Ketvirtį amžiaus – tiek laiko gyvuoja Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI). Prieš 25 metus, 1992 m. vasario 7 d., kartu su instituto įkūrimu Lietuvoje buvo pradėta ir nauja, moderni bei įkvepianti politikos mokslų disciplina. Apie VU TSPMI įkūrimą – pokalbis su jo kūrėju, pirmuoju direktoriumi, Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėju prof. Egidijumi Kūriu.

Kokia buvo kuriamo VU TSPMI vizija? Kas Jus asmeniškai motyvavo imtis tokio tikslo?

Kai buvo nuspręsta įkurti institutą, vargu ar kas nors universitete ir juo labiau už jo ribų apskritai turėjo aiškią viziją, koks tas institutas bus. Drįsčiau teigti, kad vizija plėtojosi kartu su institutu.

Institutas buvo įkurtas universiteto iniciatyva, ne valstybės. Tą iniciatyvą parodė tuometinis rektorius prof. Rolandas Pavilionis. Jo suburta keliolikos žmonių grupė porą kartų paposėdžiavo, kažką pasitarė bendrais bruožais ir galiausiai pasiūlė paskirti instituto vadovybę – trijų asmenų Direktorių tarybą, o jau ši turėjo imtis konkrečių darbų. Aš buvau vienas iš tų trijų. Kartu su dviem kolegomis – doc. Rasa Ališauskiene ir (dabar jau) prof. Aleksandru Dobryninu ėmėmės to darbo. Visi dar turėjome ir kitų darbų universitete. Taigi jokios specialios motyvacijos lyg ir neturėjau: pakvietė – sutikau. O pakvietė gal dėl to, kad buvau pirmas, pradėjęs Lietuvoje skaityti politologijos kursą Teisės fakulteto studentams.

Nei finansavimo institutui nebuvo numatyta, nei bent kiek patenkinamų patalpų skirta, o kurį laiką ir darbuotojų nebuvo – tik trijų žmonių vadovybė skambiu pavadinimu Direktorių taryba. Išprašėme vieną, paskui antrą raštvedžio etatą, kad būtų bent kas popierius padėlioja. Iš pradžių glaudėmės viename kambarėlyje Baltupiuose, po kelių mėnesių iš esmės savavališkai užėmėme dar du, kol kaimynai (ir pastato šeimininkai) filosofai atostogavo. Dabar tai atrodo juokinga, bet taip buvo.

Užtat pats instituto įsteigimas buvo ohoho. Į iškilmingą universiteto Tarybos 1992 m. vasario 7 d. posėdį Mažojoje auloje susirinko visi ar beveik visi akredituoti ambasadoriai, Vyriausybės nariai, atvyko Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, net būsimasis kandidatas į prezidentus p. Stasys Lozoraitis. Niekas iš pakviestųjų, tiesa, nematė, kaip Tarybos nariai (manau, neišskiriant nė rektoriaus) prieš posėdį iš namų prinešė sumuštinių ir dar šio bei to, kad būtų kuo tuos svečius pavaišinti. Laikai buvo išties skurdūs. Tuomet apie institutą buvo kalbama tik kaip apie diplomatijos akademiją, kurios Lietuvai reikėjo ir kurios nebuvo. Net jo pavadinimą angliškai kažkas išvertė Foreign Affairs Institute. Todėl ir pirmoji studijų programa buvo „Tarptautiniai santykiai“. Tos studijos truko tik dvejus metus. Studijuoti pagal tą programą buvo priimami jau turintieji aukštąjį išsilavinimą arba bebaigiantys universitetą studentai. Priėmimą vykdėme tik du kartus. Šiandien tas studijas vadintume magistrantūros studijomis, bet 1992 m. Lietuvos aukštajame moksle net magistro sąvokos nebuvo. Į pirmųjų mokslo metų atidarymą rugsėjo mėnesį vėl susirinko ministrai ir ambasadoriai. „Gaudeamus“, televizija (tuo metu bene vienintelė) ir kitokia žiniasklaida (tokio žodžio 1992 m. taip pat nebuvo), skambios kalbos: čia bus rengiami atsikūrusios Lietuvos diplomatai! Tik va – kalbos baigėsi, o problemos liko, tiksliau, tik tada jas pradėjome matyti, ir… kuo toliau, tuo daugiau.

