paliekame gimtąsias vietas – ieškome laimės svečiose šalyse (nelengvas pasirinkimas, atsižvelgiant į žmogaus prigimtį gyventi sėsliai), pagal nuteistųjų ir kalinių skaičių, požiūrį į nusikaltimus galime priskirti save prie kriminalizuotų tautų. Bet juk tai vyksta visur – tik Lietuvoje viso to blogio šiek tiek – pabrėžiu – šiek tiek daugiau. Apie vieną to šiek tiek daugiau priežasčių – intelekto arba proto svarbą ir bus kalbama šiame straipsnyje. Nenorėčiau būti suprastas kaip redukcionistas, Lietuvos gyvenimo negeroves suvedantis į vieną priežastį – proto stygių. Yra daugelis kitų. Tik noriu atkreipti dėmesį į vieną Lietuvos gyvavimo aplinkybę – nuolatinę tautos deintelektualizaciją, prasidėjusią maždaug prieš tūkstantmetį. Žodžio „deintelektualizacija“ atitikmuo lietuvių kalboje būtų „nuprotėjimas“. Šiame tekste vartosiu švelnesnę reikšmę – „proto nutekėjimas“.

Žmogaus ir jo proto prigimtis

Žmogaus prigimtį galima nusakyti vienu sudurtiniu, tiesa, gremėzdišku ir nelietuviškos kilmės žodžiu: žmogus yra biopsichosocialinė būtybė. Tai reiškia, kad jo prigimtis yra trivienė – trijų prigimčių nedaloma vienovė: 1) biologinė prigimtis – zoologijos specialistai ją pavadino Homo sapiens; 2) socialinė prigimtis – H. socialis; 3) psichologinė – H. psychologicus.

Biologinė (tiksliau būtų sakyti gyvulinė) žmogaus prigimtis formavosi šimtus milijonų metų: pradinis taškas – pirmykštės gyvybės formos Žemėje, dabarties taškas – deja, tik vienos rūšies (H. sapiens) rasinė ir kultūrinė įvairovė. Kitas Homo genties rūšis (pvz., H. erectus, H. neandarthalenis, H. habilis, H. heidelbergerensis) išstūmėme iš konkurencijos lauko – išžudėme, asimiliavome, privertėme pasitraukti į egzistencijai nepalankias sąlygas ar dar kitaip įveikėme guvesniu protu. Juk ne be reikalo pasivadinome protinguoju žmogumi. Tačiau iš tų išstumtųjų paveldėjome didžiules ir optimalios struktūros smegenis, gebėjimą darytis įrankius ir kurti kultūrą, valdyti ugnį, bendrauti unikalia priemone – artikuliuota šneka, elgtis ne tik egoistiškai, bet ir altruistiškai – aukotis gentainių labui. Dėl šių paveldėtų savybių sukūrėme civilizacijų ir kultūrų įvairovę, įvykdėme kelias kultūrines revoliucijas: agrikultūrinę, industrinę, informacinę ir priartėjome prie transhumanistinės revoliucijos.

Žmogaus biologinė prigimtis – tai genetiškai užprogramuotos didžiulės smegenys ir jų potencialas, kuris individualios raidos metu, genetinėms prielaidoms sąveikaujant su aplinka (šeima, mokykla, fizinė aplinka, draugai, valstybės politika ir pan.), ir virsta konkrečiomis asmenybėmis, proto ir elgesio strategijomis. Genetinių prielaidų ir aplinkybių sąveikos parodytos 1 pav. Pagrindinis „žaidimas“ vyksta smegenų lygmeniu. Genai (G) pasitelkdami kūnui reikalingų medžiagų (pvz., baltymų – B) sintezę konstruoja vaisiaus (vėliau – vaiko ir jaunuolio) smegenis – įvairiausius nervinius tinklus (N), kurių ypatumus lemia iš tėvo ir mamos gauta genų kombinacija. Vabalas (pvz., mėšlavabalis) paveldi beveik užbaigtą nervų sistemą. Žmogus paveldi tik didžiulį, bet iki galo nesutvarkytą pusfabrikatį – plastiškas smegenis, kurių subtilūs nerviniai tinklai, o kartu ir psichika bei elgesys (E) formuojami veikiant aplinkai (pvz., santykiams šeimoje, ugdymo programoms, draugams). Tiesa, genetinių ir aplinkos (epigenetinių) veiksnių įtaka skirtingų psichinių funkcijų ir elgesio raidai skirtinga: pvz., protinius gebėjimus labiau veikia genetinės prielaidos (maždaug 70 proc.), o asmenybės bruožus ar elgesį – labiau gyvenimo aplinkybės (apie 50–60 proc.).

