1918 m. vasario 16 d. dvidešimt vyrų Vilniuje, dabar 26-uoju numeriu pažymėtame Pilies gatvės name, pasirašė vieną iš pamatinių Lietuvos modernaus valstybingumo istorijos dokumentų.

Istorijos vadovėliuose kruopščiai išvardijamos visų Nepriklausomybės akto signatarų pavardės: Jonas Basanavičius, Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis ir Kazimieras Šauliai, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis. Šios pavardės ne kartą kartojamos, kalbant apie 1918-1940 m. Lietuvos Respubliką: tarp signatarų buvo du jos prezidentai, du ministrai pirmininkai, devyni ministrai ir devyni seimų nariai, vyskupas, keturi diplomatai, universiteto rektorius, Kauno burmistras, būrelis mokslinį ir akademinį darbą dirbusių žmonių. J. Basanavičius jau prieš tapdamas Lietuvos Tarybos nariu spaudoje buvo tituluojamas Tautos patriarchu.

Mažiau žinomi Lietuvos Tarybos narių biografiniai faktai, nesusiję su politine ir profesine veikla. Dauguma Lietuvos Tarybos narių buvo kilę iš vidutinių ir pasiturinčių valstiečių šeimų, keturi – bajoriškos kilmės. Didžiuma signatarų tėvų, apie kuriuos turima duomenų – prasilavinę žmonės, rasdavę laiko atsiversti knygą. Aštuoni signatarai vaikystėje neteko bent vieno iš tėvų, net šešis iš jų į mokslus išleido ūkio valdymą perėmusios našlės motinos. Kone visi – devyniolika iš dvidešimties – baigė aukštąsias mokyklas. Visi šešiolika, nepriklausę dvasininkų luomui, sukūrė šeimas. J. Šaulio antroji žmona buvo italų kilmės žymi operos dainininkė Mafalda Salvatini. S. Narutavičiaus žmona Joana Bilevičiūtė buvo viena pirmųjų Lietuvos moterų, įgijusių aukštąjį išsilavinimą Vakaruose – ji studijavo filosofiją Šveicarijoje.

Šiandienos kartai Vasario 16-oji siejasi su trispalvėmis vėliavomis, džiūgaujančia minia, dėmesiu Lietuvos valstybingumo istorijai. 1918 m. lietuviams tai buvo eilinė šalta žiemos diena. Daugiau nei dvejus metus Vokietijos užimto, jau spėjusio patirti Pirmojo pasaulinio karo mūšių siaubą krašto gyventojai kentėjo nuo okupantų savivalės. Lietuvos žmones vargino gausybė draudimų, apribojimų, nemenki mokesčiai. Dalis jų artinantis vokiečiams buvo pasitraukę į Rusijos gilumą, o tėvynėje likti pasiryžusiųjų gretas išretino maisto stygius ir epidemijos.

Žinią apie Nepriklausomybės paskelbimą signatarai galėjo paskleisti tik per patikimus žmones – okupacinė valdžia ją draudė skelbti viešumoje. Pasirašytasis Nepriklausomybės akto tekstas sklido nelegaliai išspausdintas uždraustame „Lietuvos aido“ numeryje, atsišaukimų lapeliuose, perpasakojamas politinių bendraminčių. Sudėtingą politinį žaidimą su okupacine valstybe, šiai pralaimėjus karą, Lietuvos Taryba laimėjo, kai 1918 m. lapkričio 11 d. buvo sudaryta pirmoji Lietuvos vyriausybė. Daugiau nei pusę metų kone vien popieriuje egzistavusią valstybingumo deklaraciją padėjo įkūnyti tik visuomenės susitelkimas: savanorių ryžtas Nepriklausomybę apgynusioje kariuomenėje, likusiųjų materialinė parama kariams, pastangos suformuoti vietos valdžią ir įkurti tautines mokyklas. Kovojant dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo, nebuvo laiko paminėti pirmąją valstybingumo paskelbimo sukaktį – 1919 m. vasario viduryje reikėjo pagerbti pirmąsias Nepriklausomybės kovų aukas. Džiugiai, visoje Lietuvos teritorijoje, Vasario 16-oji buvo atšvęsta tik 1920 m.