Tad netrukus supratome, kad neturint politologo specialybės taip trokštama diplomatijos akademija būtų tik kažkas panašaus į tarptautinių santykių vakarinius kursus, kuriuose paskaitas skaitytų iš šalies pakviesti dėstytojai. Kelis mėnesius taip ir buvo, bet lapkritį instituto administravimas buvo iš pagrindų pertvarkytas. Likau vienas direktorius, bet su šiokiomis tokiomis galimybėmis kviestis darbuotojus, o tos galimybės priklausė nuo to, įtikinsiu rektorių ar ne. Tada ir buvo pakeistas instituto pavadinimas į dabartinį. Politologų Lietuvoje nebuvo, bet atėjo keli žmonės iš šiek tiek artimų specialybių – teisės, istorijos, filosofijos, ekonomikos, pora „save sukūrusių“ politologų. Prasidėjo pirmieji tarptautinio bendradarbiavimo projektai – su Danijos, Belgijos, kitų šalių universitetais. 1993 m. jau paskelbėme priėmimą į pirmąją politikos mokslų programą. Liepos pradžioje prasidėjus priėmimui sėdėjome su mano pavaduotoju (dabar prof.) Gediminu Vitkumi ir laukėme: ateis žmonės ar neateis? Per pirmąsias porą dienų – septyni prašymai į dvidešimt vietų. Nelinksma. Ir staiga – antplūdis. Konkursas – beveik vienuolika žmonių į vieną vietą! Tai buvo sėkmė. Tada bene pirmą kartą patikėjome, kad darome išties kažką reikalinga. Priėmėme penkiolika žmonių daugiau nei žadėjome. Tarp tų pirmųjų trisdešimt penkių yra šiandien plačiai žinomų pavardžių. Kaip, beje, ir tarp pirmosios dvejų metų tarptautinių santykių programos studentų, iš kurių prisimenu ir galiu paminėti Roką Masiulį, Žygimantą Pavilionį, Raimondą Kuodį, prof. Mindaugą Jurkyną, ambasadorius Kęstutį Kudzmaną, Darių Semašką ar dabartinį instituto direktorių prof. Ramūną Vilpišauską ir daug kitų.

Laukėme ir augome. Puoselėjome nuostatą, kad pirmieji profesionalūs Lietuvos politologai bus mūsų studentai. Taip pat ir pirmieji „tikri“ mokslininkai politologai. Galiausiai taip ir įvyko. Kantrybė atsipirko.

Be kokių aplinkybių VU TSPMI nebūtų atsiradęs?

Institutas tiesiog turėjo atsirasti. Jis negalėjo neatsirasti. Naujai atsikūrusioje valstybėje, kokia tuo metu buvo Lietuva, visuomenė turi reflektuoti vadinamąją didžiąją politiką, viešąjį gyvenimą ir savo šalies tarptautinius santykius, o Vilniaus universitetas buvo (ir yra, ir, manau, bus) lyderis bet kokioje (jei galiu taip pavadinti) „institucionalizuoto reflektavimo“ srityje. Net jei kokia nors kita Lietuvos aukštoji mokykla būtų sukūrusi ką nors panašaus anksčiau už mus (beje, tuo metu ką tik įkurtas Klaipėdos universitetas su savo politikos mokslų bakalauro programa iš tikrųjų startavo šiek tiek anksčiau nei mes su savąja), Vilniaus universitetas vis tiek būtų sukūręs ir politikos mokslų (taip pat ir tarptautinių santykių) studijas, ir institutą – na, gal kitaip pavadintą, bet tik tiek to skirtumo.

Kokios to meto sąlygos Lietuvoje buvo paskatos, o kas buvo trukdžiai kuriant institutą?

Svarbiausia paskata – tai, kad jautėme, jog darome tai, ko tikrai reikia. O jei kalbėsime apie „materialias“ paskatas, tai jų buvo mažai. Šiandien jau pamiršome, koks tuo metu buvo beveik visų sričių finansavimas. Juk, jei teisingai prisimenu, 1995 m., Universiteto bendruomenė inicijavo pirmą didelę aukštųjų mokyklų akciją – demonstraciją Gedimino prospekte, kurioje protestavo prieš Vyriausybės dėmesio studijoms ir mokslui stoką, kai net menki atlyginimai vėluodavo po kelis mėnesius.

