Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto docento Aurimo Švedo knyga „Irena Veisaitė. Gyvenimas turėtų būti skaidrus“ apima net keturias epochas: tarpukario Lietuvą, pirmąją sovietinę ir vėliau – nacių okupaciją, sovietmetį ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo bei įtvirtinimo metus. Šios knygos pristatymą VU bibliotekos Baltojoje salėje moderavęs literatūrologas, VU docentas Mindaugas Kvietkauskas teigė, kad prof. I. Veisaitės intelektualinė biografija buvo ilgai laukta, o doc. A. Švedui teko labai didelė laimė ir dovana ją užrašyti.

Knygos dramaturgija kuriama išryškinant labai stiprias, simbolines scenas, svarbias visai lietuvių istorinei atminčiai. Prof. I. Veisaitės apsilankymas 1938 m. Berlyne, kur pagrindiniame miesto bulvare Unter den Linden ji kartu su tėvu sėdėjo ant geltono, žydams skirto suoliuko. Lemtingas lėktuvo, turėjusio ją išgabenti iš Kauno 1939 m. rugsėjo pirmąją, neatvykimas. Pabėgimas iš geto ir 1945 m. liepą bombarduojamo bei iš vienos armijos rankų į kitas vis pereinančio Vilniaus vaizdas. Atrodo, kad tuoj suliepsnosiantis Trakų gatvėje esantis Irenos Veisaitės gelbėtojos Stefanijos Ladigienės butas, kurį jauna mergina buvo pasiryžusi išsaugoti nuo marodierių. 1968 m. viešnagė Amerikoje pas ten gyvenusį tėvą. Tai tik keletas epizodų, kurie, anot doc. M. Kvietkausko, susineria į vieną įspūdingą, norėtųsi pasakyti, chrestomatinę sakytinės istorijos knygą.

„Aš, kaip istorikas, intuityviai ieškau žmonių, kuriems tinka sąvoka „istorinė asmenybė“. Man buvo labai smalsu su Irena susipažinti, norėjau užduoti jai daug klausimų, kurie būtų ne apie tai, „O kaip ten buvo iš tikrųjų?“, bet padėtų surasti atsakymus, svarbius egzistenciniu požiūriu. Pokalbių knyga su Irena Veisaite nebuvo ilgai planuota ir puoselėta idėja“, – būsimos knygos kontūrus nubrėžė doc. A. Švedas. Jis prisipažino, kad abiem bendrauti labai padėjo vidinio ritualo atsiradimas: porą metų susitikdavo pirmadieniais tarp 10 ir 10.30 val. Iš viso įrašė 15 pokalbių ir epilogą, o dar vienerių (trečiųjų) metų didžiąją dalį paskyrė pokalbiams, kurie nebuvo įrašinėjami: „Tiesiog vartėme nuotraukų albumus ir svarstėme, kokia viena ar kita nuotrauka galėtų tikti knygai.“ – „Ir viską atmetė Jokūbas Jacovskis“, – šypsodamasi įsiterpė I. Veisaitė.

Ji džiaugiasi, kad gyvenimas apdovanojo pažintimi su nuostabiais žmonėmis, tarp jų – Vanda Zaborskaite, Irena Kostkevičiūte, Leonidu Donskiu, Zygmuntu Baumanu, Aldona Liobyte ir daugybe kitų. Tačiau tik nedidelė jų dalis pateko į knygą. „Man jau 89-eri. Kai pažiūriu į gyvenimą, atrodo, kad jis telpa į vieną kumštį. Kai jį atgniauži, matai, kiek daug visko būta. Kartais tai įdomu. Niekada neturėjau laiko praeičiai, nes gyvenau dabartimi. Man labai rūpi tai, kas vyksta šiandien. Be to, kartais praeitis būna skausminga. Mane ir anksčiau daug kas kalbino rašyti, bet vis atsisakydavau. Ir niekad nebūčiau parašius, jeigu ne Aurimas“, – prisipažino prof. I. Veisaitė. Ir pridūrė, kad kitiems ne taip jau lengvai atsiverianti.

Doc. M. Kvietkauskas atkreipė dėmesį, kad viena jungiamųjų gijų šioje knygoje yra tam tikras skirtingų laikotarpių lyginimas: „Viena minčių, kurias kelia Irena Veisaitė – tai būtinybė įsižiūrėti į skirtingų epochų būsenas, žmonių situacijas, netaikyti vieno mastelio, mokytis tas skirtingas epochas suprasti, ugdyti mąstymo jautrumą. Kiekviena epocha turi savo atmosferą ir atskirus vertinimo kriterijus. Irena atsineša ryškią prieškario Lietuvos patirtį, labai ryškią vaikystės, tėvų namų ir kitų tarpukario Lietuvos inteligentų šeimų namų atmintį, taip pat atmintį to, kaip ta valstybė sugriuvo, kaip ji nyksta, kaip ỹra tie žmonių santykiai, kai juos pakeičia nepasitikėjimas ir priešiškumas. Atsikūrus dabartinei valstybei būta labai daug nostalgijos tarpukario Lietuvai ir tikėjimo, kad galbūt dar sugrįšime į tą buvusią visuomenės būklę. Ar galima atrasti bendrų gijų?“