Pirmasis XX a. valstybingumo laikotarpis po penkiasdešimtmečio nutylėjimų ir iškraipymų tapo viena svarbiausių ikonų Lietuvai konstruojant naują laisvo žmogaus ir laisvos visuomenės tapatybę amžiaus pabaigoje. Antrąjį kartą atkurdama valstybingumą, 1988-1991 m. Lietuvos visuomenė patyrė didžiulį bendrystės jausmą. Kylančios trispalvės, mitinguose kalbančiuosius apie okupacijos skriaudas ir ateities lūkesčius palaikančios minios, gyventojų daugumos išrinktas Atkuriamasis Seimas, politinių įvykių seką nagrinėjanti spauda sukūrė atmosferą, leidusią kiekvienam pasijusti valstybingumo atkūrimo proceso dalyviu. Kovo 11-ąją turbūt dauguma Lietuvos gyventojų buvo prigludę prie televizorių – stebėjo tiesioginę parlamento posėdžio transliaciją. Šimtas dvidešimt keturi antrojo Nepriklausomybės akto signatarai, pasirašydami dokumentą, tiesiogiai, net fiziškai juto išskirtinį visuomenės palaikymą, kurio taip stokojo jų pirmtakai. O 1991-ųjų sausio įvykiai tarsi pakartojo 1918-1920 m. Nepriklausomybės kovas, ir tuometinė santalka patvirtino Lietuvos žmonių ryžtą gyventi laisvoje šalyje.

Palyginus Pirmojo pasaulinio karo pabaigos ir Antrojo pasaulinio karo pradžios metų Lietuvos visuomenę, ypač krinta į akis miestų augimas, kaimo modernėjimas, vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą įgijusiųjų skaičiaus didėjimas, iškilus tautinės kultūros paveldas ir atsakomybės už savo valstybę jausmas. Dabartinę savivoką tikrai stipriau nei romantinis tarpukario vaizdinys paveikė sovietinės realijos. Atsiskirti nuo jų, keisti jau susiformavusią visuomenę daug sunkiau, nei manyta 1990-aisiais. Tačiau 1918-1940 m. Lietuvos Respublika susidūrė su tuo pačiu iššūkiu: būtinybe atsikratyti imperijos paribio gyventojo mentaliteto. Atrodo, tuometinės pastangos buvo vaisingesnės nei šiandieninės. Galbūt taip įvyko todėl, kad, suvokiant būtinybę daugelį kultūrinių vertybių perimti iš Vakarų valstybių, tarpukario Lietuvos Respublikai pavyko įdiegti pagarbą tautinei tapatybei ir valstybingumo istorijai. Postmoderni šiandienos visuomenė atrodo labiau priklausoma nuo ekonominės gerovės, socialinių garantijų ir viešųjų ryšių akcijų nei toji, kuri patyrė dvidešimt dvejus metus valstybingumo. O gal skubančioje minioje tiesiog trūksta laiko sustoti ir apsidairyti, kaip pasikeitė knygos bibliotekose, universitetų auditorijos, Lietuvos menas, mūsų butai, automobiliai, kelionių maršrutai nuo 1990-ųjų. Negalime paklausti Vasario 16-osios akto signatarų, ar tokių visuomeninių, socialinių ir kultūrinių pokyčių jie troško. Kovo 11-osios signatarų dauguma pabrėžia, kad svajoja apie visuomenės giluminius pokyčius, kurių sulaukti dar nespėjome. Tačiau atsakingos vidinės laisvės brandą gali iš(si)ugdyti tik bendruomenė.

Tarpukariu viena iš svarbesnių socialinę ir kultūrinę atsakomybę, įžvalgumą, išmintingą santykį su modernybe ir tradicijomis ugdžiusių vietų buvo universitetas. Vilniaus universitetas tautinio bendrumo aurą gebėjo kurti net sovietmečiu – telkdamas studentus į folkloro ansamblį ir keliautojų klubus, švęsdamas keturių šimtų metų jubiliejų, prabildamas į akademinę bendruomenę iškalbingais jo erdves puošusiais meno darbais arba kai kurių dėstytojų talpiomis užuominomis. Istorinių įvykių raida padovanojo atviro, viešo, intensyvaus vidinės laisvės ir pilietinės atsakomybės ugdymo galimybę, atverdama šiandienos aukštosioms mokykloms didžiulę tokio darbo erdvę. Abu pamatiniai XX a. Lietuvos valstybingumo dokumentai gimė iš diskusijų, taigi garbinga polemika, drąsa diskutuoti ir ieškoti sudėtingų visuomeninių bei socialinių klausimų sprendimų priartina kiekvieną valstybės gyventoją prie Nepriklausomybės akto signatarų.