Bet ilgainiui reikalai pradėjo gerėti. Mums labai padėjo Vyriausiojo Lietuvos Išlaisvinimo Komiteto finansinė parama – VLIK’as skyrė naujai sukurtam Institutui 100 000 dolerių. Tuo metu tai buvo daug kam neįsivaizduojama suma, ypač kai valstybė lėšų skirdavo itin mažai viskam, o aukštajam (ir ne vien aukštajam) mokslui ypač.

Trukdis buvo ir neaiški, prieštaringa, sujaukta ne vien viso aukštojo mokslo, bet ir paties Universiteto valdymo sistema. Novatoriškumas buvo persipynęs su sustabarėjimu. Tokioje sistemoje, kur naujovės, vos pasiūlytos, tuoj būdavo įtraukiamos į seno raugo administravimo pelkę, o skęstančiųjų gelbėjimas buvo tapęs pačių skęstančiųjų reikalu, negalėjo būti kitaip, kaip tik taip, kad tie „skęstantieji“ prikūrė vienas kitą dubliuojančių programų ir struktūrų, išbarstydami turėtus ir taip nedidelius išteklius – ir materialius, ir organizacinius, ir žmogiškuosius. Šiandien turime tai, ką turime – situaciją, kai universiteto pavadinimų buvo lengva ranka prikabinėta vos ne ant kiekvienos daržinės. Bet čia jau platesnė problema, kurios niekas niekaip neišsprendžia. Ir neišspręs, kol nesuvoks, kad universitetas nėra nei fabrikas, nei kontora, kol skaičiuos dėstytojų ir mokslininkų darbo laiką kažkokiuose keistuose tabeliuose kažkokiomis keistomis valandomis ir minutėmis, kol neinventorizuos, kas, ką ir kiek dubliuoja, kol nepasiryš mokėti už darbą universitete tiek, kad tas darbas taptų iš tikrųjų vertas kur kas didesnių investicijų.

Kita vertus (tai savaip juokinga prisiminti), toje, pasakyčiau, administracinėje košėje (o virsmas negali nebūti bent tam tikru mastu „košė“), kokia buvo Lietuvoje ir Universitete XX a. dešimtojo dešimtmečio viduryje, Institutui buvo tam tikru atžvilgiu lengviau nei kitiems padaliniams. Juk bent formaliai mes buvome „institutas“, o ne fakultetas; kitų taip pavadintų studijas vykdančių struktūrinių padalinių Universitete tuo metu nebuvo. Todėl kai kada to, kas buvo primetama fakultetams, mums pavykdavo visai nesunkiai išvengti, nes juk buvome „ne fakultetas“, o kai kuo, kas buvo naudinga visiems padaliniams, mielai pasinaudodavome, nors ir buvome „kitokie“. Mažos gudrybės.

Kokia sudėtingiausia kliūtis per visą įkūrimo ir direktoriavimo laiką buvo iškilusi ir įveikta?

Daug tų kliūčių buvo, visas pradinis laikotarpis buvo tarsi bėgimas su kliūtimis, bet kažkaip pavykdavo jas įveikti, kartais geriau, kartais ne taip sėkmingai. Blogi prisiminimai savaime išsitrynė, o smagią nuotaiką, su kuria imdavomės naujų darbų, prisimenu.