1 pav. Genų ir gyvenimo aplinkybių sąveikos, lemiančios žmogaus psichiką ir elgesį: G – genai, B – baltymai, N – nerviniai tinklai, E – elgesys ir psichika. Pagrindinės genetinių ir aplinkos veiksnių sąveikos vyksta nervų sistemos lygmeniu.

Iš to, kas pasakyta, peršasi išvada, kad žmogaus psichika (kartu ir protas) bei elgesys yra tarsi genų ir gyvenimo aplinkybių sąveikos rezultatas. Tikrai taip, bet tuo pat metu ir dar daugiau: jau ankstyvaisiais raidos tarpsniais po gimimo pati psichika tampa tolesnės raidos veiksniu. Kaip vaikas ugdysis, kokie santykiai bus su aplinkiniais, kaip jam ar jau suaugus seksis įveikti kliūtis ir kaip pasinaudos pasiektais asmeninio gyvenimo rezultatais, priklausys nuo jo asmenybės. Žmogaus tolesnė raida nuo bet kurio gyvenimo kelio taško priklauso ir nuo to, koks aš tame taške esu: sutarus ar konfliktuojantis, protingas ar riboto proto, emocionalus ar šaltakraujis, asocialių ar prosocialių nuostatų ir pan. Todėl tame ilgame, žmogaus prigimtį nusakančiame sudurtiniame būdvardyje biopsichosocialinis yra ir graikiško žodžio psychea (siela) šaknis. O tai reiškia, kad mano doro ar nedoro elgesio kaltininkai yra ne tik iš tėvų gauti genai, ne tik tuos genus modifikuojančios raidos aplinkybės, bet ir aš pats. Iš to išplaukia ir žmogaus kaip sąmoningos būtybės atsakomybė už visa tai, ką padarau ar ko nepadarau.

Proto, kaip ir daugelio kitų sudėtingų psichikos reiškinių, apibrėžti vienu sakiniu neįmanoma. Jis aprėpia daugybę gebėjimų, psichikos raiškos aspektų ir yra svarbus visose žmogaus funkcionavimo srityse: susidūrus su nežinomu reiškiniu, bandant atskleisti kokio nors įvykio priežastis, bendraujant su kitais ir vertinant kitų elgesį, planuojant artimiausius ir tolimus tikslus, ieškant gyvenimo prasmės, suvokiant savo gyvenimo kokybę ir savijautą. Taigi protas yra gebėjimas mąstyti, planuoti, spręsti problemas, suprasti idėjas ir kalbą, kalbėti ir mokytis. Lakonišką proto apibūdinimą surado vienas iškiliausių XX a. psichologų Jeanas Piaget: „Protas yra tai, kuo jūs pasinaudojate, kai nežinote, ką daryti.“ J. Piaget mintį galima perfrazuoti taip: „Protas yra problemos sprendimas, nesimokius to daryti.“ Kaskart tai yra nedidelis (o kartais ir didelis) atradimas. Specialistai, kurie mėgina matuoti protą, konkretizuoja jo apibrėžtį: protas, arba intelektas – tai mąstymo gebėjimų visybė. Išskiria tuos gebėjimus, sukuria užduotis jiems įvertinti, pamatuoja, matavimų rezultatus perskaičiuoja į standartizuotus vienetus ir sudeda juos į integruotą vienetą – intelekto koeficientą (IQ). Išsamesnio įvertinimo dėlei galima apskaičiuoti atskirai žodinių ir nežodinių užduočių sprendimo sėkmę. Galimos trys tų dviejų intelektų kombinacijos: vieni gabesni spręsti žodines užduotis (pvz., geriau nustato sąvokų reikšmes), kiti – nežodines (pvz., suvokti erdvės santykius), dar kiti abiejų rūšių užduotis sprendžia apylygiai. Dar išsamiau žmogaus proto ypatumai įvertinami lyginant jo smulkesnius gebėjimus su norma. Tuomet galima sukurti žmogaus protinių gebėjimų portretą, kurį psichologai vadina intelekto profiliu.

