Šie straipsniai ir su juo susijęs keturių Bacho muzikos koncertų ciklas yra skirtas didžiausių Lietuvos vargonų, esančių VU Šv. Jonų bažnyčioje, atstatymo dešimtmečiui (2000–2010) paminėti. Koncertai vyks kovo 27, balandžio 10, gegužės 29 ir birželio 5 d. 18 val. VU Šv. Jonų bažnyčioje (Šv. Jono g. 12, Vilnius). Projekte dalyvaus žymūs sopranai Asmik Grigorian, Joana Gedmintaitė ir Gunta Davidčuka (Latvija), fleitininkas Giedrius Gelgotas ir vargonininkas Vidas Pinkevičius.

Pasaulyje yra plačiai paplitęs posakis, kad nors ne visi kompozitoriai tikėjo Dievą, visi jie tikėjo Bachą. Bachas yra savotiška muzikos pasaulio alfa ir omega, pradžia ir pabaiga. Jis savo muzikoje sugėrė didžiausius pagrindinių Vakarų Europos muzikinių kultūrų laimėjimus, o daugelis po Bacho gyvenusių kompozitorių mokėsi iš jo ir sėmėsi įkvėpimo. Šiuo straipsnių ciklu norėčiau apžvelgti didžiojo meistro gyvenimą ir jo vargoninę kūrybą, supažindinti skaitytojus su pagrindiniais Bacho laimėjimais vargonų ir apskritai muzikos srityje.

Įvadiniame straipsnyje sužinosite, nuo ko viskas prasidėjo, kaip Bachas augo, tobulėjo kaip vargonininkas ir kompozitorius ankstyvajame kūrybos etape.

Johannas Sebastianas Bachas (1685–1750) buvo XVIII a. vokiečių kompozitorius ir vargonininkas, kurio religiniai ir pasaulietiniai kūriniai chorui, orkestrui ir solo intrumentams atvedė baroko epochą į galutinę brandą. Nors Bachas nesukūrė naujų formų, jis praplėtė tų dienų vokiečių stilių iki tobulumo išdailinta polifonine technika. Kompozitoriaus stiliui formuotis didelę įtaką turėjo kitų šalių (ypač Italijos ir Prancūzijos) harmoninė kalba, ritmai ir tradicijos. Bacho kūriniai yra aukštinami dėl savo intelektinės gilumos ir techninio bei meninio meistriškumo. Priešingai nei kai kurių kitų kompozitorių, Bacho muzika neprarado savo aktualumo ir gyvybingumo ir po 300 metų. Ir nesvarbu, ar klausomės scholastinės 6 balsų fugos, šmaikščios arijos ar galantiškos trio sonatos, Bacho kūriniuose nuostabių dalykų atras ir paprastas muzikos mėgėjas, ir patyręs žinovas. O įdomiausia yra tai, kad, priešingai negu 99 procentai populiariosios muzikos, jo kūriniai kiekvieną kartą klausant suskamba vis naujai ir atveria vis gilesnius minties klodus.

Johannas Sebastianas gimė Tiuringijos mieste Eisenache 1685 m. kovo 21 d. miesto muzikos direktoriaus Johanno Ambrosijaus Bacho ir Marijos Elisabetos Lemerhirt, įtakingo Erfurto miesto tarybos nario dukters, šeimoje. Tiuringijos regiono miestuose tarp Erfurto ir Eisenacho Bacho pavardė per ilgą laiką tapo žodžio „muzikantas“ sinonimu. Tai iliustruoja faktas, kad kai 1693 m. Arnštato rūmų kapeloje atsirado laisva vieta, didikas pareikalavo rasti jam… ką nors iš Bacho giminės. Todėl nenuostabu, kad Johanno Sebastiano tėvai tikėjosi iš savo sūnaus, kad jis taps muzikantu.