Jei reikia išskirti vieną kokią „įdomesnę“ kliūtį – tai istorija dėl instituto patalpų. Jų labai trūko – negalėjo netrūkti, nes kuriant institutą kaip „diplomatų kalvę“, kurioje dėstys laikinai ateinantys dėstytojai, apie tai niekas negalvojo. Iš pradžių buvome įsikūrę Baltupiuose – beveik kampininko teisėmis, nes keli kambarėliai buvo skirti administracijai, dar įrengėme (kaip tada buvo sakoma, „už Europos pinigus“, kuriuos reikėjo gauti patiems pagal bendradarbiavimo projektus – jokių struktūrinių ar sanglaudos fondų Lietuvai dar nebuvo), kompiuterių klasę, o kur auditorijos? 1996 m. Vyriausybė skyrė mums Kongresų rūmus. Nedaug gal kas ir prisimena, kad ta dabartinių Kongresų rūmų dalis, kurioje įsikūrusi Muzikos ir teatro akademija, buvo rengiama mums. Šiaip ar taip, sovietmečiu tas pastatas buvo sumanytas kaip „politinio švietimo namai“ – va jei mes būtume ten įsikūrę, tai ir būtų buvęs „politinis švietimas“, tik kitoks. Pinigų biudžete (jau ne universiteto, o valstybės) nebuvo, bet tuos trupinius, kurie buvo skirti tai įsisenėjusiai ir įstrigusiai statybai, sugebėjome panaudoti. Pats savo rankomis braižiau, kur kokia siena ar pertvara turi būti pastatyta, ir jos buvo pastatytos. Ir vieną 1997 m. balandžio dieną – kaip perkūnas iš giedro dangaus: spaudoje perskaitome, kad Vyriausybė (naujoji, Gedimino Vagnoriaus) nusprendė institutui patalpų neskirti – panaikino tą ankstesnės Vyriausybės nutarimą, ir basta. Buvo tuo metu toks ministras Kęstutis Skrebys, vaikinas iš Panevėžio ne vien geografine prasme. Tas tai pasistengė iš širdies. Paaiškino mums, kad greta Vyriausybės negali būti jokių aukštųjų ir neaukštųjų mokyklų, „per patrankos šūvį“ negali būti jokių studentų, nes jie esą kelia grėsmę Vyriausybės saugumui – dar butelį kokį kas paleis pro langą ar pamatys, kaip premjeras sėda į automobilį. Juokėmės, kad turbūt nežino, kur yra universitetas ir kur prezidentūra (tuo metu ji buvo dar tik įrenginėjama). Su tuo veikėju buvo neįmanoma nei ginčytis, nei juo labiau ką nors jam įrodyti. Beliko eiti mitinguoti prie Vyriausybės. Studentai visą dieną ir naktį piešė plakatus, linksmus tokius – „Neskrebinkit Lietuvos“ ir panašiai, bet tas piketas buvo mojavimas kumščiais po mūšio. Tik pamiršome, kad kaip tik tą dieną buvo visaliaudinė šventė – premjero keturiasdešimtmetis. Eina žmonės iš įvairių institucijų sveikinti, o čia mes su savo plakatais. Vis dėlto šiokį tokį triukšmą sukėlėme. Kai jis kilo, Vyriausybė sudarė tokią kišeninę komisiją, vadovaujamą vienos keistos ponios, ir ta paaiškino, kad čia viskas okei. Bet perduoti Kongresų rūmų tiems, kam, kaip įtarėme, jie galėjo būti perduoti, taip ir neišdrįso, tai atidavė kitai aukštajai mokyklai – Muzikos ir tearo akademijai: jos studentai, matyt, nepavojingi. O mums lyg pasityčiodami pasiūlė keltis į beveik bankrutuojančią „Vilmos“ gamyklą Žirmūnuose: susiremontuokite ir plėtokite savo politikos mokslus. Ieškodami paramos, nuvežėme į tuos apgriuvusius cechus Vytautą Landsbergį, kuris tuo metu buvo Seimo Pirmininkas. Pasakė: suprantu jūsų pasipiktinimą. Bet sprendžia Vyriausybė, o ji buvo atvirai nedraugiška.

Patalpų problema buvo išspręsta, kai jau nebuvau direktorius. Skrebiai neamžini, valdžios keičiasi, kinta ir valdžios požiūris. Kiek žinau, padėjo ne tiek Vyriausybė, kiek Vilniaus savivaldybė. Bet tuometiniam instituto direktoriui prof. Raimundui Lopatai teko imtis to, ką vadiname „pramušinėjimu“. Tiksliai visų detalių nežinau, bet tai buvo visai kas kita, nei aukštoji diplomatija.

Jei galėtumėte pakartoti TSPMI kūrimą iš naujo, ar ką nors darytumėte kitaip?