Dvi proto rūšys

Proto matavimų situaciją komplikuoja viena aplinkybė: vykstant antropogenezei – žmogaus evoliucijai susiformavo dvi užduočių sprendimo, t. y. proto arba mąstymo, strategijos: greitasis ir lėtasis protas. Nors abu protai sudaro vienovę, tačiau psichologai dažniausiai tyrinėja ir matuoja lėtąjį, arba racionalųjį, protą. Jis dominuoja vykdant mokslinius tyrimus, rašant šitas eilutes ir dominuos skaitant jas. Kasdieniame gyvenime, ypač kai reikia labai greitai nuspręsti, kaip pasielgti, ima dominuoti greitasis protas – emocingas, impulsyvus. Šis užduočių sprendimo būdas grįstas žmogaus evoliucijoje susiformavusiais psichologiniais mechanizmais, t. y. kuo skubiau sureaguoti į iškilusį pavojų (pulti, bėgti ar tariamai apmirti), konfliktą (rodyti savo fizinį ar kitokį pranašumą), partnerio ar partnerės flirtą su trečiuoju asmeniu (nuryti karčią pavydo piliulę, iškoneveikti ar nugalabyti priešininką) ir pan. Skaitytojas nesunkiai suvoks, kad tie du protai skiriasi ne tik 2 pav. išvardintomis savybėmis, bet ir kontrolės mechanizmais. Lėtasis protas yra sąmonės kontroliuojamas, dėl jo ne tik numatomi optimalūs problemos sprendimo variantai, bet ir galimi sprendimų padariniai. Lėtasis protas yra ir greitojo proto valdytojas, tik, deja, ne visada suspėja tai padaryti. Greitasis protas yra žmogiškasis tikrąja ta žodžio prasme. Greituoju protu esame artimesni gyvūnams. Jo veikimas grįstas savanos, t. y. dar iki akmens amžiaus susiformavusiais, principais – kovoti už savo ar savo gentainių išlikimą, konkuruoti, rodyti pranašumą, siekti dominavimo ir kitaip išlikti, sėkmingiau gyventi už kitus. Visa žmonijos istorija nuo senovės žydų skelbtų įstatymų (Senasis, Naujasis Testamentai) iki naujausių tarptautinių žmogaus teisių deklaracijų yra nuolatinė kova pažaboti greitąjį protą ir priversti jį paklusti lėtojo proto reguliacijai. Labai konkretus to pavyzdys – Dešimt Dievo įsakymų. Yra trys galimi jų vykdymo arba nevykdymo variantai: 1) gilus tikėjimas ir atsidavimas Dievo valiai, taip pat tų įsakymų puoselėjimas; 2) laikymasis savanos gyvenimo taisyklių, t. y. žmogiškojo elgesio normų nepaisymas, neretai pridengiamas formaliu Dievo įsakymų vykdymu; 3) moralės normų paisymas, grįstas racionaliuoju protu, ir greitojo proto pajungimas pirmojo reguliacijai (čia jau veikia žmogaus sukurti įstatymai).

2 pav. Lėtasis ir greitasis protas.