Prabėgus 325 metams nuo Johanno Sebastiano gimimo, iškyla nemažai sunkumų, norint sužinoti, kur jis galėjo studijuoti. Garsiausieji Bacho sūnūs Karlas Filipas Emanuelis ir Wilhelmas Friedemanas skleisdami idėją, kad Bachas buvo savamokslis genijus, kruopščiai slėpė bet kokius įrodymus apie tiesioginį Bacho mokytoją, naikino Bacho darbinius juodraščius ir panašiai. Tačiau šiandien nekyla jokių abejonių, kad pirmuosius muzikos daigus pasėjo Bacho tėvas ir jo miesto muzikos direktoriaus veikla. Vis dėlto rimčiausią įtaką Johannui Sebastianui iš pradžių padarė jo vyresnysis brolis Johannas Christophas, o netiesiogiai – brolio mokytojas Erfurto vargonininkas Johannas Pachelbelis. Apie tai liudija faktas, kad vaikystėje, mirus abiem tėvams, Bachas, kurį prižiūrėjo Johannas Christophas, 6 mėnesius iš eilės kiekvieną naktį slapta perrašinėdavo didžiulėje savo brolio kolekcijoje esančius kūrinius. Didelę dalį šio rinkinio sudarė būtent Pachelbelio kūriniai. Greičiausiai dėl pavydo, godžiai saugodamas sunkiai įsigytas Pachelbelio kūrinių kopijas, Johannas Christophas buvo uždraudęs jaunajam Johannui Sebastianui perrašinėti juos. Pastebėjęs tai darant, brolis netgi atėmė ir tai, ką Johannas Sebastianas jau buvo nukopijavęs. Bachas atgavo šį rinkinį tik po brolio mirties.

Gyvendamas su broliu Ohrdrufo mieste, Bachas lankė lotynišką mokyklą, kurią baigė jau kitame mieste toli šiaurėje – Liuneburge. Čia jis greičiausiai studijavo pas vietos vargonininką, garsų kompozitorių Georgą Boehmą, kuris savo ruožtu jį supažindino su Šiaurės Vokietijos ir Prancūzijos meistrais. Liuneburgas buvo palyginti netoli nuo Hamburgo, senojo Hanzos miesto ir garsiojo kultūrinio bei ekonominio metropolio, kuris savo šlovinga vargonų kultūra viliojo jaunąjį Johanną Sebastianą. Garsas apie tuo metu žymiausią hamburgietį – Janą Adamą Reinckeną, legendinio Amsterdamo meistro Jano Pieterszoono Sweelincko mokinį, jau buvo pasiekęs ir Bachą. Reinckenas, gigantiškų choralinių fantazijų ir stulbinančių improvizacijų autorius, taip žavėjo Johanną Sebastianą, kad jis net kelis kartus iš Liunebergo keliavo į Hamburgą, kad pasimokytų iš Reinckeno.

Sulaukęs 18 metų, 1703 m. Bachas pradėjo dirbti vargonininku seniausiame Tiuringijos mieste Arnštate. Tai buvo pirmoji svarbesnė jo tarnyba. Gali būti, kad čia buvo sukurta ir legendinė Tokata ir fuga d-moll, nors iki šiol mokslininkai vis dar neturi vieningos nuomonės dėl jos autorystės. Ši Tokata ir fuga visame pasaulyje yra, be jokios abejonės, pats populiariausias vargonų kūrinys, ypač išgarsėjęs po 1940 m. pastatyto Disney’aus filmo „Fantazija“, kuriame skambėjo versija simfoniniam orkestrui. Šis kūrinys popkultūroje buvo naudojamas daugeliu pavidalų: nuo filmų, videožaidimų, roko muzikos iki mobiliųjų telefonų melodijų ir netgi tapatinamas su rudens švente Helouvynu.

Nepaisant didelio Bacho talento, tarnyba Arnštate jam sekėsi prastai. Tiesą pasakius, būtent jo talentas, didelės ambicijos ir tobulybės siekimas bažnyčios tarybos požiūriu ir trukdė jo darbui. Tuo metu bent dėl trijų dalykų taryba kvietė jį pasiaiškinti. Pirmoji priežastis buvo jo garsioji kelionė pas Buxtehudę, apie kurią verta papasakoti plačiau.

Pas Dieterichą Buxtehudę, turbūt garsiausią šiaurės vokiečių baroko vargonų kompozitorių iš Hanzos miesto Liubeko prie Baltijos jūros, dvidešimtmetis Bachas pėsčiomis keliavo daugiau nei 400 kilometrų ir iš jo mokėsi per 1705 m. Kalėdas. Ši Bacho kelionė labai užrūstino Arnštato bažnyčios vadovybę. Paklaustas, kodėl vietoj sutartų kelių savaičių Liubeke pas Buxtehudę išbuvo net kelis mėnesius, Bachas atsakė norėjęs perprasti vieną ar kitą dalyką apie muzikos meną.

Iš Buxtehudės Bachas pasisėmė vadinamojo fantastinio stiliaus, „Stylus phantasticus“. Šio stiliaus preliudams ir tokatoms buvo būdingas virtuozinių improvizacinių ir griežtų imitacinių epizodų gretinimas, dažniausiai tokių epizodų būdavo 5 ar net 7. Improvizaciniai epizodai pasižymėjo virtuoziniais pasažais, dramatiškais akordais ir nelauktais disonansais. Imitaciniuose epizoduose vyravo fuginė rašymo maniera, kurios svarbiausias elementas – tema skambėdavo įvairiuose balsuose kaip imitacijos, t. y. mėgdžiojimas.