Jei žinočiau ir mokėčiau tai, ką žinau ir moku dabar, be abejo, taip. Iš laiko perspektyvos, žvelgdami atgal, visi matome, kad bent kai ką reikėjo daryti kitaip, o kartais ir suprantame ką. Bet jei tektų sugrįžti į tą laiką su tuo pačiu išmanymu ir tomis pačiomis to laikotarpio problemomis, turbūt daryčiau panašias klaidas kaip tada.

Bet institutas kuriamas ir toliau. Jis kuriamas nuolatos. Jis yra gyvas organizmas, ir aš, kaip pirmasis direktorius, neturėčiau pernelyg kritiškai vertinti po manęs buvusių direktorių sprendimų, nes, viena vertus, neturiu visos informacijos, kodėl tie sprendimai yra tokie, o ne kitokie, kita vertus, šiandien yra kiti iššūkiai ir aš nesu tikras, kad aš pats tikrai mokėčiau juos visus deramai pasitikti.

Mums ypač svarbūs lyderystės pavyzdžiai, iš kurių galime semtis įkvėpimo (instituto gimtadienio šūkis – „25 metai įkvėpimo“). Ar galvojote tada, kad darote kažką nepaprasto, imatės lyderystės? Ar ta sąvoka apskritai Jums svarbi? Kas Jums yra lyderystė?

Ta lyderystė (jei jau vartojate šį žodį) man buvo aplinkybių primesta. Kaip minėjau, aš buvau pakviestas jos imtis. Bet būta didelio pasiryžimo, noro, netgi entuziazmo kurti. Kad kuriame kažką kitokio, buvo aišku, bet nebuvo aiškios to kitoniškumo ribos.

O į tokį bendrą klausimą, kas man pačiam yra lyderystė, nelengva atsakyti. Tikiuosi, nebuvau toks lyderis, kuris pirmiausia siekia pats būti matomas, nors darbus, dėl kurių jis yra matomas, iš tikrųjų padaro didesnis kolektyvas arba išvis kiti žmonės. Tuo metu (kaip, beje, ir vėliau, kai jau nebuvau instituto direktorius) dariau gausybę „mažų“ (net visai techninio pobūdžio) darbų, kurių beveik niekas nematė, bet be kurių reikalai negalėjo judėti į priekį. Ar tai lyderystė? Jei spręsime iš to, kas išoriškai matoma (o daugelis tik taip ir supranta), tai tikriausiai ne.

Laikui bėgant VU TSPMI tapo ne tik svarbiausia diplomatų rengimo institucija Lietuvoje, bet ir pirmaujančia socialinių mokslų institucija. Kaip tai vertinate?

Taip ir turėjo būti. Manau, tapti pirmaujančia institucija padėjo ir tai, kad labai rimtai dirbome nuo pat pradžių, kryptingai organizavome studijų procesą, struktūruodami pagal svarbiausias politikos mokslų sritis, beje, daug dėmesio skirdami ir metodologijai. Man pačiam labai patiko pirmasis politikos mokslų bakalauro studijų planas, kurį sudarėme su G. Vitkumi – savotiškas idealo paieškos rezultatas, kai toną davė siekiai, kuriems buvo ieškoma priemonių, o ne buvo atsispiriama nuo galimybių, kurios tuo metu buvo labai ribotos. Vėliau jis buvo ne kartą keičiamas ir, manau, ne vien į gerąją pusę.

Kuo išskirtinis institutas buvo tada ir yra šiandien aukštojo mokslo kontekste? O visuomeniškumo kontekste?

Nenoriu su niekuo lyginti. Bet institutas kaip aukštojo mokslo institucija buvo kuriamas ten, kur nebuvo ankstesnio bagažo, tiksliau, jo buvo mažiau nei kitur. Kad ir kokios kitos politikos mokslų mokyklos buvo sukurtos „po mūsų“ arba „lygiagrečiai mums“, instituto aplenkti jos bent kol kas negali – taip pat ir dėl to, kad institutas yra geriausio Lietuvos universiteto dalis.