Kadangi silpnai reguliuojamas greitasis protas gajus mūsų kultūroje, norisi atkreipti dėmesį į vieną jo paradoksą, kuris svarbus siekiant pristatyti vėliau aptariamas problemas. Vienas pagrindinių problemų sprendimų greituoju protu yra agresijos psichologinis mechanizmas. Gamta atrinko efektyvius agresijos realizavimo „įrankius“: aštrius nagus, aštrias iltis, galingus žandikaulius, didelę fizinę jėgą, stambų kūną. Tačiau tuo pat metu daugelis žinduolių rūšių turi genetiškai „įkaltus“ agresijos stabdymo mechanizmus: nugalėtas gentainis užima nuolankumo pozą ir jis nebepuolamas. Jeigu tokio mechanizmo nebūtų, rūšis arba populiacija daug prarastų.  Žmogaus iltys ir žandikaulių galia sunyko, pirštų ar kojų nagais priešininkui kūno neišdraskysi. Liko nelabai efektyvus natūralus ginklas – kumštis. Taip pat smarkiai sunyko agresijos stabdymo mechanizmai, tačiau išliko stiprus greitojo proto valdomas agresijos mechanizmas. Kita vertus, kolektyvinio lėtojo proto sukurtos labai efektyvios kitų, taip pat ir gentainių, galabijimo priemonės yra daug pranašesnės už gamtos sukurtas priemones ar pirmykščio žmogaus akmeninį įrankį. Tam tikrose situacijose greitojo proto inicijuotas veiksmas – panaudotas peilis, paspaustas pistoleto gaidukas ar į darbą paleistas kumštis bei spyris koja sukelia fatališkus padarinius. Lėtajam protui belieka tik viena – išsisukinėti – pateisinti arba nuslėpti greitojo proto veikimo padarinius.

Tautos protas ir tautos deintelektualizacija

Nors psichologai dievagojasi kurią proto testus, nepriklausomus nuo kultūros, tai pasiekti pavyks tik tada, kai visos kultūros susilies į vienodą žmonijos kultūrą. Tai reiškia, kad dabartiniu metu surasti bendrą proto matavimo rodiklį ar vienetą, tinkantį skirtingoms kultūroms, neįmanoma. Kuriami ar pasiskolinami iš kitų tautų proto testai standartizuojami: užduotys pritaikomos tos tautos kultūros ypatumams, jos parenkamos taip, kad būtų gautas individualių protų normalusis skirstinys, t. y. individualių IQ mažesnių ir didesnių už vidurkį skaičiai turi būti lygūs – po 50 procentų. Normos sudaromos vyrams ir moterims, skirtingo amžiaus žmonėms. Vadinasi, tokie standartizuoti proto matavimo rodikliai netinka lyginamiesiems didelių grupių tyrimams (pvz., skirtingų tautų ar šalių proto galioms pamatuoti). Tokiam lyginimui geriausiai tiktų nestandartizuoti „žali“ balai – proto užduočių sprendimo rezultatai. Tuomet bus priekaištaujama, kad skirtumai atsiranda dėl užduočių susietumo su konkrečia kultūra, skirtingu auklėjimu (pvz., vyrų ir moterų). Mėginama atskirų tautų protinę galią matuoti netiesioginiais rodikliais (pvz., Nobelio premijos laureatų skaičiumi, tarptautiniais mokinių žinių tyrimais, technologijų išplėtojimo lygiu). Dažnai demonstruojamos teigiamos sąsajos tarp pasirinktų proto rodiklių ir vienam gyventojui tenkančio BVP.

Pasižiūrėkime į skirtingų tautų pasauliui duotų Nobelio premijos laureatų skaičius: JAV – 363, Didžioji Britanija – 123, Vokietija – 106, Prancūzija – 68, Švedija – 31, Šveicarija – 31, Rusija ir TSRS – 27, Kanada – 25, Lenkija – 23, Austrija – 21, Olandija – 20, Danija – 13, Vengrija – 13, Norvegija – 13, Australija – 12, Izraelis – 12, Kinija – 12, Belgija – 11, Airija – 8, Ukraina – 6, Baltarusija – 5, Čekija – 5, Suomija – 5, Lietuva – 3 (visi ne lietuviai), Latvija – 1 (ne latvis), Estija – 0. Atkreiptinas dėmesys į du faktus: 1) anglosaksų ir germanų kilmės tautų dominavimą; 2) didžiulį skaičių Nobelio premijos laureatų, kilusių iš vienos naujausių kultūrų, kurios intelektinio potencialo pagrindinis šaltinis – proto pritekėjimas. Jis tekėjo iš visų pasaulio šalių, bet santykinai daugiausia (pagal emigravusių ir neemigravusių gyventojų skaičius) iš Rytų Europos šalių, taip pat iš Lietuvos. Vadinasi, JAV ar Kanada protiniu potencialu buvo turtinamos, o Rytų Europos šalys – skurdinamos. Tokį tautos ir šalies protinio potencialo skurdinimą vadiname tautos deintelektualizacija. Tai procesas, apimantis visus tris biopsichosocialinio funkcionavimo lygmenis, nes šalį palieka guvesnio proto žmonės: geresnio intelektinio potencialo, labiau išprusę, linkę rizikuoti ir mėgstantys naujoves, lengviau prisitaikantys.