Antroji Bacho ir Arnštato bažnyčios tarybos problema buvo susijusi su jo nauju vargonavimo stiliumi. Mat maždaug tuo pat metu Bachas savo kūriniuose įvedė dar vieną naują bruožą – liuteroniškomis giesmėmis (choralais) pagrįstuose preliuduose tarp choralo frazių įterpdavo improvizacinius pasažus, pridėdavo smulkių natų prie giesmės melodijos ir kitais būdais labai ištęsdavo preliudus. Ko gero, jaunasis Bachas tai darydavo sekdamas šiaurės Vokietijos choralinės fantazijos stiliumi. Būtent šie intarpai ir aštrios harmonijos labai erzino bažnyčios bendruomenę, nes dėl tokių pasažų būdavo sunku giedoti kartu su vargonų pritarimu.

Trečioji problema, pabloginusi ir taip pašlijusius Bacho ir jo vadovybės santykius, buvo jo nenoras su miesto licėjaus studentų choru atlikti vokalinius polifoninius kūrinius, nors to ir reikalavo taryba. Šią Bacho poziciją galima būtų paaiškinti tuo, kad, pirma, jo studentai tyčiodavosi iš jaunesnio už juos vadovo, o antra, Bachas jautė profesinį pranašumą būdamas už juos daug talentingesnis. Kad ir kaip ten būtų buvę, klaidinga manyti, jog ambicingojo jaunojo Johanno Sebastiano charakteris buvo labai švelnus. Priešingai, jis turėjo labai tvirtą nuomonę, žinojo savo vertę ir norėjo, kad kiti su juo skaitytųsi. Beje, savo jaunystės laikais pirmiausia Bachas išgarsėjo ne kaip kompozitorius, bet kaip vargonininkas virtuozas, kuriam lygių nebuvo visoje Tiuringijos žemėje.

Neapsikentęs konservatyvios Arnštato bažnyčios vyresnybės, Bachas pradėjo ieškoti naujos tarnybos ir ją rado 1707 m. Miulhauzeno mieste. Naujoji tarnyba buvo vienas žingsnis pirmyn Bacho karjeroje jau vien dėl geografinės padėties, mat Miulhauzenas, antrasis po Erfurto Tiuringijos miestas, buvo arčiausias vidurio Vokietijos atitikmuo svarbiesiems šiaurės Vokietijos kultūriniams ir ekonominiams centrams Hamburgui ir Liubekui. Miulhauzene Bachas turėjo daugiau darbo negu Arnštate, bet gaudavo gerokai didesnį atlyginimą, kuris, kaip tais laikais buvo įprasta, būdavo išmokamas ne tik grynaisiais, bet ir natūrinėmis prekėmis: grūdais, malkomis, gėrimais ir pan. 1707 m. Bachas jau tikriausiai jautėsi pasirengęs savarankiškam gyvenimui, nes vedė savo antros eilės pusseserę Mariją Barbarą Bach.

Šioje tarnyboje Bachas kaip ir anksčiau tobulino ne tik atlikėjo galias, bet ir kompozicinius sugebėjimus. Garsas apie jaunąjį kompozitorių ir vargonininką sklido plačiai – Johannas Sebastianas jau buvo pradedamas vertinti ir kaip vargonų ekspertas. Jį ėmė kviesti įvairios bažnyčios, kad įvertintų naujai statomų vargonų būklę, mat vargonų sandarą, mechanikos ypatumus Bachas išmanė puikiai ir vargonų viduje jautėsi kaip namie. Tiesa, Miulhauzene jis užsibuvo neilgai – jau po metų, 1708-aisiais, gavo Veimaro kunigaikščio rūmų vargonininko darbą.

Kitoje šių straipsnių ciklo dalyje apžvelgsime Bacho Veimaro laikotarpio gyvenimą ir kūrybą, sužinosime, kaip jį paveikė pažintis su Antonio Vivaldi kūriniais ir kaip baigėsi garsiosios Bacho muzikinės varžybos su vargonų ir klavesino virtuozu iš Paryžiaus Louis Marchand’u.

O visus, kurie norėtų su nemirtinga legendinio kompozitoriaus muzika susipažinti iš arčiau, kviečiame į VU Šv. Jonų bažnyčią jau kovo 27 d. 18 val. Koncertuos sopranas Asmik Grigorian, fleitinininkas Giedrius Gelgotas ir vargonininkas Vidas Pinkevičius.