Antai, kai tik iškyla kokia nors politikos aktualija (o jos iškyla nuolat ir kitaip nebus), pirmieji komentuotojai politologai, kuriuos kviečia žiniasklaida, yra iš instituto. Savaip smagu, kai ne tik kalbinamasis, bet ir kalbinantysis yra iš instituto; pavyzdžiui, jį yra baigę Indrė Makaraitytė (vadovavau jos baigiamiesiems darbams) ir Vykintas Pugačiauskas. Magistrantūros studijas jame yra baigęs Vladimiras Laučius.

Tai tam tikru atžvilgiu (bet tik tam tikru) yra ir atsakymas į jūsų klausimą apie visuomeniškumo kontekstą. Taip, esama komentuotojų ir iš kitų aukštųjų mokyklų, bet net kai kurie kitų universitetų politikos mokslininkai, kurie labiau matomi viešojoje ervėje, yra buvę instituto dėstytojai. Man kartais gaila, kad jie šiandien ne institute, o kitur, juolab kad kai kuriuos iš jų pats esu pakvietęs į institutą. Bet yra kaip yra.

Kokią ateitį institutui prognozuojate?

Nesu apdovanotas sugebėjimu pranašauti. Bet, manau, Lietuvos aukštojo mokslo kontekste ta ateitis tikrai nėra tamsi, veikiau priešingai. Lietuvos politikos kontekste – kitas klausimas. Kol politikams reikės ne patarėjų, o pritarėjų, ne analitikų, o jų nuomonės propaguotojų, tol perspektyvos turbūt yra prieštaringos. Bet ir šioje srityje kai kas keičiasi – neišvengiamai.

Prisimenu, kaip prieš penkiolika metų minėjome instituto dešimtmetį. Tuomet palinkėjau, kad „mūsų būtų daug“. Kitaip tariant, kad ta instituto bendruomenė – plačiausia prasme, t. y. apimanti ir buvusius instituto dėstytojus ir studentus – būtų tokia gausi, kad politinė klasė jos negalėtų ignoruoti. „Neignoruoti“ reiškia ne „klausyti“, o „įsiklausyti“. Vėliau vienas į angažuotą žiniasklaidą pasukęs buvęs instituto studentas (beje, taip ir nesugebėjęs baigti nė trejeto kursų) pūtė burbulą, esą čia kažkoks „valstybininkų klano“ būrimas, masonų sluoksnio formavimas ir panašiai. Šitaip kryptingai kuriamos šmėklos. O iš tikrųjų mano mintis paprasta. Politikos mokslų studijos buvo kuriamos tam, kad būtų sukurtas pagrindas viešiesiems sprendimams priimti vadovaujantis argumentais. Politinės pažiūros – savo ruožtu, bet net skirtingas pažiūras turintys oponentai sugeba susišnekėti, jei kalba argumentų kalba ir, pridursiu, yra geranoriški tuo atžvilgiu, kad nori susišnekėti. Tos argumentų kalbos Lietuvos politikoje (beje, ir žiniasklaidoje) dar labai trūksta. Bet jau yra šiek tiek kitaip nei prieš keliolika metų. Negalime tikėtis, kad viskas šioje srityje jau būtų pasikeitę visiškai: ir atkurtai Lietuvos valstybei tik dvidešimt septyneri, ir Lietuvos politologų bendruomenei (kurios ištakos, šiaip ar taip, yra TSPMI) tik dvidešimt penkeri.

Ką Jums reiškia VU TSPMI bendruomenė? Ar turėjote tikslą tokią kurti?

Instituto bendruomenė kūrėsi tarsi savaime. Iš pradžių buvo toks ypatingas jausmas – studentų mažai, mūsų, dėstytojų, dar mažiau, visi tarsi viena šeima. Prisimenu, kad net kartu atšventėme pirmosios bakalauro programos studentų sesijos pabaigą. Šiandien kas nors prisikabintų rimtai.