Tačiau Lietuvos deintelektualizacija – protų (o ir lietuvių moterų grožio) nutekėjimas į JAV ir kitas Amerikos ir Europos šalis yra tik maža prarasto intelektinio potencialo dalis. Lietuvos ir kitų baltų genčių deintelektualizacija prasidėjo dar iki Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose. Baltų tautos buvo konservatyvios: jau tada joms trūko gudresnio genčių ir besiformuojančių tautelių socialinio valdymo, santykiuose vyravo savanos principai, daugybės dievų garbinimas jų nevienijo. Glaustai pamėginkime pavardinti kritinius lietuvių tautos deintelektualizacijos taškus: 1) vėlavimas į civilizacijos traukinį – kol Vidurio Rytų, o santykinai greitai ir Europos tautos kūrė valstybes ir jų valdymo įstatymus, lietuviai dar klajojo Rytų Europos platybėse, prarasdami turėtas teritorijas ir pamažėle telkdamiesi prie Baltijos; 2) bent 500 metų pavėluotas krikštas (neturėjimas vieno Dievo – tautą vienijančio veiksnio, praradimas galimybės įsivesti savo raštą ir diegti technologijas); 3) valstybės (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės) sukūrimas, pajungiant slavų žemes ne kultūros – net svetimos kalbos pagrindu – savanoriška valstybės slavizacija; 4) Lietuvos polonizacija (ypač po Vytauto mirties 1430 m. ir dar labiau po Liublino unijos 1569 m.); 5) tuo pačiu laikotarpiu vykusi vakarinės Lietuvos dalies germanizacija; 6) rusifikacija po Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m.; 6) emigracijos bangos – iki Pirmojo pasaulinio karo 0,5 mln.,  per Antrąjį pasaulinį karą ir po jo žuvo, buvo ištremti arba emigravo apie 0,8 mln. Lietuvos gyventojų, nuo 1990 m. iki dabar Lietuvą paliko dar apie 0,5 mln. ekonominių emigrantų. Šaliai, turėjusiai tarp 3 ir 4 mln. gyventojų, tai didžiuliai nuostoliai. Stebuklas, kad taip alinama ir visokiausiais aspektais skurdinama tauta dar egzistuoja pasaulio žemėlapyje. Tuo tikrai galima pateisinti ir Lietuvos materialinį, o iš dalies ir kultūrinį skurdą. Juk žuvo, nutautėjo, buvo tremiami, emigravo (ir vis dar emigruoja) guvesnieji, t. y. vidutinio ar didesnio už vidutinį protą asmenys.