Prof. I. Veisaitė nepriklausomybės atkūrimą prilygino stebuklui. Tačiau jai susidarė įspūdis, kad iš karto po to norėjome sekti viskuo, kas buvo nepriklausomoje Lietuvoje, atkurti visas tradicijas: „Tai visiškai suprantama. Pati esu Adolfo Šapokos mokinė. Žinau, kad jo rašyta istorija didele dalimi yra mitologizuota. Tačiau tarpukariu, po tiekos okupacijų metų, kuriant tautinę valstybę tam tikrų mitų labai reikėjo. Ir dabar, žinodama, kad kai kas iš man svarbių teiginių apie praeitį yra mitologija, jos atsisakyt nenoriu, nes ji yra graži, paguodžianti, man ji patinka. Jaunystėje buvau įsimylėjusi Kęstutį, Vytauto Lietuvą, nekenčiau Muravjovo, spaudos draudimo, mylėjau Basanavičių, Kudirką. Na, o dabar kuriamos pilietinės, demokratinės valstybės. Ir mes bandom taip elgtis. Daug kur ši mitologizacija trukdo, tačiau kai kur padeda ir yra iki šiolei reikalinga.“

Doc. A. Švedas pažymėjo, kad vis dar neturime elegantiško, trumpo, vaizduotę įžvalgomis ir metaforomis budinančio teksto ar knygelės apie tarpukario Lietuvą, nes mokslininkų gaminama akademybė labai dažnai tampa per sunki (tiek turiniu, tiek ir puslapių apimtimi) jiems patiems. Istoriko manymu, nerasdami, kaip apibendrinti tarpukario epochos patirtis ir kaip jas išreikšti, nemokam nusakyti jos santykio su sovietmečiu ir tuo pat metu nesugalvojame, kaip apibrėžti sovietmečio santykį su Nepriklausomybės epocha. Šalia pastarųjų problemų galima prisiminti ir tai, kad taip pat nėra nuosekliai aptartas tarpukario Lietuvos santykis su senąja istorija. Taigi XX amžius yra subyrėjęs į paskirus istorijos fragmentus. „Man tokie žmonės kaip Irena, kurių gyvenimai sulydo tas epochas, yra labai brangūs. Irenos pasakojimas liudija, kad kažką analitiškai išskaidžius retsykiais nebepavyksta paskirų dėlionės fragmentų surinkti į vieną daiktą, bet yra ir ta kita realybė, kurią liudija tokių asmenybių kaip Irena Veisaitė gyvenimai. Tiesa, apie pastarąją realybę ir apie ją išreiškiančias biografijas mokslininkai vis dar nemoka kalbėti“, – knygos herojės išskirtinumą paliudijo VU istorikas.

Renginyje neliko nepastebėta dvitautė moters tapatybė: profesorė save vadina litvake (lietuve ir žyde kartu). Kaip šitą jungtį jai pavyko savy atrasti? Juk dažnai, pasak doc. M. Kvietkausko, dvitaučiai žmonės patiria gilius vidinius konfliktus.

„Man jokių pastangų nereikėjo. Manau, truputį perdedam šitą tapatybės klausimą. Juk gimstame nepasirinkdami nei tautos, nei laikotarpio, nei tautybės, nei kalbos. Likimas man buvo palankus, mano tėvai buvo atviri ir humaniški, žmogiškumas jiems buvo svarbiausia. Antra vertus, likimas man skyrė dvi motinas: biologinę ir Stefaniją Paliulytę-Ladigienę. Apie tikrąją motiną ir dabar sunku kalbėti. Iki šiol nesuprantu, kaip jai atėjo į galvą per paskutinį mūsų pasimatymą pasakyti, kad niekam nekeršyčiau. Jai tebuvo 35 metai“, – su jauduliu kalbėjo moteris. Ji yra sakiusi, kad lietuviams reikia nusimesti kuprą, išsitiesti ir laisvai žiūrėti į savo praeitį. Tada viskas susitvarkys.

„Puikiai suprantu Mindaugo Kvietkausko klausimą apie dvigubą ir todėl sudėtingą knygos herojės tapatybę. Mano paties klausimai arba pasisakymai knygoje kartais taip pat išduodavo abejonę, kaip gali egzistuoti tokia sudėtinga tapatybė ir jos nulemiamos egzistencinės gairės, vertybiniai įsitikinimai. Kaip antai, Irena turbūt buvo labai sujaudinta ir nusivylusi, kai pasakiau neįsivaizduojąs, kaip ji gali atleisti žmonėms, sukėlusiems jai tiek daug skausmo. Tai buvo sudėtinga pokalbio akimirka, nes man pasirodė, kad Irena apskritai suabejojo mūsų pokalbių maratono prasmingumu: ar mums iš viso pavyko ką nors pasiekti, jeigu manoji abejonė vėl sugrąžina mus prie išeities taško, nuo kurio viską pradėjome?“ – paaiškino doc. A. Švedas.

Prof. I. Veisaitė 43 gyvenimo metus paskyrė dėstymui tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute. Šį laikotarpį ji vadina prasmingiausiais metais, nes mylėjo savo profesiją, labai gerbė studentus. Dėstytoja buvo viena iš nedaugelio, kuri į jaunuosius kolegas kreipdavosi „jūs“. „Man rūpėjo studentams pasakyti, kad ta ideologija, kuri jiems skiepijama, kuri atsako į visus gyvenimo klausimus, yra melas, užtemdo protą. Per literatūrą, jos analizę reikėjo parodyti gyvenimo sudėtingumą, iškelti moralinius kriterijus. Iki šiol esu įsitikinusi, kad jeigu žlugs moralė, žlugs ir sąžinė. Tai yra tas dieviškasis pradas, antraip mes visi pražūsim, vienas kitą išžudysim“, – savo gyvenimo moralinį imperatyvą apibendrino garsi Lietuvos teatrologė, žinoma net ir gerokai už mūsų šalies ribų.