Bendruomenė bet kurioje akademinėje institucijoje yra svarbiausia. 2013 m. man teko rašyti universiteto statutą – tą dabartinį, nors netikėjau, kad Seimas jį priims (tegu ir su pakeitimais). Projektas, kuris buvo jau parengtas ir kurį buvo ketinama tuoj tuoj pateikti Seimui, man buvo (jei galiu taip pasakyti) „neskanus“. Po kelių įžanginių straipsnių – skirsniai apie rektorių, Senatą, Tarybą, fakultetus ir katedras, universiteto turtą ir dar kažką, ir tik pabaigoje – apie universiteto dėstytojus bei studentus. Neišlaikęs pasisakiau Senate, kad, mano nuomone, čia viskas apversta nuo kojų ant galvos: pirmiausia turėtų būti apie universiteto misiją ir bendruomenę, o tik gerokai toliau – apie rektorių ir kitas institucijas. Kaip paprastai būna tokiais atvejais, iniciatyva yra baudžiama – šiuo atveju ta prasme, kad man buvo primygtinai pasiūlyta imti ir parengti kitą projektą. To kito projekto struktūra tokia ir yra: pradedama nuo misijos ir bendruomenės. Nes jei universitete pirmiausia matomas rektorius, o ne bendruomenė, tai universiteto nėra – yra administravimo įstaiga.

Tą patį galima pasakyti ir apie institutą. Kol jis yra bendruomenės organizavimosi forma, tol jis atlieka savo misiją. Ir atvirkščiai.

Kokios Jums įsimintiniausios akimirkos, dirbant TSPMI direktoriumi?

Daug tų brangių prisiminimų ir įsimintinų akimirkų, net išskirti sunku. Apie rimtus dalykus jau daug kalbėjau, tai nebesikartosiu. Na, o jei reikia linksmų pavyzdžių, tai prisimenu porą smagių studentų grupių. Vieni pradėjo leisti ir kabinti skelbimų lentoje biuletenį, pavadintą „Cool“. Kvatodavomės susiriesdami, skaitydami, kokius perlus būdavo surinkę iš mūsų pačių paskaitų. Tada kiti pradėjo leisti konkuruojantį biuletenį, kurį pavadino „Hot“. Išradingi buvo velniškai. Mano pavardę rašė „Qris“.

„Ugdome kuriantį elitą Lietuvai ir pasauliui“ – tokia šiandien VU TSPMI misija. Ką manote apie ją? Ko institutas turėtų siekti?

Gera misija. Dėl „pasaulio“ – ambicija gal kiek peržengia galimybių ribas, bet vis tiek gera.

Man patinka žodis „elitas“. Jis turi daug teigiamo krūvio. Institutas negalėjo nesiekti būti elitinis. Tik elito sąvoka Lietuvoje šiandien yra nuvalkiota, iškraipyta ir sukarikatūrinta – daugiausia tų, kurie niekaip patys negalėtų pretenduoti į jokį kuriantį elitą, tik į destruktyvų. O elitas – jeigu jis yra tikras elitas, o ne jo simuliakras – yra labai prasmingas reiškinys. Beje, pirmą kartą Lietuvoje elitui skirtą konferenciją „Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės“ 1995 m. surengė būtent TSPMI. Tuo metu tas žodis daug kam nė nebuvo žinomas.

Ko palinkėtumėt instituto bendruomenei?

Pasikartosiu: linkiu, kad politinė klasė į jus įsiklausytų (nors turbūt turiu sakyti „į mus“, bet dabar esu teisėjas, taigi iš esmės ne viešas kalbėtojas politikos klausimais).

Ir išgirstų.

Linkiu, kad instituto bendruomenės nariai ir patys vieni kitus geranoriškai girdėtų.

Institutui, kaip institucijai, linkiu, kad reformos, kad ir kokias jas inicijuotų valdžia, bent nepakenktų nei jam, nei Lietuvos aukštajam mokslui apskritai ir (pasvajoti juk galima) kad tos reformos kada nors pagaliau būtų įvykdytos ir paskui bent kurį laiką nebevyktų.

Linkiu institutui ir toliau būti pirmaujančia socialinių mokslų institucija Lietuvoje ir (prisimenant jūsų „elitą pasauliui“) ne vien Lietuvoje – ne tik vardu, bet ir profesionalumu.

Kad pilietiškumas, atsakomybė, argumentų kalba institute visada imtų viršų prieš politinę programą.

Ir dar linkiu, kad šie mano palinkėjimai išsipildytų bent iš dalies. Tegu ta dalis būna kuo didesnė.