Išvada tokia: Lietuvos intelektinis potencialas buvo genetiškai ir kultūriškai alinamas per visus amžius. Vienais atvejais tai darėme patys (mūsų didžiųjų kunigaikščių netoliaregiškumas, emigruojančių asmenų patriotiškumo stoka), kitais – tai darė kiti, panaudodami prievartą, trečiais – tai vyksta dėl nenormalių tarpusavio santykių, kuriuos ir lemia racionaliojo proto stoka bei gyvenimas greitajam protui diktuojant savanos principus. Psichologijoje vartojama sąvoka „kultūrinis šeiminis protinis atsilikimas“. Ja įvardijamas atvejis, kai dėl tėvų genetiškai nulemtų silpnesnių protinių gebėjimų ir skurdžios ugdymosi aplinkos augantys vaikai santykinai dažnai bus įvertinti kaip nežymiai protiškai atsilikę arba ribinio intelekto (IQ tarp 70 ir 80). Specialistai tokius tėvus vadina neturinčiais socialinio gyvenimo ir vaikų ugdymo įgūdžių. Dažniausiai tokia situacija susiklosto vadinamosiose socialinės rizikos šeimose. Paguodžia tai, kad tokių vaikų papildomas ugdymas darželiuose bent dvejus metus prieš mokyklą sumažina nedidelio protinio atsilikimo diagnozės tikimybę apie 3 kartus. Vadinasi, būtina plėtoti priešmokyklinį vaikų ugdymą, Lietuvoje pradėtą prieš kelerius metus, bet vis dar neaprėpiantį visų tokių vaikų. Deintelektualizuotoje tautoje tokių atvejų santykinai bus daugiau negu normaliame, o juo labiau intelektualizuotos tautos protinių gebėjimų skirstinyje.

Akis badantys protinio skurdo padariniai

Tam, kad genetinis proto potencialas būtų atkurtas, reikėtų maždaug 1000 metų nuoseklios, be didelių krizių, socialinės ir materialinės kultūros raidos. Lietuva tokios galimybės niekada neturėjo, o dėl globalizacijos kurį laiką ir neturės (ji ir toliau skurdina šalies protinį potencialą – daug protų nuteka į Vakarus). Tad ir gyvename lyg užburtame rate: protinis skurdas stabdo pažangą, o pažangos stoka – protinio potencialo susigrąžinimą. Toliau įvardysiu tik kelis svarbiausius mūsų dvasinio, kultūrinio, sociopolitinio ir ekonominio gyvenimo aspektus, kurių vienas svarbesniųjų veiksnių yra šalies protinis potencialas. Tačiau nereikėtų absoliutinti išsakomų prielaidų: tautos proto skurdumas yra tik viena nesklandaus gyvenimo priežasčių. Giliau jas paanalizavę, atrastume ir istorinių, ir geopolitinių, ir politinių, ir dar daug kitokių priežasčių.

Tam, kad giliau suvoktume protinio potencialo sąsajas su kasdienybės procesais, atkreipsime dėmesį į vieną racionaliojo proto raiškos aspektą – mentalizaciją – gebėjimą suprasti ne tik tai, kas vyksta protaujančiojo galvoje ir dedasi aplinkoje, bet ir tai, kas dedasi kitų žmonių galvose – kokie jų norai ir ketinimai, ką ir kaip jie išgyvena, kokie jų gebėjimai. Tai lėtojo proto gebėjimas mintyse sudėlioti reiškinius, jų priežastis ir galimus padarinius, narplioti savo ir kitų tarpusavio santykius, suprasti kitų gyvenimus ir adekvačiai elgtis tų santykių pynėje. Psichologijoje vartojami dar du savo reikšme panašūs žodžiai – psichikos teorija (suvokimas, kas vyksta kitų žmonių galvose) ir atjauta (gebėjimas suprasti kitų išgyvenimus ir išgyventi kartu su jais). Šie proto ir sąmonės gebėjimai ypač svarbūs visuomenėje, bendruomenėse ir šeimose, valdant instituciją ar valstybę. Asmuo, negebantis mentalizuoti sudėtingų žmonių tarpusavio santykių, socialinių, teisinių ir ekonominių procesų sąsajų, raidos perspektyvų, nesugebės dorovingai ir adaptyviai elgtis, vykdyti pilietines pareigas ir valdyti valstybę. Lietuvos žiniasklaidoje kasdien rasime tokio nedoro elgesio, greitojo proto padiktuotų ir į asmeninį interesą nukreiptų sprendimų (pvz., savižudybių, nužudymų, kyšių ėmimo, netinkamo įmonės valdymo, netolygaus pajamų paskirstymo, tinginystės ir siekio, kad net ir ji būtų kompensuojama kitų darbo sąskaita).

Antrąją teksto dalį „Protinis skurdas ir švietimas: kiek universitetų reikia Lietuvai?“ skaitykite balandžio mėn. laikraštyje „Universitas Vilnensis“.